Nors jau viduržiemis, bet Naujieji metai dar tik prasideda. Spalvokime savo Naujuosius, kad, vėl apsisukus metams, būtų kuo pasidžiaugti! Ir nereikia laukti rytojaus ar vasaros – marginti savo dieną galima jau dabar. Ar matei, kiek spalvų Gamtoje? Ūžiantis vėjas neša baltus snaigių sūkurius, medžiai pasipuošę ilgais ilgais baltais kaklaraiščiais, it uogos raudonos sniegenos tupi šakose medžių, beveik nematomi kiškiai skuodžia sniego pusnimis, o laukai kaip niekad margi žvėrių pėdsakų…

Ištisus metus Gamtoje tiek daug spalvų! Ir Gamtos fotografai nenustygsta vietoje: pasiėmę savo drobę ir teptuką, jie išeina tapyti. Ir štai atėjus Naujiesiems, pats metas darbuotis ir išrinkti gražiausiomis spalvomis išmargintas Lietuvos laukinės Gamtos fotografijas.

Gegužės mėnesį įvyks penktasis Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys 2014“ finalinis renginys, kurio metu pasigrožėsime geriausiomis 2014 m. laukinės gamtos nuotraukomis ir paplosime apdovanojamiems konkurso nominacijų ir specialiųjų prizų laimėtojams.

GAA „Baltijos vilkas“ toliau tęsia tradiciją, įsteigdama „Gintarinio žalčio“ fotografijų konkurse specialųjį prizą už geriausią Lietuvos laukinėje gamtoje nufotografuoto plėšrūno nuotrauką. Šiuo specialiuoju prizu GAA „Baltijos vilkas“ siekia palankesnio visuomenės požiūrio į plėšriuosius žinduolius.

Kokio plėšrūno nuotrauką GAA „Baltijos vilkas“ šiemet pripažino geriausia ir koks fotografas bus apdovanotas specialiuoju prizu, sužinosime dar negreitai – kai oras kvepės alyvų žiedais. O kad tamsūs žiemos vakarai neprailgtų, siūlome prisiminti praėjusiųjų metų laimėtojus ir spalvoti tuos ilgus viduržiemio vakarus.

Interviu su 2013 m. specialiojo prizo laimėtoju V. Paškevičiumi: http://www.vilkai.lt/fotografas-vilius-paskevicius-gera-laisveje-gyvenancio-vilko-nuotrauka-didele-svajone-2014-07-23

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Spalvingų konkurso „Gintarinis žaltys 2014“ fotografijų belaukiant appeared first on Baltijos vilkas.

GAA „Baltijos vilkas“ šiame konkurse yra įsteigęs specialųjį prizą už geriausią Lietuvos laukinėje gamtoje nufotografuoto plėšrūno nuotrauką. Šioje kategorijoje varžosi vilkų, lūšių, lapių, mangutų, barsukų, šeškų, kiaunių ir kitų plėšriųjų žvėrelių nuotraukos. Šiuo prizu GAA „Baltijos vilkas“ siekia palankesnio visuomenės požiūrio į plėšriuosius žinduolius. Kurio plėšrūno nuotrauką GAA „Baltijos vilkas“ šiemet pripažino geriausia ir koks fotografas bus apdovanotas organizacijos įsteigtu prizu, sužinosite apsilankę konkurso renginyje arba sekdami mūsų naujienas!

Konkurso organizatoriai gamtos fotografų klubas NATUREPHOTO.LT ir „Žurnalas apie gamtą“ į finalinį konkurso renginį kviečia visus neabejingus gamtos fotografijai ir Lietuvos gamtai. Visi, žadantys gegužės 28 dieną apsilankyti nacionalinėje gamtos fotografų šventėje, turi užsiregistruoti elektroniniu paštu *protected email*

GAA „Baltijos vilkas“

The post Kvietimas į konkurso „Gintarinis žaltys“ finalinį renginį appeared first on Baltijos vilkas.

Šiame straipsnyje (originalus šaltinis – BBC publikacija) vilkas pristatomas kaip Prancūzijos avių augintojų siaubas, o plėšrūno ir žmogaus sugyvenimo perspektyva piešiama niūriomis spalvomis. Trumpai tariant, nieko ypatingai naujo ar netikėto, dėl ko vertėtų publikaciją kaip nors išskirti. Dėmesį atkreipiau tik dėl to, kad ji priminė apie straipsnį-repliką „Conserving Carnivores: Politics in Play“ (grubus vertimas pagal turinį būtų „Plėšrūnų apsauga: politiniai aspektai“), kovo mėnesį publikuotą „Science“ žurnale.

