Urėdijos leidžia dalyvauti fiziškai tam pasiruošusiems savanoriams, galintiems kartu su miškininkais pakeliauti girių takais, išgirsti, kur gyvena vilkai ir lūšys, savo akimis pamatyti jų paliktus pėdsakus, sužinoti, kaip šie žvėrys yra suskaičiuojami.
Nepraleiskite progos pasisemti žinių iš miško pasaulį puikiai išmanančių vedlių.

Dėmesio – kelios urėdijos į apskaitas kviečia registruotis iki rytojaus – sausio 30 d., todėl nedelskite – išsirinkite girininkiją, į kurią norite nuvykti, ir, paskambinę apačioje nurodytais telefonais, sutarkite dėl dalyvavimo apskaitoje. Kad būtų lengviau pasirinkti tą, kurioje labiausiai tikėtina pamatyti vilko ar lūšies pėdsakų, pažiūrėkite, kur buvo rasti per ankstesnes apskaitas – www.vilkai.lt/apskaitos/apskaita-2015.
Taip pat būtinai pasiskaitykite metodiką.

Jūsų patogumui, pateikiame iš urėdijų puslapių surinktą informaciją:

Sėkmės ieškant vilko ir lūšies!
GAA „Baltijos vilkas“

The post Dėl vilkų ir lūšių apskaitos registracijos appeared first on Baltijos vilkas.

Kelionė į Kabelius ir Musteiką 26 dieną prasidėjo su nuotykiais. Tik įsukus į Latežerio kelią, visiškai nevalytą ir apledėjusį, „įčiuožėme“ į kelkraščio pusnį. Pro šalį važiavęs Mantas su miškovežiu iš karto sustojo ir ramiai: „Turit virvę? Ištrauksiu“. Galima spėti, kad mes ne pirmi ir ne paskutiniai šitaip užtveriam kelią. Kai, vėluodamos gerą pusvalandį, pasiekėme Kabelių girininkiją, ten jau visi susirinkę žinojo, kad mus iš pusnies traukė. Savo gelbėtoją Mantą vėliau sutikome miške, jau pasikrovusį medienos.

Palikau savanorę Mildą su Kabelių girininko pavaduotoju. O aš su Druskininkų urėdijos inžinieriumi Audriu Norkūnu pajudėjom į Musteikos girininkiją. Nors mano palydovo darbas tą dieną buvo koordinuoti visų urėdijos girininkijų vykdomą vilkų apskaitą, jis atvažiavo į Musteikas pakeisti Musteikos girininko, kuris tą dieną buvo užsiėmęs kitais darbais. Musteikoje miškas ūžte ūžė: intensyviai vyko miško vežimo darbai, nes skubama suspėti iki pavasarinio atlydžio.

Vietinio, kaip man papasakojo „elitinio“, medžiotojų būrelio šefas, prisikrovęs mašiną maisto, lankė žvėrių viliojimo vietas (jų ir medžiotojų bokštelių palei visą Čepkelių rezervato pakraštį yra nemažai). Apskaitos metu jį sutikome kelis kartus, o pietų pertraukėlės metu gana įdomiai pabendravome. Sutikome ir važinėjantį Musteikos girininką. Tik pasieniečių nematėme, nors leidimais įeiti į pasienio ruožą tvarkingai pasirūpinome dar apskaitos išvakarėse.

Diena nuostabi, saulėta. Audrius sako jau seniai nepamenąs tokios. Miškas kvepia ankstyvu pavasariu.
Su Audriumi sukome tuo pačiu maršrutu, kokiu buvo apvažiuota ir vykdant vilkų apskaitą vasario 21 dieną. Patikrinome tada matytus vilkų pėdsakus.

Šį kartą pasekėme jais iki miško plynės, kur vilkai buvo sumedžioję stirną. Kadangi jau buvo praėjusi maždaug savaitė nuo „puotos“ pradžios, toje vietoje teliko šeriai ir kraujo krešuliai. Stirnos likučius švariai pribaigė mažesni plėšrūnai. Anot miškininko, sunku pasakyti, kiek vilkų būta, gal 2, o gal ir 3, nes vieta buvo išvagota vilkų pėdsakų į visas puses. Galiausiai jų nueita link Musteikos upelio.

