Šakalo priskyrimas invazinėms rūšims Lietuvoje sulaukė tarptautinio atgarsio. Europoje veikianti šakalų apsaugos organizacija GOJAGE, kartu su partnerių grupe, paskelbė viešą kreipimąsi į Lietuvos Aplinkos ministeriją, kuriame argumentuojama, kodėl šakalas nėra invazinė rūšis, ir patariama atsisakyti minties įtraukti jį į invazinių rūšių sąrašą.

Šių metų vasario mėnesį Lietuvoje buvo sumedžiotas šakalas. Komentuodami šakalo pasirodymą Lietuvoje aplinkos ministerijos darbuotojai ir kai kurie mokslininkai iš karto jį įvardijo invazine rūšimi ir paskelbė itin žalingu ir grėsmingu. Netrukus buvo pakeistos medžioklės taisyklės ir šakalas įrašytas prie invazinių rūšių, kurias medžioti galima visus metus be jokio limito. Nors iki šiol nėra patvirtintų duomenų, kad Lietuvoje būtų pastebėta dar šakalų, buvo inicijuotas šakalo įrašymas į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą. Invazinės rūšys laikomos nepageidautinomis ir naikintinomis, jų naikinimas yra finansuojamas projektų lėšomis. Invaziniams paprastai priskiriami iš tolimų kraštų atvežti gyvūnai, kaip kanadinė audinė, usūrinis šuo ar meškėnas. Rūšies įtraukimo į invazinių rūšių sąrašą klausimą sprendžia Invazinių rūšių kontrolės tarnyba, kurią sudaro visas būrys specialistų, daugiausia Aplinkos ministerijos, Gamtos tyrimų centro, Vilniaus universiteto darbuotojai ir mokslininkai. Po šios tarybos sprendimo Lietuvoje buvo parengta nauja invazinių rūšių sąrašo redakcija, įtraukiant šakalą. Teliko suderinti su visuomene ir pasirašyti ministrui.

GAA „Baltijos vilkas“ kreipėsi į Neformalią paprastojo šakalo tyrimų Europoje grupę (GOJAGE), informuodama apie Lietuvoje sumedžiotą šakalą ir prašydama įvertinti šios rūšies priskyrimą invazinėms rūšims. GOJAGE organizacija vienija specialistus iš įvairiausių Europos šalių, kaip Rumunija, Italija, Graikija, Ukraina, Lenkija, Estija ir kitų. Ji užsiima šakalų tyrimais visoje Europoje, kur šie gyvūnai yra pasirodę, siekia rinkti ir dalintis informacija, vykdo šakalų monitoringą. Į žinią apie galimą šakalo įtraukimą į invazinių rūšių sąrašą GOJAGE sureagavo parengdama viešą kreipimąsi į Lietuvos aplinkos ministeriją, kuriame išdėstyti argumentai, kodėl šakalas neturi būti laikomas invazine rūšimi. Vardijama, kad šakalas natūraliai plinta į šiaurę, nėra duomenų apie jo didelę žalą biologinei įvairovei, naujose teritorijose šakalų skaičius nėra greitai augantis. Taip pat apžvelgiamas šakalo statusas Europoje: jis įtrauktas į Tarptautinę raudonąją knygą kaip Europos Sąjungos šalyse gyvenanti rūšis, kuriai gali grėsti nykimas, bei Buveinių direktyvos V-ą priedą, kaip rūšis, kurios būklę reikia stebėti ir imtis veiksmų, jeigu būtų reikalinga apsauga.

Kaip ir vilkai, šakalai praeitame amžiuje išgyveno naikinimo laikotarpį, kai buvo gaudomi spąstais ir nuodijami. Kai kuriose šalyse jų visai neliko. Tik susirūpinus gamtos įvairove ir supratus, kad plėšrūnai yra būtina gamtos sistemos dalis, kova prieš šakalus liovėsi, o jų populiacijos ėmė atsikurti. Kartu su atsikūrimu ir plitimu kyla ir sugyvenimo su žmogumi konfliktų, kuriuose nemenką vaidmenį vaidina tiesiog priešiškas žmonių nusistatymas, nenoras ieškoti gamtai ir žmogui tinkančių sprendimų arba paprasčiausiais nežinojimas. Todėl yra svarbu, kokiu žodžiu bus pavadintas šakalas ir kas apie jį bus pasakyta specialisto ar valdininko kalboje, kad neapgalvoti ir neteisingi negatyvūs žodžiai ar net veiksmai nenuteiktų visuomenės prieš žvėrį, o kartu ir gamtą. Taip pat svarbu suprasti, kad gamta nepaiso sienų, o kartu su ja – ir gamtosauga.

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“

The post Į Aplinkos ministeriją kreipėsi tarptautinė šakalų apsaugos organizacija appeared first on Baltijos vilkas.

Nerimaujama dėl globalinio atšilimo, klimato kaitos, eutrofikacijos, medžioklės, intensyvaus ūkininkavimo… Bioįvairovės katastrofiškas nykimo mastas ir jo priežastys žurnalistų apšviesta lyg ir pakankamai. Vis dėlto šiame sąraše trūksta dar vieno itin svarbaus veiksnio – hibridizacijos.

