Plano tikslai 

Panašu, kad planas rengtas ne stumbrų apsaugai – ne apsauga yra šio dokumento tikrasis tikslas. Plano prireikė, kai buvo sugalvota imtis aptvarų stumbrams projektų, kuriems norima įsisavinti Europos Sąjungos lėšas. Planas kurtas kaip dokumentas, pagrindžiantis tokių aptvarų reikalingumą – būtent aptvarų, o ne stumbrų apsaugos. Ir tai aiškiai atsispindi jo tekste.

Gyvūnų rūšių apsaugos planai paprastai turi bent minimalų tikslą išlaikyti gyvybingą tos rūšies populiaciją šalyje. Siekiai gali būti ir ambicingesni – užtikrinti gerą populiacijos būklę ar panašiai. Bet Stumbro apsaugos plane užsibrėžtas tikslas yra sumažinti laisvųjų stumbrų skaičių kelis kartus, o vėliau galbūt šiek tiek jos atkurti, tačiau atkūrimo veiksmų šis planas pernelyg nedetalizuoja. Jis taip pat nenumato jokių priemonių rūpintis, kad bemažinant laisvųjų stumbrų populiacija Lietuvoje visai neišnyktų ar kad kitoje vietoje paleidžiami stumbrai galėtų ten įsitvirtinti. Aplinkos ministerijos darbuotojai net stebėjosi GAA „Baltijos vilkas“ narių klausimu, ar yra ištirta, kad vietoje, kur manoma vėliau formuoti naują stumbrų bandą, yra pakankamai žolinės augmenijos jiems maitintis. Atsakymas – yra atlikti aptvarų tinkamumo tyrimai. Ir kam tas buveinių laisviesiems stumbrams tyrimas, jeigu tikslas yra aptvarai. Beje, planuojami aptvarai bus ne trumpalaikiai adaptaciniai, o ilgalaikiai, pritaikyti turizmui. Kad grąžinimui į laisvę rengiami stumbrai tokiu būdu bus pratinami prie žmonių ir gaunamo pašaro, niekam nerūpi. Vargiai tokį planą galima pavadinti stumbrų apsauga.

Geriausia laukinius žvėris saugoti aptvaruose?

Kaip mes anksčiau nesusiprotėjome, kad geriausia laukinės gyvūnijos apsaugos priemonė yra zoologijos sodai? Kodėl iki šiol ten nesukėlėme visų miegapelių, lūšių ir jūrinių erelių?

Dėstant plano tikslus, jame yra išvardinta, kaip turėtų būti pasiskirsčiusi stumbrų populiacija Lietuvos teritorijoje: keliasdešimt viename aptvare, keliasdešimt kitame, dar dešimt trečiame, ir dar šiek tiek laisvėje. Taip vertindami, kad mūsų šalies laukinė fauna yra aptvaruose laikomi žvėrys, galime kalbėti apie Lietuvos tigrų arba beždžionių populiacijas.

Įdomu ir tai, kad plane teigiama, jog aptvaruose stumbrai geriau patenkins savo biologinius poreikius, nei gyvendami laisvėje. Be to, vardinant grėsmes, kylančias esamai stumbrų populiacijai, nurodyta, kad dėl trikdymo dabar gyvenamose vietose kinta laisvųjų stumbrų elgsena ir yra fiziologiniai pokyčiai. O štai aptvaruose laikomiems ir žmonėms demonstruojamiems stumbrams jokie elgsenos ir fiziologiniai pokyčiai turbūt nepasireiškia, bent jau plane apie tai neužsiminta. Taip pat plano rengėjams nekilo įtarimų, kodėl taip labai neigiamai aplinkos veikiami gyvūnai paskutiniais metais sėkmingai dauginasi ir kasmet gausina savo kaimenę.

Ar stumbrams tikrai taip blogai?

