Tačiau tikram gamtos mylėtojui – miškas ne vien medžiai ir pinigai, gauti juos nukirtus. Kiekvienas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su mišku, negali nesigėrėti gražuoliais laisvę mylinčiais vilkais, gudruolėmis lapėmis ar vikriomis lūšimis… Miškas – tai ir medžių tankynėje lakstantys žvėrys, ir upėse ir ežeruose pliuškenančios žuvys, jų pakrantėse ir pelkių klampynėse perintys gražuoliai vandens paukščiai… Be miško gyvūnijos – lietuviškos girios neįsivaizduojamos! Suprantama, mūsų tėvai ir protėviai tinkamai saugojo miško resursus.

Aplinkos apsaugos klausimai pas mus nuo seno vieni svarbiausių, o miško apsaugai buvo paskirti net atskiri skyriai visuose trijuose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statutuose. Ypač griežtai buvo reglamentuojama medžioklė – net girininkams buvo draudžiama medžioti arba leisti medžioti kitiems be specialaus Didžiojo kunigaikščio ranka pasirašyto potvarkio. O ir gavus leidimą valstiečiai galėjo medžioti tik smulkius žvėris.

Tačiau, reikia pažymėti, įstatymai gynė ir žemdirbius. Kad medžioklės metu jiems nebūtų padaryta nuostolių, 1557 m. Valakų įstatymu buvo draudžiama medžiojant trypti pasėlius, o trečiuoju Lietuvos Statutu iš viso buvo draudžiama medžioklė iki javų nuėmimo.

Reguliuoti populiacijas  – būtina, bet su saiku

Šiandien jau nugrimzdo praeitin ir karališkosios medžioklės, tačiau, norint užtikrinti ekologinę pusiausvyrą, miško gyvūnija turi būti stebima, o medžiojamųjų žvėrių skaičių būtina reguliuoti. Kartu tai turi būti daroma nesuardant darnos gamtoje, neturi būti leidžiama pasipelnyti atskiriems vertelgoms ar brakonieriams iš visai visuomenei priklausančio turto. Todėl aistros dėl miškų valdymo, dėl medžioklės reglamentavimo vis nenurimsta.

Pirmiausia – dėl kanopinių žvėrių, kurie yra bene geidžiamiausias medžiotojų laimikis. Tiesa, kanopiniai žvėrys yra miško puošmena, tačiau pernelyg didelės nereguliuojamos jų bandos pridaro gausybę eibių miškams, ypač jaunuolynams: ką tik sudygusių medelių viršūnes nugraužia kiškiai, paaugusių – stirnos, dar didesnių – briedžiai… Taip atsiranda nemaži jaunuolynų nugraužtomis viršūnėmis plotai, o tai jau ūkinė žala miškui.

Tiesa, miškininkai taiko tam tikras prevencijos priemones, tačiau, atsižvelgiant į vietos sąlygas, bandos dydį būtina reguliuoti. Tik aš niekad nepateisinsiu „medžioklės“ gyvulių šerimo vietose. Tai – tiesiog įteisintas brakonieriavimas…

Nuomonė apie vilkus – Lietuvoje ypač prieštaringa

Senojoje baltų mitologijoje vilkas laikytas teigiamu gyvūnu, tačiau pradėjus masiškai plisti gyvulininkystei jau tapo naikintinu kenkėju… Medžiotojai vilkus kaltino ir dėl kanopinių gyvūnų populiacijų mažėjimo, nors iš tiesų didžiąja dalimi dėl to kalti patys medžiotojai. Neigiamą vilko įvaizdį viduramžiais iš dalies sustiprino ir religiniai įsitikinimai. Šiame kilniame žvėryje buvo „įkūnytos“ visos blogiausios žmogaus savybės – vilkai net buvo laikomi „velnio šunimis“, saugančiais pragaro vartus…

Nepaisant plataus masto naikinimo ir neapykantos, vilkai sugebėjo išlikti, o daugelyje Europos valstybių šiuos plėšrūnus imta saugoti. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie pakeitė iki absurdo klaidingas dogmas apie šių žvėrių elgseną ir biologiją.