Kitas mūsų laimikis – palyginti šviežia ir labai gražiai įsispaudusi lūšies pėdsakų brydė. Ją apžiūrėti turėjome garbės su mus pasivijusiu girininku ir jo pavaduotoju. Nuspręsta, kad lūšies prašuoliuota (gal kas išgąsdino?) prieš 1-2 dienas. Girininkas džiaugsmu netrykšta – lūšys pjauna stirnas. Vienas nuostolis medžiotojams (o girininkas yra ir medžiotojas). Jų manymu, visoje Druskininkų urėdijoje šiandien aptinkama iki 15-20 lūšių.

Pietų pertraukėlę padarome buvusiame sovietiniame kariniame poligone įrengtoje apžvalgos aikštelėje. Šioje vietoje anksčiau buvo gausi tetervinų perimvietė. Šiandien čia, nors aplinkosaugininkai ir labai stengiasi išsaugoti tetervinams veistis tinkamą biotopą, jų sparčiai mažėja.

Baigdami sukti numatytą ratą apžiūrime senus lūšies pėdsakus, aptiktus dar 21 d. apskaitos metu. Daugiau nieko, kas mums aktualu, nerandame. Žinoma, smagu buvo apžiūrėti stirnų, lapių (sako čia jų daug privisę, todėl kiškių populiacija labai smarkiai sumažėjusi), briedžių, šernų pėdsakus. Jų nemažai, o kuo arčiau šėryklų – tuo daugiau… O dar gražuolis stirninas mums beveik prieš nosį prašuoliavo…

Visos apskaitos metu Audrius intensyviai bendrauja su miškininkais, vykdančiais apskaitą kitose girininkijose. Štai kažkur medžiotojai aptikę šviežius 4-5 vilkų gaujos pėdsakus. Audrius neskuba patikėti. Baigęs apskaitą Musteikose planuoja važiuoti patikrinti „tą gausią vilkų gaują“.

Kažkas vėl informuoja, kad aptiko vilkų pėdsakus. Mano palydovas spėja, kad tai gali būti tie patys Musteikoje stirną papjovę vilkai. Juk jie nubėga didelius atstumus. O tikėtina, kad slepiasi vilkai saugiame Čepkelių rezervate.
Taigi, sunku pasakyti, kiek tų vilkų šiandien skaičiuojama viename didžiausių Lietuvos miškų masyvų. Matysime, kokius rezultatus pateiks Druskininkų urėdija. Tikra tik tai, kad jų yra labai labai nedaug.

Įdomu buvo pastebėti vietos medžiotojų požiūrį į vilkus. Jie, kaip tikri dzūkai, kalba mažai, daugiau nutyli, svetimam neskuba atsiverti. Tačiau tarp eilučių galima nuspėti, kad vilkus jie gerbia, bet ir pyksta ant jų, nes šie papjauna medžiotojų šeriamus gyvūnus.Kaip sakė mūsų sutiktas šėryklas pildęs medžiotojas (tikras musteikiškis, medžiotojas iš prigimties), vilkai visą laiką buvo patys didžiausi žmonių priešai ir medžiotojų konkurentai. Taip buvo ir taip bus visada.
Tik kad šiandien ta konkurencija labai nelygi… Druskininkų urėdijoje yra apie 10 medžiotojų būrelių, vienijančių turbūt ne vieną dešimtį medžiotojų. O vilkus skaičiuojame ant rankų pirštų…

*protected email*
2013 m. vilkų apskaitos savanorė

The post Savanorės įspūdžiai iš vilkų apskaitos Musteikos girininkijoje appeared first on Baltijos vilkas.

Lūšių monitoringo tyrimai šiose vietovėse vykdomi nuo 2007-ųjų, kas 3 metus. Apskaitos atliekamos  žiemą, esant šviežiai sniego dangai. Tyrėjai apeina pastovius kvadrato formos uždarus (ne mažesnius kaip 3×3 km) maršrutus ir fiksuoja  juose lūšių pėdsakus.