Lietuvoje gyvena apie 100 laisvųjų stumbrų ir, plano rengėjų duomenimis, 31 stumbras laikomas aptvaruose. Paskutiniais metais laisvųjų stumbrų bandos kasmet padidėja dešimčia ar net dvidešimčia gyvūnų. Stumbrai gyvena ten, kur jie buvo paleisti nuo 1973 metų vykdant stumbrų populiacijos atkūrimo Lietuvoje darbus. Pašilių stumbryno vieta parinkta planuojant jų paleidimą ir vertinant aplinkinių buveinių tinkamumą. Vykdant stumbrų rūšies atkūrimo darbus šios buveinės buvo laikomos tinkamomis stumbrams, o dabar plane vienareikšmiškai tvirtinama, kad jos visai netinka. Stumbrų populiacija nebuvo atkurta vos paleidus žvėris į mišką – tai buvo ne vienerių metų darbas, paleisti stumbrai buvo stebimi, papildomai maitinami. Ilgą laikotarpį atkurta stumbrų banda Lietuvoje buvo nedidelė, tačiau pastarąjį dešimtmetį ji po truputį auga ir galėtume džiaugtis, kad stumbrų populiacijos atkūrimo darbai Lietuvoje pavyko – šie žvėrys įsitvirtino, nors ir nedideliame plote, ir gyvena, kaip ir kiti laukiniai žvėrys. Bet nesidžiaugiame. Mat dabar toje vietoje turi augti rapsai ir burokai, o stumbrai ima ir išspardo. O ir pievų jiems čia neliko, nes niekas nepanoro atsižvelgti į stumbrų poreikius ir nesuarti visų žemių. Tiesa, patys stumbrai dėl to neliūdi ir džiugiai ėda rapsus.

Stumbrai visose šalyse, kur jie gyvena laisvėje, yra atkurta rūšis. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo susirūpinta stumbrų likimu, buvo likę tik 54 šie gyvūnai, visi zoologijos soduose. Tarptautinė bendruomenė ėmėsi stumbrų išsaugojimo projekto, siekdama išgelbėti juos nuo visiško išnykimo. Nors šiuo metu Europoje gyvena keli tūkstančiai stumbrų, jų genų artimumas vis dar kelia rūpesčių ir aptvaruose auginami stumbrai gali būti naudojami mokslininkų prižiūrimam kryžminimui, kad palikuonių susilauktų kuo mažiau giminiški žvėrys ir didėtų stumbrų populiacijos genetinė įvairovė. Šiuo tikslu, atrodo, plano kūrėjai grindžia idėją laisvuosius stumbrus kelti į aptvarus. Jokio kito paaiškinimo, kuo stumbrų perkėlimas į aptvarus susijęs su jų populiacijos apsauga, plane nėra. Tačiau Lietuvoje aptvaruose stumbrai jau gyvena – tik norėk ir daryk mokslinius tyrimus ir genetinius mainus, nereikia nei naujų aptvarų įrenginėti, nei laukinių žvėrių gaudyti. Deja, jau kurį laiką Lietuvoje su esamais Pašilių aptvaruose stumbrais jokie moksliniai tyrimai nei kryptingesni genetiniai mainai, atrodo, neatliekami.

Gera populiacijos būklė su 30 stumbrų

Nors paskutiniu metu nebuvo vykdoma esamos stumbrų populiacijos ir jos buveinių mokslinių tyrimų, tai nesukliudė plano rengėjams A. Stulginskio universiteto mokslininkams su doc. dr. Kęstučiu Pėteliu priešaky apibendrinti ir daryti išvadas. Kam tie tyrimai, jei duomenis galima nukabinti iš lubų, ir tokius, kokie reikalingi plano tikslui – stumbrų uždarymui. Dėl šio tikslo iškraipyta ir mokslinė literatūra. Štai remiamasi Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos leidiniu ir rašoma, kad palanki stumbrų apsaugos būklė yra tada, kai šalies populiaciją sudaro ne mažiau nei 100 individų, tačiau nutylima, kad leidinyje rašoma apie laisvuosius stumbrus, o plane teiginys panaudotas skaičiuojant aptvarinius.

Lenkų mokslininkų parengtame leidinyje teigiama, kad stumbrų apgyvendinimui laisvėje turi būti parenkamos teritorijos, kuriose populiacijos skaičius galėtų pasiekti 75-100 individų per neilgą laiko tarpą, nes tik tokio dydžio subpopuliacijos gali būti laikomos saugiomis. Pagal planą vidurio Lietuvoje laisvėje bus palikta tik 20-ties ar 30-ties stumbrų banda, o Dzūkijoje ketinama iš naujo laisvėje formuoti antrą stumbrų bandą, kuri taip pat neturėtų viršyti 30-ties. Stumbrų įkurdinimas naujoje vietoje neįvyks per trumpą laiką – tai daugelio metų darbas, jei apskritai jis pavyks. Visą tą laiką laisvųjų stumbrų išlikimas Lietuvoje priklausys tik nuo vienos vos dvidešimties žvėrių bandos, kuriai pagal planą leidžiama likti Panevėžio rajone. Kėdainių banda turėtų būti nušluota nuo žemės paviršiaus, t.y. uždaryta į aptvarus – plane numatytame laisvųjų bandų sąraše jos nėra.