Šiame dviejų mokslininkų autorių, kurių vienas – prancūzas, tekste taip pat kalbama apie Prancūziją, vilkus ir avių augintojus, tačiau visai kitu kampu. Tačiau prieš pristatydamas jų mintis turiu padaryti įžangą apie vadinamąsias ekosistemų paslaugas.

Ekosistemų paslaugos

Paskutiniu metu gamtos moksluose ir politikoje dažnai sutinkama madinga sąvoka „ekosistemų paslaugos“ (angl. ecosystem services), apie kurią žingeidesni gali pradėti domėtis kad ir nuo atvirosios enciklopedijos Wikipedia straipsnio http://en.wikipedia.org/wiki/Ecosystem_services. Trumpai ekosistemų paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kurias ekosistemos teikia žmonijai.

Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad mūsų gyvenamoji aplinka, jos procesai ir gėrybės, kuriomis naudojamės, yra įvairių ekosistemų veikimo produktas. Maisto medžiagos ir grynas oras, augalų apdulkinimas ar klimato reguliavimas – už visa tai turime būti dėkingi įvairioms gyvybės formoms bei jų sistemoms. Nors šie savaime suprantami dalykai niekam nekėlė abejonių, tačiau ne taip ir seniai kažkam kilo mintis formalizuoti žmogaus ir gyvosios aplinkos santykį. Todėl dabar natūralus vandens filtravimas yra suprantamas kaip tokia pati paslauga, kaip ir krovinių pervežimas. Tik ją teikia ne kažkokia įmonė, o upės ekosistema. Tai puikus pavyzdys, kaip paprasta ir intuityvi idėja formalizuojama ir pritaikoma prie nūdienos realijų ir pasaulėžiūros.

Ekosistemų paslaugų sąvoka ir jos naudojimas kelia nemažai diskusijų, nes nesunku suprasti, kad ji susiaurina ir netgi suvulgarina žmogaus ir gamtos santykį. Viena rimčiausių sąvokos gajumo ir populiarumo priežasčių – galimybė paslaugai priskirti ekonominę vertę ir taip įvertinti ekosistemos funkcionavimo, sugriovimo ar atstatymo kainą. Tačiau tai yra lazda su dviem galais. Viena vertus, šiais laikais, kai viskas vertinama pinigine žala ar nauda, ekosistemas ir gamtą tenka įkainoti, nes kitaip labai sunku jas apginti nuo finansiniais argumentais žongliruojančių gamtos suvartojimo advokatų. Tačiau kita vertus, pradėjus vertinti gamtą pinigais, lieka tik laiko klausimas, kada tai taps pagrindiniu ir vieninteliu „naudingumo“ kriterijumi. Juk šiaip ar taip jau gyvename pasaulyje, kuriame piliečių gerovė vertinama tik per BVP, viską suvedant į išleistus litus ir centus.

Nepaisant visų diskusijų, sąvoka jau prigijo ir ji turi vieną parankią savybę – ja galima labai trumpai konstatuoti, kad ekosistemos ir ją sudarančios rūšys yra (gyvybiškai) svarbios žmogui. Pavyzdžiui, teiginys, kad vilkai tiesiogiai ir netiesiogiai teikia ekosistemų paslaugas, yra įprastas mokslinėse publikacijose apie šiuos plėšrūnus. Gal tik Lietuvos viešojoje informacinėje erdvėje mintis, kad vilkas yra ne tik ūkininkų kenkėjas, bet ir paslaugų žmogui teikėjas, galėtų nuskambėti kaip kvailas pajuokavimas. Tačiau tai tik laiko klausimas, kada ji taps visiems įprasta.

Politinės paslaugos

Dabar grįžtu prie minėtojo straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“. Jo autoriai pastebi, kad stambieji plėšrūnai teikia ne tik ekosistemų, bet ir politines paslaugas. Šie gyvūnai duoda patogius būdus politikams pasirodyti tam tikrų interesų grupių gynėjais, net jeigu kitais atvejais šias grupes jie paprasčiausiai ignoruotų. Pavyzdžiui, išreiškiant griežtą poziciją, kad plėšrūnų plitimas turi būti ribojamas. Taigi, mokslininkai vėl sugalvojo mokslinį terminą įprastam reiškiniui – šįkart „tarnavimas atpirkimo ožiui“ tapo „politinių paslaugų teikimu“.