Žaliosios girioje yra 3 apskaitų maršrutai, kurių bendras ilgis apie 45 km, o apskaitų plotas – 2972 ha (8,7 proc. visos BAST teritorijos). Tyrimai maršrutuose vykdomi 2 kartus per žiemą. Kadangi tiriamas ne visas girios plotas, aptinkame tik dalies visame masyve klajojančių žvėrių pėdsakus. Monitoringo duomenis vėliau analizuoja Lietuvos Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto specialistai. Yra nustatomas  santykinis lūšių gausumas bei individų skaičius. 2007 m. Žaliosios girioje gyveno  ne mažiau  3, o 2010 m. – 7 lūšys. Beje, šių žvėrių gausumo padidėjimas 2010 m. buvo užfiksuotas beveik visose šalies monitoringo vietose.

Tačiau šių metų apskaitų rezultatai Žaliosios girioje vėl rodo ženklų lūšies gausumo  mažėjimą. Monitoringo metu jos pėdsakų rasta tik 1-ame iš 3-jų apskaitos maršrutų. Nors šiame masyve yra nemažai lūšiai tinkamų nuošalių, sunkiai žmonėms prieinamų vietų (ypač svarbus Žaliosios girios botaninis-zoologinis draustinis), matyt, nepakanka. Lūšiai  reikia  ne tik didelių seno miško plotų, bet ir pakankamai maisto išteklių bei ramybės. Žaliosios girioje lūšis medžioja kiškius, stirnas, tykoja pelių, domisi bebrų veikla. Didžiausias jos priešas gamtoje, ko gero, yra vilkas ir žmogus.

Yra dar viena priežastis, kodėl mūsuose lūšis taip retai sutinkama – šiai rūšiai Lietuva yra savotiškas „užribis”. Lūšys čia gyvena piečiau savo ištisinio arealo paplitimo ribos, todėl jų skaitlingumas gali staiga sumažėti nuo bet kokio neigiamo aplinkos poveikio. Labiausiai  nyksta dėl žmogaus veiklos – jai kenkia trikdymas miško kirtimais veisimosi, nėštumo ir jauniklių žindymo metu, neteisėti sumedžiojimo atvejai, netgi nelaimingi atsitikimai keliuose ir kt. Esant negausiai populiacijai, kiekvieno individo žūtis yra labai reikšminga.

Beje, per pastaruosius 2-3 metus pasitaikė naujų lūšies stebėjimo atvejų įvairiose Vidurio Lietuvos vietose. Pavieniai žvėrys buvo sutinkami palyginti mažuose ir žmonių lankomuose miškuose. Toks atvejis užfiksuotas 2012-2013 m. žiemą Krekenavos regioniniame parke. Galbūt tai sutapimas, tačiau čia lūšis su jaunikliu atklydo ir laikėsi du žiemos mėnesius nedideliame miške, jame atsiradus vėjovartoms  po  2012-ųjų rudenį praūžusio uraganinio vėjo.  Iš šio miško pasitraukė tik vasario mėn. pabaigoje. Gretimame miškų masyve lūšių vada stebima jau antrus metus.

Lūšis – Europos Bendrijos svarbos rūšis, kuriai būtina griežta apsauga ir specialios apsaugos teritorijos, įrašyta į Buveinių direktyvos IV ir V priedus, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 3 (R) kategorija.

Krekenavos regioninio parko direkcijos informacija 

The post Žaliosios girioje vykdytas lūšių monitoringas appeared first on Baltijos vilkas.

Vis dėlto, 0 vilkų buvo užfiksuota šioje ir Mickūnų girininkijose. Rezultatų iš kitų girininkijų kol kas neturime.

Girininko teigimu, vilkų pėdsakų dar gali būti užfiksuotą ir antrąją apskaitos dieną.

Kaip apskritai skaičiuoti itin atsargius ir žmonių neprisileidžiančius Lietuvos plėšrūnus? Argi jų pėdsakai ne vienodi su kaimo apylinkėse gyvenančių šunų?

Kaip į vilkus žiūri medžiotojai? Ir kodėl organizacijos „Baltijos vilkas“ savanoriai apskaitos dienomis atkakliai seka paskui girininkus?

Atsakymus rasite šiame reportaže:

Inga Labutytė, Rinatas Chairulinas
GRYNAS.lt

The post Įspūdžiai iš vilkų apskaitos: miškas knibžda žvėrių, tik ne vilkų appeared first on Baltijos vilkas.