Ar begerindami galutinai nesugadinsime?

Beje, visai neaišku, kaip seksis stumbrus perkelti į aptvarus ir kiek jų padvės dėl šio eksperimento. Juk pernai lietuvių specialistų organizuotas aptvarinių (net ne laisvųjų!) stumbrų perkėlimas baigėsi liūdnai: trys iš keturių į Kazachstaną iš Pašilių stumbryno išvežtų stumbrų padvėsė. Apie tokią baigtį niekas garsiai nesigyrė, nors apie išvežimą ir numatomą eksperimento sėkmę buvo pasakyta ir parašyta daug skambių žodžių. Reikia manyti, kad stumbrų suvarymu į aptvarus vėl rūpinsis tie patys specialistai ir žinovai.

Juo labiau neaišku, kaip seksis planas stumbrus paleisti į laisvę naujoje vietoje. Prieš daug metų jau buvo bandyta formuoti naują laisvą bandą toliau nuo Pašilių stumbryno. 1974 metais septyni stumbrai buvo paleisti Širvintų rajone, tačiau eksperimentas nepavyko – visi stumbrai žuvo. Ar buvo išmoktos pamokos ir kodėl tai neatsispindi plane?

Ar reikalingas toks planas?

Turbūt niekam nekyla abejonių, kad laisvaisiais stumbrais Lietuvoje reikia pasirūpinti, o jų populiacijos būklę būtų galima pagerinti. Didžiausia banda gyvena intensyvaus žemės ūkio krašte, dėl ko kyla konfliktai su ūkininkais. Šie konfliktai dar ir stipriai išpučiami, manipuliuojant anekdotiniais padarytos žalos įverčiais. Naujos bandos nesusiformuoja, susisiekimas su gretimų šalių stumbrų populiacijomis yra greičiausiai tik epizodinis. Tikrai yra reikalingas apsaugos planas, kuris numatytų, kaip išspręsti šias problemas ir užtikrinti stabilią bei gyvybingą laisvųjų stumbrų populiaciją Lietuvoje. Todėl atrodytų, kad Aplinkos ministerijos noras paruošti tokį planą yra sveikintinas. Tačiau akivaizdu, kad tai, po kuo parašą padėjo aplinkos ministras, yra visai ne tas planas. Patvirtintasis sprendžia kitas problemas: aptvarų poreikio pateisinimo ir jų statymui reikalingų finansų pritraukimo, laisvųjų stumbrų populiacijos sumažinimo iki 30 individų neapibrėžtam laikotarpiui, Kėdainių bandos sunaikinimo, stumbrų suvarymo į „rekreacinius“ aptvarus ir pan.

Ar tikrai Lietuvos stumbrai nusipelnė tokios „apsaugos“?

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“

The post Stumbrų apsauga ir naikinimas – kaip juoda pavadinama baltu appeared first on Baltijos vilkas.

Kuo šie planai skiriasi? Reguliavimo planas reglamentuoja kaip, kada, kur ir kiek medžioti vilkų. Tai daiktas, iš esmės skirtas invazinėms rūšims. Valdymo planas turėtų apimti kur kas daugiau – populiacijos būklės stebėseną, apsaugą, mokslinius tyrimus, žalos prevenciją, kompensacijas, švietimą, tarptautinį bendradarbiavimą ir kita. Viską, kas susiję su saugomos prioritetinės rūšies valdymu bei apsauga. Kaip civilizuotoje Europoje ir priimta.

Darbo grupę sudarė. Joje keturi Gamtos apsaugos departamento darbuotojai, vadovas – departamento viršininkas Laimutis Budrys. Matyt, prioritetinis uždavinys, jei tiek rimtų tarnautojų-specialistų prie jo plušės. Darbo grupėje taip pat mokslininkai, miškininkai, ūkininkai, medžiotojai, nevyriausybininkai. Net Saugomų teritorijų tarnybos atstovą įtraukė primygtinai paraginus tai padaryti. Dabar tai dirbsime, net skiedros lėks!

Pirmas susitikimas. Nevyriausybininkams pasiūloma imti ir paruošti planą, kaip jie jį įsivaizduoja. Už tai, kad tiek daug šneka apie visokius planus. Per mėnesį, nes juk reikalas dega. Ėmėme ir paruošėme.