Straipsnyje pateikiamas Prancūzijos pavyzdys, kur avininkystės apimtys mažėja, o avių augintojai kaltina vilkus dėl daugelio savo bėdų. Tačiau taip supaprastinant neįvertinamos istorinės ir politinės aplinkybės. Prancūzijos avininkystei didžiausias smūgis suduotas ne 1992 metais, kai iš Italijos į Prancūziją sugrįžo pirmieji vilkai, o dar anksčiau. 1985 m. Prancūzijos specialiosios pajėgos Naujosios Zelandijos Oklando uoste paskandino Greenpeace organizacijos laivą „Rainbow Warrior“, kad šis netrukdytų suplanuotam branduoliniam bandymui. Kilo didelis tarptautinis skandalas, o Prancūzija kaip dalinę kompensaciją Naujajai Zelandijai įsipareigojo nesiimti priemonių, kurios galėtų sukliudyti šios šalies avienos importui Europos Sąjungoje.

Šiandien ši istorija, Prancūzijos protekcionistinės pozicijos staigus pasikeitimas ir jo pasekmės šalies avininkystės sektoriui patogiai pamirštamos. Vietoje to dramatizuojama vilkų užpuolimų įtaka. Taip pat nutylima ir apie beveik 9 mln. eurų subsidijas (2012 m.), kurios vienaip ar kitaip susijusios su vilkais. Straipsnyje netgi cituojami duomenys, kad avininkystė sėkmingiau vystoma vilkų gyvenamuose regionuose.

Reziumuodami autoriai perspėja dėl vyraujančių politinių paskatų versti stambiuosius plėšrūnus atpirkimo ožiais ir siūlo daugiau dėmesio skirti šių gyvūnų apsaugos „politinės ekologijos“ analizei ir supratimui.

Žvilgsnis į Lietuvą

Suprantama, kad vilkai teikia politines paslaugas ne tik Prancūzijoje ir toli gražu ne vien tik politikams. Ir Lietuvoje akylesnis stebėtojas turėtų lengvai atskirti, kai vilkais ar kitais nepatogiais gyvūnais paprasčiausiai pasinaudojama, imituojant rūpestį ūkininkais ar kitomis nuskriaustomis visuomenės grupėmis.

Tokį pigų politinių pliusų užsidirbinėjimą dažnai nesunku atskirti. Apsimestinį rūpestį paprastai išduoda nuoširdus nenoras išspręsti problemas, kai tikriesiems tikslams kur kas palankesnis nuolatinis konfliktas. Kitas susijęs sufleruojantis ženklas – konkrečios priemonės (pvz. medžioklės) propagavimas ir iškėlimas tikslu, kuris išliktų toks pat, net jei ūkininkų problemos būtų sėkmingai išspręstos. Ir, žinoma, klasikinis atvejis, kai ūkininkais ima rūpintis tie, kurie analogiškose situacijose, kuriose nėra lengvų atpirkimo ožių, tokių kaip vilkai, lieka abejingi arba netgi tampa ūkininkų oponentais.

Vilkas niekuo neišsiskiria tarp nepatogių rūšių, nes visos jos gali tapti politikavimo ar priedangos įrankiais. Ginti gamtą ar ūkininką nuo „blogo“ gyvūno yra saugi ir pigi strategija. Ji nereikalauja didelio išmanymo ar pastangų, bet duoda apčiuopiamų privalumų kuriant įvaizdį ar siekiant savo tikslų.

Šiandien Lietuvoje vilkas, kormoranas ir stumbras – laukiniai gyvūnai, kurie teikia pačias kokybiškiausias politines paslaugas. Ir už šias paslaugas didžiausią kainą sumoka ne gavėjas, bet pats teikėjas.

Prisidėdamas prie straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“ autorių įžvalgų apie „politinę ekologiją“, raginu žvelgti akyliau ir atskirti tikrąsias ūkininkų problemas bei jų sprendimą nuo laukinių gyvūnų teikiamas politines paslaugas vartojančiųjų bruzdėjimo.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Ekosistemų paslaugos ir politinė ekologija appeared first on Baltijos vilkas.

Šią nelygią kovą dažniausiai laimėdavo žmonės, kartais net masiškai naikindami plėšrūnus. Mokslininkai susirūpinę, kad daugumos stambiųjų plėšrūnų gali nelikti. Teigiama, kad juos būtina gelbėti, nes jie – gyvybiškai svarbi ekosistemos dalis. O naujausi tyrimai rodo stulbinamą dalyką – nykstant plėšrūnams, mažėja ne tik kitų gyvūnų ir augalų, bet kyla grėsmė ir Žemės atmosferai bei pačiam žmogui.