Kaip sako Aplinkos ministerija, vilkų apskaita organizuojama siekiant  išsklaidyti visas abejones dėl jų skaičiaus šalyje. Šiemetinė apskaita yra  išskirtinė, nes bus atliekama ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose  miškuose. Valstybinę apskaitą vykdys Generalinė miškų urėdija, privačią – Medžiotojų ir žvejų draugija. Kad surinkti duomenys apie pėdsakus būtų kokybiškai užregistruoti ir apibendrinti, ministerija papildė apskaitos metodiką nurodymu registruoti pėdsakus žemėlapyje ir rekomendacija juos fotografuoti.

Rezultatai priklausys nuo žmonių ir oro sąlygų

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“, prisidėjusios prie vilkų apskaitos organizavimo, tarybos pirmininkas Vaidas Balys GRYNAS.lt teigė, kad šiemet privačiuose miškuose vilkų pėdsakus skaičiuos nebe miškininkai, o  medžiotojų ir žvejų draugija. Tai kelia tam tikrų klausimų.

„Sunku iš anksto prognozuoti, kiek tai prisidės prie tikslumo, nes iš vienos  pusės bus daugiau žmonių, didesni plotai bus apeinami. Iš kitos pusės, kyla  klaustukas dėl medžiotojų, atliekančių apskaitą, skaidrumo ir patikimumo, ar  pavyks viską padaryti taip, kad niekam nekiltų abejonių, kad skaičiavo  suinteresuota pusė“, – svarstė V. Balys.

Klausimų, anot jo, kelia ir taikytina metodika. „Ankstesniais metais buvo  pildoma lentelė, šiemet bus naudojamas ir žemėlapis, kuriame bus žymimi radimo  taškai, judėjimo kryptys ir skaičiai. Dėl to analizė gali būti tikslesnė ir  patikimesnė. Klausimas, kaip tai pavyks padaryti praktikoje. Įsivaizduokite, yra  pusketvirto šimto girininkijų, kiekvienoje eina vienas girininkas, vienas  medžiotojas.

Apskaita vyks dvi dienas, turėsime baisingą krūvą popierių, juos reikės  išanalizuoti. Koks bus skaičius – sunku pasakyti. Juk ir vilkų skaičius nėra  pastovus, ir apskaitos priklauso nuo daugybės dalykų – analizės, oro. Jeigu ir  toliau nesnigs, oro prasme turėsime kone idealias sąlygas. Vienos paros šviežumo  sniegas reiškia senų pėdsakų nepriskaičiavimą. Bet jeigu naktį pradės snigti,  pirma diena būtų sužlugdyta, nes nieko neberasi“, – aiškino V. Balys. Vyro  teigimu, yra daug faktorių, kurių negali valdyti, o tuos, kuriuos galima valdyti – reikia viltis, kad išėję į mišką žmonės sąžiningai atliks savo darbą ir viskas  bus gerai.

Analizės tikslas – ne vilkų būklės nustatymas?

Vis dėlto, pasiteiravus, kokiomis metodikomis remiantis įvairūs gyvūnai  skaičiuojami kitose šalyse, „Baltijos vilko“ atstovas teigė, kad patirčių yra įvairių.

„Ši apskaita (vykdoma Lietuvoje – red. past.) turi vieną didelį privalumą – yra paprasta. Miškininkai išeis į mišką, pusdienį pasivaikščios miške, užpildys  anketas, jos bus apibendrintos ir turėsime rezultatus. Norint patikimai  skaičiuoti, neužtenka pusdienį pasivaikščioti miške. Reikia ir atitaikyti oro  sąlygas, ir kruopščiai atlikti analizę. Apskaitą daryti ne vieną, ir ne tris  dienas. Bet turime, ką turime“, – pasakojo V. Balys.

Jo teigimu, kai kuriose užsienio šalyse vilkus skaičiuoja miškininkai, kitur – tik medžiotojai, tačiau yra ir tokių šalių, kuriose vilkai skaičiuojami ne  vienetais, o vilkų šeimomis: „Pradedama pėdsakų skaičiavimais, o baigiama  genetiniais ekskrementų tyrimais, analizuojama, kur gyvena šeima ir tik tada  samprotaujama, kiek joje yra individų. Bet tokios apskaitos yra brangios, jos  reikalauja daug pastangų, jų paprastai nesuorganizuosi“.