Vilkai paprastai sugeba sugauti tik ligotus ar nusilpusius žvėris ir, tarsi miško sanitarai, apsaugo sveikas bandas nuo ligų. Tačiau kartu negalima paneigti ir vilkų padaromų nuostolių ūkininkams. Nors šiandien vilkų mūsų šalyje ne tiek daug beliko, tačiau ir šie pridaro begalę eibių. Ypač nuskriausti jaučiasi šalia miško ūkininkaujantys žemės savininkai, kurie net neturi teisės sumedžioti net jiems nuolat žalos pridarantį vilką.

Atlygins vilkų padarytą žalą

Siekiant pagelbėti ūkininkaujantiems pamiškėse, jau priimti esminiai sprendimai. 2013 m. birželio 18 d. Seime priimti Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo pakeitimai. Nuo 2014 m. sausio 1 d., vadovaujantis Miškų įstatymo naujausiais pakeitimais, laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką, nustatys tam skirtos savivaldybėse įkurtos komisijos, o nuostatos, reglamentuojančios žalos padarytos ūkiniams gyvūnams kompensavimą, įsigaliojo jau nuo šių metų spalio 1-osios.

Kaip nurodyta įstatyme, laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams, kai padarė medžiojamieji gyvūnai arba vilkai, bus valstybės vardu atlyginama iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Aplinkos apsaugos rėmimo programos priemones tvirtina ir programai įgyvendinti skirtas lėšas įstatymo nustatyta tvarka naudoja Aplinkos ministerija. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiajai programai įgyvendinti lėšos kaupiamos atskiroje savivaldybės biudžeto sąskaitoje, o programos finansavimo pajamos ir išlaidos planuojamos savivaldybių biudžete savivaldybių tarybų nustatyta tvarka.

Kita vertus, manau, kad reikėtų naujo požiūrio į vilkų medžioklę arba prisiminti tėvų išmintį. Juk kiekvienais metais patvirtinamas leistinas sumedžioti vilkų skaičius, tie vilkai sumedžiojami, tačiau tai ne visada pagelbsti. Gali būti, kad medžiotojai tiesiog nušauna pirmą sutiktą, dažniausiai jauną, nepatyrusį, vilką, kuris net nėra linkęs pjauti gyvulių?

Juk ir Indijoje ne visi tigrai yra žmogėdros. Galbūt ir pas mus tik atskiri vienetai „specializuojasi“ galabydami gyvulius? O tokį plėšrūną sumedžioti, kaip byloja tautosaka, ne visiems medžiotojams įkandamas menas… Pirmiausia, reikia susekti konkretų žvėrį, pasekti jį, o jo sumedžiojimui pasitelkti kur kas įmantresnes priemones, nei dvivamzdis. Dažniausiai jie būdavo sugaunami naudojant spąstus ar vilkduobes. O dabar dirba toliau savo darbą „gyvulžudžiai“ nė kulkos nebijodami. Matyt ir jie žino, kad limitas jau išnaudotas…

Šarūnas Laužadis, rašytojas, publicistas

The post Nuomonė. Ar medžioti vilkus geriau nei juos gaudyti? appeared first on Baltijos vilkas.

Aplinkos ministerijos valdininkai dėl ūkininkams kasmet mokamų ženklių sumų už stumbrų padarytus nuostolius pasėliams ketina laisvėje gyvenančius stumbrus sugaudyti, išvežti į kitas saugomas teritorijas, patalpinti į aptvarus ar net leisti medžioti. Ar ateityje stumbrailaisvai klaidžios po Lietuvos girias, ar priklausomi nuo žmogaus žvalgysis iš už aukštų tvorų?

The post Nuomonė. Stumbrų daroma žala pasėliams – mažesnė nei stirnų, elnių ir šernų appeared first on Baltijos vilkas.

Žaidimas su gamta

Galiu trumpai priminti stumbrų istoriją Lietuvoje. Mūsų šalies teritorijoje šie žinduoliai gyveno nuo viduriniojo holoceno (~5 tūkst. metų). Jų gretos ėmė sparčiai mažėti viduramžiais dėl intensyvios medžioklės, nepaisant to, kad jau XVI amžiuje Žygimantas Senasis buvo paskelbęs mirties bausmę už šio žvėries nudaigojimą.