Tigrams pavojingiausi brakonieriai

Rudasis vilkas, hieninis šuo, tigras, snieginis leopardas, jūrinė ūdra – tai tik keletas iš dešimčių plėšriųjų žinduolių, kurių greitai gali nelikti. Dėl to kaltas žmogus. Pasak profesoriaus Ričardo Kazlausko, kertant miškus, keičiant aplinką, plėšriesiems gyvūnams nelieka vietos gyventi, arba jie tiesiog naikinami.

R. Kazlauską daugelis atsimena iš televizijos laidų apie gamtą. Viename interviu gamtininkas atviravo, jog savo laidas pirmiausia skyrė vaikams, kad šie užaugę netaptų brakonieriais. Panašu, kad tokių laidų labai trūksta Azijoje.

Profesorius primena, kad kadaise tigrų buvo labai gausu – jie gyveno netgi Kaukaze. Galų gale dėl tiesioginio žmogaus įsikišimo tigrų sumažėjo. R. Kazlausko teigimu, dabar tigrai globojami (ypač Indijoje), steigiami specialūs rezervatai. „Bet brakonieriai irgi nesnaudžia. Kinijos medicinai reikalingos atskiros tigrų dalys, todėl kinai tigrus baigia išnaikinti ne tik savo šalyje, bet braunasi ir į Rusijos Tolimuosius Rytus, kur liko stambiausias amūrinis tigras. Taip jie baigia išgalabyti paskutinius tigrus“, – kalba gamtininkas.

Vis daugiau mokslininkų šiandien teigia, kad stambiuosius plėšrūnus būtina išsaugoti ne tik dėl gailesčio. Yra kita labai svarbi priežastis – plėšrūnai būtini, kad gamtoje sklandžiai veiktų ekosistema ir vyrautų savotiška harmonija. Be to, plėšrūnai tiesiogiai ir netiesiogiai daro gera ne tik kitiems gyvūnams ar augalams, bet ir žmonijai.

Tuo neseniai įsitikino JAV Oregono universiteto komanda. Gamtininkai tyrė septynias į pasaulinę raudonąją knygą įtrauktų plėšrūnų rūšis ir bandė nustatyti, kokią įtaką gamtai daro jų buvimas ar nebuvimas. Komandos tyrimo santrauka išspausdinta viename įtakingiausių mokslo populiarinimo žurnalų „Science“ ir sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje.

Daugiau vilkų – daugiau paukščių

Oregono universiteto komandos tirti žvėrys – liūtas, laukinis šuo dingas, puma, leopardas, jūrinė ūdra, eurazinė lūšis ir pilkasis vilkas.

„Lietuvoje vilkas, medžiodamas taurųjį elnią, daro paslaugą medžiui, nes sumedžiotas elnias nebenuskabo ūglių. Tai tiesioginis ryšys – suėdus elnią, nebėra medžio kenkėjo“, – sako gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos narys Vaidas Balys.

Kita vertus, plėšrūnas kiaurą parą yra šalia savo grobio, aiškina V. Balys. Taip vilkas sukuria baimės atmosferą ir kanopinių elgesys ima keistis. Prisibijodamas plėšrūno ir žinodamas, kad jis yra šalia ir gali bet kada pasirodyti, kanopinis elgiasi atsargiau, ilgiau neapsistoja vienoje vietoje, gali išeiti iš miško į atviresnę vietą, kad daugiau matytų.

„Tokiu būdu daroma paslauga augmenijai – žolei, krūmams, medžiams. Kitas pavyzdys – vilkams labai sumažinus elnių, išaugo medžių ir krūmų ir padaugėjo paukščių giesmininkų. Kas galėtų pasakyti, kad vilkas yra kokios nors liepsnelės draugas? Bet iš tikrųjų taip yra“, – kalba V. Balys.

Lūšis – labiausiai nykstanti laukinė katė

Remiantis Oregono universiteto tyrimu, galima apžvelgti, kuo gamtai naudingi kiti tirti plėšrūnai. Eurazijos lūšis (arba tiesiog lūšis) išnaikinta didžiojoje Vakarų Europos dalyje, nyksta ir Rytų bei Šiaurės Eurazijoje. Kur lūšių daugiau – ten mažiau rudųjų lapių, už tai lūšims dėkingi turėtų būti miško tetervinai ir kalnų kiškiai. Žinoma, svarbu, kad ir patys nepapultų lūšiai į nagus. Vis dėlto šiems plėšrūnams atėjo sunkūs laikai.