V. Balys neslėpė, kad brangius tyrimus galima būtų pasidaryti ir Lietuvoje,  bet tuomet reikėtų kelti klausimą, kokių tikslų siekiama. „Ne paslaptis, kad šitos apskaitos tikslas yra ne nustatyti tikrąją vilkų būklę, o paskaičiuoti  sumedžiojamą plotą. Mūsų medžioklė yra paremta proporcine sistema.  Suskaičiuojame n vilkų, atriekiame kažkiek procentų ir nustatome, kiek bus  sumedžiojama. Vien dėl to kiekvienais metais reikia kokio nors skaičiaus,  nebūtinai tikslaus. Jeigu medžioklė būtų susieta ne su šiuo skaičiumi, o,  pavyzdžiui, žalos darymu, tokia apskaita prasmės neturėtų, tada tikrai būtų galima galvoti apie kas trejus ar penkerius metus darytiną kruopščią apskaitą. Bet pas mus akcentas yra kitoje vietoje“, – samprotavo V. Balys.

Jo prognozėmis, šiemet perskaičiuojamas vilkų skaičius turėtų būti didesnis  nei pernai (pernai buvo 250 – red. past.). „Tai natūraliai ves prie to, kad  turėtų didėti ir vilkų sumedžiojimo kvota. Matyt taip ir bus – turėsime naują kvotos pasiūlymą, vėl turėsime diskusijas, ar tai yra pagrįsta. Vėl kils  pradinis klausimas, ar vilkus medžioti kaip proporciją nuo populiacijos yra  tikslinga, kokią problemą sprendžia, ar ją išsprendžia“. Jo teigimu, nors  diskusijas vilkų apskaitos rezultatai vargu, ar užbaigs, jie turėtų įnešti  objektyvumo: diskusija vyksta prasmingiau, kai turime kažką ant stalo, o ne tik  apie debesis šnekame, bet pozicijos žmonių tikrai nepasikeis“.

Medžiotojų atstovas: sensacijų nesitikime

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, koordinuojančios privačių miškų vilkų ir lūšių apskaitą, pirmininko pavaduotojo Eugenijaus Tijušo teigimu, vasario 21  dieną kiekvienoje Lietuvos girininkijoje pasirodys bent po vieną medžiotojų atstovą, kuris skaičiuos vilkų ir lūšių pėdsakus. „Tikiuosi, kad jokių sensacijų nebus, kadangi vilkų skaičius stebimas ne vienerius, ir ne dešimt  metų. Aplink tą skaičių, kuris buvo minimas ankstesniais metais plius minus į vieną kitą pusę gal 50 ar kiek daugiau bus. Tikiuosi, kad į pliusą, nes  ankstesnėse apskaitose nebuvo privatūs miškai įtraukiami, nepakliūdavo tokios  vilkų buveinės kaip dideli durpynai Kupiškio, Radviliškio rajonuose, kitose  teritorijose“, – sakė E. Tijušas.

Jo teigimu, sensacingų atradimų nesitikima, nes vilkų populiacija yra  stabili, nešokinėja aukštyn žemyn: „Burti iš kavos tirščių kokį skaičių surasime – nesiimu, bet prognozuoju, kad sensacijų nebus“, – dar kartą pakartojo  medžiotojų atstovas.

Jis teigė, kad anksčiau skaičiuoti miškininkų ir medžiotojų vilkų populiacijų skaičiai nesutapdavo, nes buvo taikomos skirtingos metodikos: „Nekoordinuota  ankstesnių medžiotojų apskaita buvo atliekama medžioklės plotų vienetų pagrindu.  Vilkų gauja, šeimyna gyvena kelių medžioklės plotų vienetų teritorijose. Kadangi  tai nebuvo koordinuojama, o iš medžiotojų reikalaujama ataskaitose parodyti, ar  yra vilkų jų teritorijoje, ar nėra, tas skaičius grynai mechaniškai padidėdavo.  Medžiotojai buvo kaltinami, kad jie tai daro sąmoningai, tačiau tai įvykdavo dėl  ne visai tikusios apskaitos organizavimo“.