Antras susitikimas. Sutarta, kad toliau dirbsime šio projekto pagrindu. Sutarsime dėl principų, tada šlifuosime formuluotes. Pastabų metas. Du mėnesiai laukimo ir raginimo. Galutinai konstatavus, kad miškininkai, medžiotojai ir ūkininkai tikrai nieko neatsiųs, seka atsižvelgimas į gautas pastabas, komentavimas, taisymas ir pildymas.

Dar vienas susitikimas. Ministerijos komandą papildo jau penktas žmogus (pusė darbo grupės!). Jaunas, perspektyvus, užsienius matęs, dirbantis pagal kažkokią programą. Čiups ir suves viską iki galo. Puiku!

Po pusmečio gauname tris puslapius su prašymu pateikti pastabas. Pateikėme. Dar po poros mėnesių ministerijos puslapyje pranešama, kad šis jaunas specialistas ėmė ir parašė Valdymo planą. Atrodo, nuo pradžios iki pabaigos. Šaunuolis, kur čia mums diletantams lygiuotis į jį!

Po pusmečio ir pakartotinių užklausimų, kaip sekasi, dar vienas susitikimas. Žadėjo, kad apie Planą, bet išaiškėjo, kad apie kvotą. Kad būtų solidžiau, pasikvietė daugiau medžiotojų. Po susitikimo pranešama, kad per metus penkių žmonių komanda iš ministerijos nieko nepadarė. Visiškai nieko? Taip, visiškai nieko, nė kablelio nepataisė!

Ką daryti toliau? Akivaizdu. Patylomis išformuoti darbo grupę, net nepranešus jos nariams. Išmesti viską, kas padaryta. Grįžti prie laikino Reguliavimo plano ir pavesti ministerijos departamentams jį patobulinti. Tobulintojų sąraše, be abejo, yra Gamtos apsaugos departamentas. Tie patys, kurie penkiese per metus nieko nepadarė. Ir sąraše, aišku, nebėra nevyriausybininkų. Skamba sąžiningai ir teisingai.

Ar Lietuva turės Vilko populiacijos valdymo planą? Žinoma, kad turės. Paimsime Reguliavimo planą, padidinsime kvotas, išmesime nemedžiojimą saugomose teritorijose, pailginsime sezoną. O tada pervadinsime dokumentą. Štai kaip paprasta.

Jums juokinga? Man ne. Negaila man tų kelių mėnesių darbo vakarais ir savaitgaliais. Neglumina, kad esu darbo grupės narys, kuris iki šiol neinformuotas, jog grupė išformuota. Nepiktina, kad Gamtos apsaugos departamentas sužlugdė dar vieną idėją, o dėl to nukentės ne jie, bet vilkai ir tie, kurie kažką darė.

Aš tik paprasčiausiai negaliu patikėti, kad tai įmanoma šiandieninėje Lietuvoje. Skamba kaip paralelinė realybė, kur logika, sveikas protas ir sąžinė nebeegzistuoja.

Pabaigai. GAA „Baltijos vilkas“ viešina Vilko populiacijos valdymo plano projektą (http://www.vilkai.lt/wp-content/uploads/NVO_vilko_planas_12-09-03.pdf), kurio svarstymą Gamtos apsaugos departamentas vilkino metus, kol galų gale visai pradangino. Manau, kad šis projektas vertas pabaigimo ir įgyvendinimo. Tikiuosi, kad jame išdėstytos mintys bus naudingos mokslui, gamtosaugininkams ir visuomenei. Visiems, kuriems nors kiek rūpi.

Tiesa. Dar galite susipažinti su Europos Komisijos patvirtintomis planų rengimo gairėmis (http://ec.europa.eu/environment/nature/conservation/species/carnivores/docs/guidelines_final2008.pdf), Latvijos vilko apsaugos planu (http://www.daba.gov.lv/upload/File/DOC/SAP_Vilks-08_EN.pdf), Estijos stambiųjų plėšrūnų valdymo ir apsaugos planu (http://www.keskkonnainfo.ee/failid/SK_tegevuskava_2012-2021_lopp.pdf) (estiškai).

Ir nepatingėkite palyginkite su Lietuvos „planu“ (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=418731).

Vaidas Balys
Valdymo plano kūrimo grupės narys

The post Planas, kurio nebuvo appeared first on Baltijos vilkas.