Galutinį smūgį stumbrų populiacijai sudavė I-sis pasaulinis karas, kai dėl mėsos ir kailio buvo išmedžioti paskutiniai šimtai šių gyvūnų. 1969 metais į Lietuvą atvežti pirmieji stumbrai, po jų išnaikinimo. Ir štai, kai po tiek laiko čia besiganę stumbrai vėl buvo išleist į laisvę, nuspręsta, kad tai nenatūralu ir patiems stumbrams būtų geriau grįžti į aptvarus.

Na, jei ne stumbrams, tai žemės ūkiui. Kai stumbrus naikino, niekas nemąstė, kad juos prisieis reintrodukuoti. Jei, jau niekas apie tai nepamąstė, tai ėmė ir praretino Lietuvos miškus, išarė pievas, išsausino pelkes. Vėliau niekas nepagalvojo, kad stumbrus paleidžia į kiek pasikeitusią gamtinę aplinką ir prisieis juos suvaryt atgal už grotų. Taip ir žaidžia žmogus su gamta, kaip Dievas su liūtu, kurį pats sutvėrė ir padėjo Samsonui nudaigoti.

Kas Lietuvoje netelpa?

Kažkas nerimauja dėl išmindytų javų ar nugraužtų runkelių, o man neramu dėl ir taip paliegusios ekosistemos. Kas jai gresia, kai iš ekologinių santykių grandinės tai pašaliname, tai gražiname tokias stambias rūšis, kurių nereguliuoja jokie plėšrūnai (primenu, kad stambiausias Lietuvos plėšrusis žvėris – vilkas, taip pat sėkmingai persekiojamas įstatymų)?

Teiginys, kad šiuo metu laisvėje besiganantiems 73 stumbrams per maža Lietuvos, yra niekinis. Bandos sėkmingai didėja (veisiasi, nes yra maistinė bazė, nėra natūralių priešų). Lietuvos per maža įvairaus plauko ūkininkams ir biurokratams. Kurie nesugeba rasti kalbos ir sukurti veiksnios žalos kompensavimo sistemos.

Galiausiai, protinga tauta tokį unikalų gamtos kurinį, kaip stumbrai išnaudotų ekologiniam turizmui plėtoti. Jei keli stumbrų bandos individai būtų pažymėti telemetriniais ar GPS siųstuvais, esu tikras, atsirastų begalės norinčių sekti jų pėdomis ir pamatyti savo akimis. Gal tokia programa leistų plėtoti ir ekologinį ūkį, nuomoti žirgus žygiams ir kalbinti vietos gyventojus apie pasitaikančius nuotykius su stumbrais.

The post Nuomonė. Laisvėje stumbrams vietos per mažai, bet aptvaruose užteks appeared first on Baltijos vilkas.

Nepaisant mistinio laukinio vilkų statuso, statistika rodo, kad vilkai žmones puola labai retai: nuo 2000 metų visame pasaulyje buvo tik 20 oficialiai patvirtintų vilkų užpuolimų. Kai tuo tarpu vien tik JAV, vidutiniškai per vienerius metus, yra užregistruojama apie 26 naminių šunų sukeltas mirtis. Neprovokuojamo vilko užpuolimo rizika yra palyginus nedidelė.

Kur auga vilkų populiacijos?

Kad ir kaip ten bebūtų, dalelė tiesos tuose skambiuose pranešimuose vis dėl to yra: vilkų populiacija didėja, bent jau tai parodo vilkų apsaugos sėkmės istorijos kai kuriose Europos šalyse. Kai kurios atkurtos vilkų kolonijos išsiplėtė labiau nei tikėtasi. Italijoje vilkai buvo pastebėti netgi 50 km atstumu nuo Romos. Prancūzijoje išaugusi vilkų populiacija (kuri natūraliai paplito ir per sieną į Italija) dabar yra suskirstyta į 14 skyrių. Vilkai šiose šalyse už savo išgyvenimą turėtų būti „skolingi“ stipriems aplinkosaugininkams, kurie inicijavo vilkų apsaugą šiose stipriose medžioklės kulto kultūrose. Vilkai taip pat vis daugia pastebimi ir Rytinėje Vokietijoje, Olandijoje ir Belgijoje.