Vilkų populiaciją reikėtų vertinti kartu su kaimynų?

Klausiamas apie būsimos vilkų ir lūšių apskaitos naudą, E. Tijušas pabrėžė, kad visa šiuolaikinė medžioklė yra paremta medžiojamų gyvūnų išteklių žinojimu. „Apskaitos tikslas visada buvo ir dabar yra – kuo tiksliau orientuotis, kiek  reikalinga populiaciją reguliuoti, kokią dalį jos galima sumedžioti, kad jai  nebūtų pakenkta“.

Vilkų populiacijos stabilų skaičių rodo ir aplinkinių kaimyninių šalių apskaitų rodikliai. E. Tijušas sako, kad Lietuvos vilkų populiacija nėra  izoliuota, ji yra vientisa su Latvijos ir Baltarusijos, taip ją reikėtų ir  vertinti. „Mokslininkai, zoologai tvirtina, kad prie šitų populiacijų dar reikia  prijungti ir Estiją ir net dalį Rusijos. Tai yra vientisa, ištisa,  nepertraukiama vilkų populiacija, kurioje vyksta genų mainai, ji pastaruosius  dešimtmečius yra pakankamai stabili. Visuomenė yra mažai informuota apie tai,  kad kaimyniniuose kraštuose Latvijoje ir Baltarusijoje nuolat kiekvieną sezoną vilkų sumedžiojimo skaičiai yra žymiai didesni negu pas mus Lietuvoje. Latvijoje  kasmet sumedžiojama apie 200 vilkų, Baltarusijoje – 600-700”, – vardijo  medžiotojų atstovas.

Jis pabrėžė manantis, kad valstybių sienos gyvūnams neegzistuoja, o tai  reiškia, kad gyvūnų migracija yra nuolatinė. „Skambinti pavojaus varpais, kad  pas mus vilkui gresia išnykimas yra truputį perdėta, o problema per daug  sureikšminta“, – savo poziciją išsakė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos  pirmininko pavaduotojas E. Tijušas.

Rūta Levickaitė
GRYNAS.lt

The post Lietuvos miškuose sambrūzdis – prasidėjo visuotinis vilkų ir lūšių skaičiavimas appeared first on Baltijos vilkas.

Vasario 13 dieną antrąkart šią žiemą Karšuvos girioje skaičiavome lūšis. Ši vietovė dėl čia gyvenančių lūšių yra buveinių apsaugai svarbi teritorija. Daugelyje Vakarų Europos šalių lūšys nyksta ir jų skaitlingumas gana mažas. Lietuvoje jos paplitusios ne visur, tačiau Karšuvos girioje aptinkamos nuolat. Lūšių apskaita vykdoma pagal valstybinio monitoringo programą. Apskaitos turi būti vykdomos kas treji metai.

Kadangi giria yra vienas didžiausių miško masyvų, pasirinkti šeši, ne arčiau kaip per penkis kilometrus nutolę uždari maršrutai, kurių kiekvieno ilgis po 10-12 kilometrų ir kuriuos reikia apeiti du kartus – sausio ir vasario mėnesiais. Skaičiuojant lūšis kartu registruoti ir aptikti vilkų pėdsakai siekiant susidaryti subjektyvią nuomonę apie vilkų gausą Karšuvos girioje ir paneigti įvairias spekuliacijas apie vilkų, skaičiuojamų keliomis dešimtimis, skaičių.

Skaičiuojant lūšis sausio mėnesį rezultatai šiek tiek nuvylė. Lūšies pėdsakai buvo aptikti tik viename iš šešių maršrutų – 3 kilometrų atstumu nuo Tauragės r. esančio Šilinės kaimo.