„Mes rūpinamės penkiomis stambiųjų plėšrūnų rūšimis: rudaisiais lokiais, pilkaisiais vilkais, lūšimis, ispaninėmis lūšimis ir kiauninių šeimos žinduoliais erniais Šiaurės Europoje. Iš jų neabejotinai pasaulyje labiausiai nyksta laukinė katė – ispaninė lūšis. Tačiau kitų keturių gyvūnų rūšių visoje Europoje gausėja“, – teigia Romos universiteto profesorius, Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyvos pirmininkas Luigi Boitani.

Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyva – viena iš Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos ekspertų grupių, kuri teikia žinias apie plėšrūnus ir vykdo projektus, skatinančius valstybes atkreipti dėmesį į šiuos gyvūnus. Pasak L. Boitani, reikalai pamažu eina geryn, nes noriai padeda Europos Komisija. Jei nebūtų Europos Komisijos, stambieji plėšrūnai turėtų reikalų su vietos valdžia, o tada iniciatyvos darbuotojų veiksmai nebūtų tokie sėkmingi.

„Vietos lygiu gali sulaukti didžiulės sėkmės, bet ir visiško žlugimo. Šiuo metu Europos Komisija labai stipri partnerė dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia yra labai stiprus įstatymų rinkinys – nurodyta Gyvūnų buveinių direktyva. Antras svarbus dalykas – pinigai, kuriuos Europos Komisija gali teikti remdama direktyvos įgyvendinimą“, – teigia L. Boitani.

Pasak jo, kai kurių šalių valdžia tikrai pasirengusi padėti. Kitos šalys kur kas labiau atsipalaidavusios ir nesirengia bendradarbiauti. Sėkmingai dirbama su Portugalija, Rumunija, netgi Prancūzija, kuri iš pradžių turėjo daug problemų su vilkais. „Sunkiausia su tomis valstybėmis, kuriose stipri federalinė sistema. Tokiu atveju pati valstybė nėra galinga, nes daug įgaliojimų būna palikta regionų valdžiai. Kai yra tiek daug valdžios, labai sunku kalbėtis, – kalba L. Boitani. – O Baltijos šalys labai nori padėti. Visos jos – puikus bendradarbiavimo pavyzdys.“

Plėšrūnai saugo ekosistemos pusiausvyrą

Kartais liūtai vaizduojami kaip pavojingi ir kenksmingi žmogėdros. Tačiau, nykstant liūtams ir leopardams, Vakarų Afrikoje mažiau vaikų lanko mokyklą. Viskas paprasta: mažėjant šių plėšrūnų skaičiui, gausėja žaliųjų pavianų – šunbeždžionių, kurios pradėjo kelti grėsmę naminiams gyvuliams ir derliui. Kuo daugiau pavianų, tuo didesni nemalonūs susidūrimai su žmonėmis. Dažnai šios beždžionės organizuoja tokius didelius puolimus, kad afrikiečių šeimos būna priverstos atsiimti savo vaikus iš mokyklų, kad šie saugotų derlių.

Kiti kiek mažesni plėšrūnai – jūrinės ūdros. Šie gyvūnėliai mažina jūros ežių skaičių, tad gausėja rusvųjų ir kitų mikrodumblių, kurie labai gerina pakrančių ekosistemas.

Pumos, reguliuodamos kanopinių gyvūnų skaičių, gerina miško kokybę. Kuo mažiau nuskaboma augmenijos, tuo labiau klesti ir mažesni gyvūnai, tarp kurių – net drugeliai. Pumoms turėtų būti dėkingi ir vairuotojai – kur pumų gyvena daugiau, ten mažiau automobilių susidūrimų su briedžiais, elniais ir kitais gyvūnais.

Laukiniai šunys dingai į Australiją atklydo prieš 5 tūkst. metų ir, išnykus Tasmanijos velniui, tapo didžiausiais šio žemyno plėšrūnais. Tačiau į Australiją atvykę ir pradėję užsiimti avininkyste europiečiai, norėdami apsaugoti avis nuo dingų, pastatė 5 tūkst. kilometrų ilgio tvorą. Šitaip laukiniai šunys neteko didelės dalies teritorijos, o Australijos ekosistema pradėjo strigti: mažėja augmenijos, neproporcingai veisiasi lapės, todėl nyksta graužikai ir mažieji sterbliniai gyvūnai.

Tai – tik keletas pavyzdžių, rodančių, kad mitybos grandinės viršuje esantys plėšrūnai svarbūs visai ekosistemai. Tad žmogui būtina suskubti, nes, netekę plėšrūnų, neteksime ir kitų gyvūnų ar net augalų. Tačiau ar žmonėms tai svarbu?