Tiesa, šis vilkų išplitimas nėra labai pavojingas žmonėms, tačiau visai kitokia situacija yra su žmonių laikomais gyvuliais. Italijoje yra apskaičiuota, kad per paskutinius metus dėl vilkų kaltės žuvo apie 1 000 gyvulių. Prancūzijoje per 2011 metus vilkai išpjovė apie 5 tūkst. avių, o Ispanijos Astūrijos regione – 1% visų auginamų gyvulių nuo 2000 iki 2004 metų.

Kai kuriose vilkų gyvenamose teritorijose vis tik yra jaučiama įtampa, nepaisant didžiulių aplinkosaugininkų pastangų daryti savo darbą. Prancūzijoje 2004 metais įkurtas „Vilko planas“ moka gausias išmokas už vilkų išpjautus gyvulius ir remia ūkininkus tam, kad jie pirktų ir dresuotų šunis, kurie padėtų saugoti gyvulius nuo vilkų. Bet piemenys Alpėse skundžiasi, kad šie šunys gali užpulti turistus ir taip sukelti daugiau problemų nei jų išspręsti; taip pat kad vilkai vis mažiau bijodami žmonių gali tapti dar didesne grėsme.

Aplinkosaugininkai yra įsitikinę, kad vilkai neims pulti žmonių ir kad gyvuliai su teisingai išdresuotais šunimis taip pat nebebus puolami vilkų. Jie taip pat yra skeptiški dėl to, kiek gyvulių iš tikrųjų žūsta vilkų užpuolimų atvejais ir dėl to gaunamų  kompensacijų prašymų.

Vilkai vaizduojami kaip grobuonys

Pažvelkime į laikraščius, kurie rašo apie vilkų keliamą grėsmę ir pabandykime suprasti, kodėl tokie konfliktai kyla bei plinta taip greitai. Kalba, naudojama straipsniuose yra labai emociška, kupina tokių, vilkus apibūdinančių žodžių, kaip „laukiniai“, „plėšikai“, „įžūlūs“. Tokie žodžiai reiškia ne tik tai, kad vilkai yra natūralūs grobuonys, bet ir turintys sąmoningų bei piktybinių ketinimų prieš žmoniją. Tai likę archajiški pasakų simboliai, kilę dar tais laikais, kuomet kai kuriose vietose gamta buvo laukinė ir žiauri, o žmonės kovojo su jos grubumu. Tada buvo paranku tą žiaurumą „nurašyti“ kokiems nors padarams.

Nors dabartinės bendruomenės yra daug geriau apsaugotos, sujungtos tarpusavyje ir aprūpintos, o šie senoviniai simboliai tebėra gajūs. Iš tikrųjų, būtent tai yra didelė vilkų persekiojimo dalis. Kai George Monbiotas nesenai parašė apie tai, kaip su vilkais yra elgiamasi Norvegijoje – šalyje, kuri yra apdovanota nemažais ganėtinai laukiniais ir natūraliai atskirtais plotais, vilkai buvo medžiojami iki jų išnykimo – jis susidūrė su galybe kaltinimų. Jis buvo apkaltintas tuo, kad yra sentimentalus miestietis, kuris paprasčiausiai nesupranta tikrojo piktdžiugos vilko.