Kalbėdami apie šį veiksnį remsimės Australijos pavyzdžiu, kurios bioįvairovės unikalumas žinomas visame pasaulyje. Paprastai laukinės gyvūnijos žudymu kaltinamas intensyvus žemės ūkis, miškų kirtimas, kasyba, nekilnojamojo turto verslas. Tačiau, anot kai kurių gamtosaugininkų, visi šie veiksniai kenkia nepalyginamai mažiau nei invazinės rūšys.

Australijoje svetimi yra triušiai, ožkos, kupranugariai, sulaukėję žirgai, kiaulės, lapės ir katės. Triušiai naikina natūralią augaliją, o lapės ir katės – gyvūniją. Taip dingo daugybė rūšių. Nykstančiųjų sąraše daugiausia yra gyvūnų, sveriančių mažiau nei 5 kg. Tai Velso naguotauodegė valabė (Onychogalea fraenata), Kutauodegė uolinė valabė (Petrogale penicillata), Geltonkojė uolinė valabė (Petrogale xanthopus), Parmos kengūra (Macropus parma), bandikutai.

Bandikutai – grupė senovinių Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje išlikusių sutvėrimų, kurie sparčiai naikinami kačių ir kitų žmogaus atvežtų gyvūnų. (Scarysquirrel.org nuotrauka)

Tonis Pykokas (Tony Peacock), Australijos invazinių gyvūnų jungtinio tyrimų centro vadovas, neseniai sužinojo apie trejų kompanijų ketinimus į Australiją atvežti savanos kates. Planuojama vienos katės kaina – 5000 JAV dolerių.

Savanos katės – Afrikos laukinių kačių (servalų) ir naminių kačių palikuonės. Jos yra dvigubai didesnės už namines, jų šuolis siekia du metrus ir jos yra laikomos pačiomis geriausiomis medžiotojomis Afrikoje. Manoma, kad savanos katės labai lengvai adaptuosis Australijoje, tad pavojus akivaizdus.

Jeigu jos ištrūktų laisvėn ir susikryžmintų su sulaukėjusiomis katėmis, kurių Australijoje yra apie 12 milijonų, rezultatas būtų katastrofiškas. Sulaukėjusios katės šiuo metu ir taip kuo puikiausiai naikina pirmykštę laukinę gyvūniją ir be savanos sesių pagalbos.

Pagal Pykoko apskaičiavimus, jei šių kačių nužudytus gyvūnus sukrautume į sunkvežimius, jų vilkstinė siektų 630 km.

Gamtoje servalai greičiau jau suėstų naminį katiną, nei su juo poruotųsi. Kaip prieita iki dabartinės situacijos? Pykokas nevynioja žodžių į vatą: „laukinių ir naminių gyvūnų kryžminimas yra kvaila amerikietiška mada, kurios tikslas – užveisti kuo daugiau egzotinių augintinių. Tuo metu, kai buvo kuriami karantino įstatymai, apie tokius mišrūnus niekas nė negalvojo. Todėl, pagal įstatymus, penktos kartos laukinio ir naminio gyvūno palikuonis jau laikomas „naminiu“ ir taip išvengiama atitinkamos kontrolės.“

Ši įstatyminė spraga prilygsta atominio ginklo suteikimui dabartinėms Australijos sulaukėjusioms katėms. Per ją į šalį gali patekti įvairūs mišrūnai, net vilkų ir šunų palikuonys.

Rezervato be sulaukėjusių invazinių gyvūnų Kalgoje kūrėjai teigia, kad nykstanti gyvūnija ne tik išliktų, bet ir atsigautų, jei būtų atskirta nuo lapių ir kačių. 2,5 m aukščio elektrinė tvora, jau 10 metų sauganti rezervatą nuo lapių ir kačių, nėra kliūtis savanos katei. Antra vertus, 99 proc. Australijos laukinių gyvūnų nesaugo jokios tvoros.

Apie situaciją sužinojęs aplinkos ministras Piteris Garetas (Peter Garret) iškart davė nurodymus įvertinti savanos kačių galimą poveikį aplinkai. Jis pažadėjo, kad esant reikalui bus nedelsiant imamasi visų priemonių gamtos apsaugai.

Amerikietišką madą veisti egzotiškus įmantrius augintinius reikia vertinti ne tik kaip neetišką, bet ir kaip keliančią pavojų laukinei faunai. Tiek eiliniai gyvūnų „mylėtojai“, tiek valstybių vadovai privalo suvokti, kad nenatūralus gyvūnų kryžminimas nėra vien tik nekalta ir nepavojinga naujų augintinių rūšių „gamyba“.

Barry Cohen buvo Australijos federaliniu aplinkos ministru nuo 1983 iki 1987 metų

Versta iš “The Australian”, “Žalioji Lietuva” (2008 m. Nr. 13)

“Žaliosios Lietuvos” redaktoriaus pastaba:

Lietuvoje taip pat vyksta nekontroliuojamas vilkų ir šunų, šernų ir kiaulių kergimas. Pakliuvę į laisvę tokie gyvūnai padarytų daug bėdos. Kadaise Lietuvoje gyvenusios miškinės katės-vilpyšiai, kaip manoma, išnyko dėl kryžminimosi su naminėmis katėmis, kurios kilusios iš Šiaurės rytų Afrikos.

www.vilkai.lt

The post Mišrūnai sunaikins laukinę gamtą appeared first on Baltijos vilkas.