Baltieji lokiai maisto ieško šiukšlynuose

V. Balys pastebi, kad plėšrūnais labiau rūpinasi Vakarų šalys. „Kai šalis pasiekia aukštą išsivystymo ir pragyvenimo lygį, kai didelė populiacijos dalis persikelia į miestą, toli nuo gyvūnų, prasideda didesnis visuomenės judėjimas, palaikantis gamtosaugos idėjas“, – mano jis.

Tarkim, prieš 50 metų Vakarų Europa išsinaikino plėšrūnus, o dabar, V. Balio žodžiais, vyksta priešingas procesas: „Vokietijoje vilkų nežinia kiek laiko nebuvo. Dabar jau – daugiau kaip 100. Prancūzijoje taip pat jau kelerius metus kalbama, kad jų labai daug.“ Anot jo, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, Belgijoje, Olandijoje, stambiesiems plėšrūnams vietos nebeliko, bet kitur tikimasi šias rūšis atgaivinti. O Vakarų Europa – puikus pavyzdys, kaip galima juos išnaikinti ir bandyti susigrąžinti.

Kitas dalykas, dėl kurio mažėja plėšrūnų – klimato kaita, globalinis atšilimas, kurį irgi paspartino žmonės. Gyvūnai priversti keliauti į naujas teritorijas, ieškotis maisto jiems neįprastose vietose, o tai gali baigtis liūdnai tiek plėšrūnui, tiek žmogui.

R. Kazlauskas pabrėžia, kad atšilimas ypač kenkia baltiesiems lokiams. Traukiantis poliarinei ledo zonai, šie žvėrys nebegali susimedžioti ruonių. „Todėl baltieji lokiai ima telktis prie žmonių gyvenviečių. Netgi šiukšlynus apžiūri. Tai irgi kelia problemų, nes jie – pavojingi padarai“, – sako gamtininkas.

Plėšrūnai teikia ir ekonominės naudos

Oregono universiteto mokslininkai užduoda klausimą – kas dar nutinka, kai šiltėja klimatas ir mažėja plėšrūnų? Ogi mažėja augmenijos, atsiranda vis daugiau dykumų, dykynių. Tad plėšrūnai gyvybiškai svarbūs, kad išsaugotų bent kiek žalumos. Tai tampa vis svarbiau atogrąžų miškams.

Šie miškai išskiria deguonies. Klimatui svarbu ir tai, kad stambieji plėšrūnai reguliuoja žolėdžių skaičių. Kaip žinome, žolėdžiai į atmosferą išskiria kenksmingų metano dujų. Taip pat, labiau vešint pakrančių augmenijai, švaresnis tampa upių ir ežerų vanduo.

Be to, mokslininkai mini ir ekonominę plėšrūnų naudą. Kadangi stambūs mėsėdžiai atrodo paslaptingi ir bauginamai patrauklūs, turistai mielai kloja pinigus, kad pamatytų juos iš arčiau. Tad į Jeloustouno parką sugrąžinti vilkai gerokai padidino amerikiečių sąskaitas – per metus pralobta nuo 22 iki 48 mln. eurų.

Dar vienas svarbus dalykas, kuris gali skambėti keistai: jei elgsiesi protingai ir saugosi savo gyvulius, stambieji plėšrūnai gali padėti ūkininkaujant. Oregono universiteto komanda teigia, kad, gaudydami laukinius žolėdžius, plėšrūnai netiesiogiai apsaugo derlių. Taip pat gamtoje lieka daugiau žolės ir kitos augmenijos ganomoms avims ar karvėms. O naikindami silpnus ir ligotus žolėdžius, plėšrūnai užkerta kelią epidemijoms, tad galvijai nebus užkrėsti.

Pavojingiausias – žmogaus egocentrizmas

Taigi – susimąstyti tikrai yra apie ką. Tačiau vieną klausimą būtina spręsti čia ir dabar: kaip žmogui ir gyvūnui pasidalyti pasaulį? V. Balys spėja, kad „sūpuoklės“ visada bus, gal tik ne tokios didelės amplitudės. „Dabar medaus mėnuo – po kelių dešimtmečių mokslinių tyrimų plėšrūnai reabilituoti, įrodyta jų nauda ir vertė, todėl Amerikoje, Vakarų Europoje jiems leidžiama sugrįžti“, – sako jis.

Vis dėlto V. Balys pastebi, kad ekonominiai interesai labai greitai iškyla į paviršių ir žmonės vėl ima naikinti plėšrūnus. Pavyzdžiui, kai kuriuose Amerikos regionuose vėl imta kalbėti, kad atsirado per daug vilkų, todėl reikalaujama grąžinti nuodus ir kitas priemones jiems naikinti. Be to, ir Europoje gyvulininkystė neišnyks, o žmonės manys, kad jie yra svarbiausia rūšis.