Vasario 13-osios apskaita, kaip ir ankstesnioji, buvo vykdoma praėjus parai po iškritusio sniego. Sniegas šiek tiek drėgnokas, tad žvėrių palikti pėdsakai buvo gana „kokybiški“. Pastaroji apskaita buvo šiek tiek neįprasta – su edukaciniu atspalviu. Su direkcijos darbuotoju į apskaitą išsiruošė ir keturios Tauragės „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos moksleivės ir vienas buvęs „Šaltinio“ mokyklos jaunasis ekologas, dabar jau „Žalgirių“ gimnazijos gimnazistas. Jaunimo noras buvo išmokti „skaityti“ miško žvėrių pėdsakus. Įgytos žinios galbūt pravers ne tik ateityje renkantis profesiją, bet ir įvykdyti konkrečias biologijos ir geografijos mokytojų užduodamas užduotis. Reikia pagirti tokį mokinių ryžtą ir norus žinant, kad 12 kilometrų atstumas klampojant per dar gana storą sniego dangą ir traškantį po kojomis ledą juodalksnynuose yra nemažas iššūkis ir dažnai po mišką vaikštantiems direkcijos darbuotojams.

Jau pirmuosiuose šimtuose metrų, rezervato teritorijoje, pasisekė aptikti naktį ar paryčiais praėjusios jaunos lūšies pėdas. Toks ankstyvas pasisekimas labai nudžiugino ir įkvėpė – juk lūšies pėdos ne taip jau dažnai stebimos. Vos už trijų šimtų metrų nuo lūšies pėdų priešinga kryptimi buvo nubėgę ir 4 vilkai. Nuėjus pusę maršruto aptikti dar vieno, tos pačios vilkų šeimos nario, pėdsakai. Baigiantis maršrutui aptiktos ir tos pačios lūšies išėjimo iš apskaitos teritorijos pėdsakai. Tai buvo gera proga įtvirtinti įgautas žinias, atskirti vilko ir lūšies pėdsakus, kurių skirtumus, deja, žino ir ne visi medžiotojai.

Šio žygio metu aptiktų kitų miško žvėrių – lapių kiaunių, šernų, elnių, briedžių, baltųjų ar pilkųjų kiškių, voverių sniege paliktų pėdsakus mokiniai žygio pabaigoje atpažino jau be jokio vargo. Sugrįžus į direkcija mokinių veidai jau išdavė didelį nuovargį, tačiau akys spindėjo džiaugsmu. Juk ne kiekvieną dieną moksleiviai gali patirti tokius nuotykius ir dar gauti naudingų gamtinių žinių ir patarimų. Šios apskaitos dieną, kitame maršrute, lūšies pėdos buvo stebėtos ir Paįkojų kaimo apylinkėse. Deja, kituose keturiuose maršrutuose lūšių pėdsakų aptikti nepavyko.

Kitą dieną, rezervato inspektoriams vykdant jau rezervato žvėrių apskaitą, pavyko aptikti dar trijų lūšių vienos paros senumo pėdsakus – dviejų rezervate, per vieną miško kvartalą, nuo maršruto, kuriuo ėjo inspektorius su mokiniais ir vienos vos keliasdešimt metrų nuo šio maršruto, šalia rezervato apsaugos zonos. Kad tai skirtingų individų pėdos, rodė skirtingi pėdų dydžiai, žvėrių judėjimo kryptys. Tik sekančią dieną aptiktos kitų lūšių pėdos parodo, kaip sunku tiksliai numatyti iš anksto „teisingus“ maršrutus, kad į juos „įkliūtų“ visos Karšuvos girios lūšys. Na, o toks lūšių migracijos aktyvumas reiškia, kad šis metas yra pats rujos įkarštis. Panašus atvejis, kai keturių individų pėdsakus buvo pavykę skaičiuoti rezervate, buvo tik prieš kelerius metus.

Šios apskaitos rezultatai, kurios metu, kaip minėta buvo kreipiamas dėmesys ir vilkų gausą Karšuvos girioje, leidžia manyti, kad girioje gyvena 5-6 lūšys ir 10-11 vilkų, kurių skaičių sudaro dvi, 5 ir 3 vilkų šeimos ir galbūt 2-3 vienišiai vilkai. Tokį vilkų skaičių patvirtina ir nuolatinis vilkų veiklos požymių stebėjimas tiek besniegiu metų periodu, tiek žiemos metu kai apskaitos nevykdomos.

Saulius Bartminas yra Viešvilės regioninio parko vyr. inspektorius
Viešvilės regioninio parko direkcija
Bernardinai.lt

The post Saulius Bartminas. Lūšių ir vilkų pėdsakais appeared first on Baltijos vilkas.