„Tada viršų paims kiti argumentai, bus priimti kiti sprendimai, paskui vėl viskas pasikeis… Bet aš žiūriu, nors ir atsargiai, optimistiškai. Bent jau tikiuosi, kad negrįšime prie prieš penkis dešimtmečius buvusių, politikų ir mokslininkų palaimintų viduramžiškų samprotavimų ir poelgių, kai pačiais įvairiausiais būdais (nuodais, kilpomis, spąstais ir pan.) buvo siekiama plėšrūnus išnaikinti“, – viliasi V. Balys.

Išsamų tyrimą atlikę Oregono universiteto mokslininkai tikisi, kad bus įsteigta Pasaulinė stambiųjų plėšrūnų iniciatyva, kuri turėtų stiprų balsą tarptautinėje politikoje. Tyrimo autorių nuomone, būtina įsteigti kuo daugiau teritorijų, apsaugotų nuo gyvulininkystės, ypač pietryčių Azijoje, kur stambiųjų plėšrūnų daugiausia. Bet net ir ten jų jau mažėja.

Taigi, norint apsaugoti gyvūnus ir save pačius, mokslininkai visus kviečia nebloginti plėšrūnams gyvenimo sąlygų ir pradėti suvokti, kad jie – ne kenkėjai ir piktadariai, bet be galo svarbūs, lygiateisiai ir būtini Žemės gyventojai. Čia, kaip pastebima, reikalingas moralinis žmogaus nusistatymas, savotiškas lūžis jo pasaulio suvokime. O tai, deja, vyksta labai lėtai ir sunkiai.

Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

The post Paradoksai: vilkai saugo paukščius, pumos – drugelius, liūtai ir leopardai – mus nuo beždžionių appeared first on Baltijos vilkas.

Šiais metais Lietuvos gamtos fotografų klubas ir vėl skelbia laukinės gamtos fotografijų konkursą „Gintarinis žaltys 2012“.

Norėtume paskatinti jame sudalyvauti ir Lietuvos laukinių plėšrūnų mylėtojus. Tuo labiau, jog GAA „Baltijos vilkas“, prisidėdama prie konkurso rėmimo, įteiks prizą už gražiausią plėšraus žinduolio, užfiksuoto Lietuvos laukinėje gamtoje, fotografiją.

Tad neužsnūskite žiemos miegu, traukite į miškus, medžiokite kadrus (arba atrinkite trofėjus iš jau sumedžiotų) ir dalyvaukite! Linkime įspūdingų užfiksuotų akimirkų.

„Gintarinis žaltys 2012“ oficialus skelbimas čia – http://www.naturephoto.lt/straipsnis/gintarinis_zaltys_2012

Primename, kad 2011 metų gamtos fotografui sėkmę lėmė – vilkas, o 2010 metų  konkurso lauretus rasite čia.

The post Medžiokite kadrus ir dalyvaukite konkurse appeared first on Baltijos vilkas.

Plėšrūnų užpultas veislinis avinas labai sulyso, bet sveiksta. „Jis pats svarbiausias“, – apie brangiai Vokietijoje įsigytą augintinį kalbėjo ūkininkas Pranas Gaidamavičius

Po antrojo užpuolimo ‚Romanovo‘ veislės avys buvo suvarytos į tvartus. Ūkininkas nenorėjo rizikuoti trečią kartą, kol dar neataušo plėšrūnų pėdsakai

Prieš porą metų bendrapavardžiai, bet ne giminaičiai, Vilkų apsaugos tarybos ir Lietuvos avių augintojų asociacijos atstovai Andrejus ir Pranas Gaidamavičiai buvo susitikę  vienoje konferencijoje Žemės ūkio rūmuose. Tuomet paklaustas apie vilkus ūkininkas atsakė, kad šie jam nedaro jokios žalos, tik lapės, kurios karts nuo karto nugvelbia ėriukus.
Šią vasarą užpultos avys ganėsi tik el.piemeniu apsuptoje pievoje, atokiau nuo ūkininko sodybos ir keli šimtai metrų nuo miško. Išgąsdintas avių būrys suplėšė el.tvorą ir išsilakstė į visas puses, vėliau grįžo prie netoliese esančių tvartų. P.Gaidamavičius guodėsi, kad seniai galvojo apie kilnojamą metalinę tvorą, bet jai reikia apie 5000 litų. Beveik nuostolingai dirbantis ūkininkas neturi iš kur paimti tokių pinigų. Aplinkos ministerija jau yra parėmusi ūkininkus, kurie įsigyja naminių gyvulių apsaugos priemonių, tačiau kompensuoti plėšrūnų padarytą žalą, kol šie nėra visiškai saugomi valstybės, negali. Gamtos apsaugos asociacija “Baltijos vilkas” paragins pagelbėti ir šiam avių augintojui iš Elektrėnų, taip pat patarė naudoti kombinuotas apsaugos priemones, skirtas apsisaugoti tiek nuo vilkų, tiek ir nuo šunų.

Išgąsdinta avių banda nutraukė “elektrinį piemenį“. Norint apsisaugoti nuo vilkų, jį reikėjo aprišti vėliavėlėmis, kurios naudojamos vilkų medžioklei, tačiau nuo šunų tokia priemonė negelbėtų (A.Gaidamavičiaus nuotraukos)

Lenkijoje populiariausia priemonė nuo vilkų – vėliavėlės, kurios mūsų šalyje kartais naudojamos vilkų medžioklei. Taip pat veisiami specialios veislės šunys – Podhalės aviganiai – kurie puikiai saugo avis ir nereikalauja specialios dresūros. Vieno šios veislės šuniuko kaina tokia pati kaip ir ‘Romanovo’ veislės ėriavėdės avies, todėl ūkininkas Pranas Gaidamavičius žada rimtai apsvarstyti tokių šunų įsigijimo galimybes.

Gamtos apsaugos asociacija “Baltijos vilkas” per artimiausius mėnesius išleis specialiai ūkininkams skirtą knygelę, kurioje bus aprašyta naminių gyvulių augintojų patirtis ir priemonės, kaip apsisaugoti nuo vilkų ir kitų plėšrūnų. Leidinys ūkininkus pasieks per seniūnijas. Lietuvos vilkų apsaugos aktyvistai mano, kad didžioji dalis nuostolių, tuo pačių ir pasipiktinimų vilkais, kyla dėl elementarios informacijos trūkumo, nes seniai užsienyje žinomos naminių gyvulių apsaugos priemonės šiuo metu Lietuvoje tik pradedamos taikyti.

Lietuvoje iki šiol nėra apskaitos, kiek vilkai padaro ūkininkams žalos, kadangi tokiu atveju, kaip Prano Gaidamavičiaus iš Elektrėnų, niekas nė nesistengia patyrinėti ar gyvulius užpuolė vilkas, ar šunys. Žūties registravimo anketoje (tokia privaloma, nes ūkininkai už kiekvieną avį ir galviją gauna ES išmokas) nėra net skilties “Vilkas” ar “Plėšrūnas”. Taigi net nėra aišku, kiek nuostolių vilkai ir šunys padaro kartu. Tai labai apsunkina kompensacinio mechanizmo už vilkų padarytą žalą sukūrimą ir įgyvendinimą Lietuvoje, tačiau ministerijoms tai nerūpi, tarsi tokių kompensacijų nereikėjo ir nereikės. Medžiotojai toliau galės pramogauti šaudydami vilkus, ūkininkai toliau keiks vilkus ir valdžią už neatlyginamus nuostolius, o gamtininkai toliau piktinsis naikinamais vilkais. Tokia situacija toliau tęstis negali ir GAA “Baltijos vilkas” padarys viską, kad ji pasikeistų į gerąją pusę.

Raginame visus ūkininkus apie patirtą žalą, kai įtariama, kad ji atsirado dėl plėšrūnų (nesvarbu, vilkų ar šunų) kreiptis į mus šiame tinklalapyje nurodytais kontaktais. Mes pasistengsime atvykti, aptarti su žalą patyrusiais ūkininkais visas įvykio aplinkybes, pakonsultuoti kokių apsaugos priemonių reikėtų imtis ir, žinoma, nustatyti, tikruosius kaltininkus. Šiais laikais tai įmanoma padaryti nustatant ne tik plėšrūno rūšį, bet ir individą. Taip pat mums svarbu žinoti realią padėtį, nes informacijos stoka dėl vilkų daromos žalos nevengiama spekuliuoti. Esame ne mažiau suinteresuoti ir valkataujančių šunų ar net vilkšunių (vilkų ir šunų hibridų) daromos žalos išaiškinimu, kadangi šie plėšrūnai kenkia tikrų vilkų genofondui ir gyvajai gamtai.

“Baltijos vilko” inf.
www.vilkai.lt

The post Ūkininkai raginami pranešti apie nuostolius dėl plėšrūnų appeared first on Baltijos vilkas.