Vilkai nėra apkraunami simbolizmu tik iš savo „oponentų“ pusės: simboliais juos taip pat aprūpina ir jų rėmėjai. Tai nėra taip ryškiai pastebima, bet tai yra svarbus faktorius, kuris parodo, kodėl abi pusės tokios aršios. Visų pirma, vilkai yra medžiotojų rūšis, kuriai reikia klajoti toli ir plačiai tam, kad galėtų persekioti savo grobį. Vilkams reikia erdvių – didžiulių, neurbanizuotų teritorijų bei sveikos aplinkos su pakankamu grobio kiekiu, kaip ir kitiems plėšrūnams. Aplinkosaugininkams rūpi ne tik rūšies išsaugojimas, bet ir erdvės, tinkamos vilkams gyventi, trumpai tariant – natūralios buveinės. Nesenai atlikti tyrimai apie vilkų socialinę struktūrą, ištikimybę ir medžioklės komunikaciją pridėjo daug žavesio vilkams, bet iš esmės, jų charizma slypi gamtoje be žmogaus įsikišimo.

Kaip valdyti vilkų keliamas grėsmes?

Suprantu tokį simbolizmą. Dažnai renkuosi atostogas vietovėse, kuriose vis dar yra vilkų. Praėjusią vasarą keliavau į Transilvaniją dėl to, kad aplinkosaugininkai ten vis dar remia tokius plėšrūnus kaip vilkai ir meškos. Jų egzistavimas šioje aplinkoje parodo kokia ji yra švari ar bent jau mažai paveikta. Žmonių. Tiesa, ten vilkų sutikti neteko. Tačiau Karpatuose šie gyvūnai visada juntami netoliese, jų buvimą galima pastebėti pagal avių būrimąsi į glaudesnes bandas, kurias prižiūri aviganiai šunys ir visada su piemeniu netoliese, kuris galėtų įspėti turistus apie čia pat esančius šunis. Šie gyvūnai nemėgsta ieškoti draugų. Tai yra aplinka, kurioje yra vilkų, aplinka, kuri nėra visiškai kontroliuojama žmonių.

Žmogus bando valdyti gamtą ir tuo pačiu vilkus. Žinoma, pasipriešinimas šiam vilkų „valdymui“ taip pat turi stiprų pagrindą, ypač dėl nemažo „valdymo“ nuodėmių kiekio. Tai gali reikšti tokių tradicinių metodų rėmimą kaip darbą su šunimis, leidimus ūkininkams iššauti įspėjamuosius šūvius ar netgi nušauti vilkus, keliančius grėsmę jų kaimenėms. Žiūrint iš kitos pusės, šis „valdymas“ gali būti naudojamas kaip pasiteisinimas persekiojant vilkus. Monbiotas teisingai pastebėjo, kad taip yra ne tik Norvegijoje, bet ir Kanadoje, kur vilkų naikinimas yra aiškinamas kaip Šiaurinių elnių (karibau) valdymo plano dalis. Iš tikrųjų, toks pavojus šiems elniams negresia – visa tai yra nelyg išpūstas burbulas ir taip yra naikinama vilkų aplinka ir patys vilkai.

Tačiau jeigu vilkų populiacija pernelyg išaugs, atsakomybę už „valdymą“ kažkas turės prisiimti. Turi būti surasta kita, visiems suprantama kalba, be gąsdinimų, baimės etnocentristinių sąvokų. Panašu, kad pirmieji tokios kalbos ženklai atsiranda. Vilkų ekspertas ir knygos „Žmogus prieš vilką: 2000 karo metų“ autorius, Jean-Marc Moriceau pasiūlė „vilkų parlamento“ idėją, kuri turėtų suvienyti piemenis, ekologus ir vyriausybę. Tai reikalautų naujos kalbos apie gyvūnų poreikius ir jų kalbą, teises, interesus bei padarinių švelninimą.

Vilkų „valdymas“ gali būt ir pražūtingas. Pavyzdžiui, Rumunijoje yra apie 3 tūkst. vilkų, tai yra, daugiausiai Europoje. Tai yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri nemoka kompensacijų už nužudytus vilkus. Nepaisant to, vilkai ten nėra labai persekiojami ir galima matyti, kodėl. Gyvulių bandos niekada nėra paliekamos be priežiūros. Jos juda kartu su piemenimis ir šunimis šalia. Pinigai, kurie gaunami už vilkus – nėra kompensacijos, tai – turizmas.

Kalba, apibūdinanti tai, kas vyksta ten – „mažas žmogaus veiklos poveikis ten, kur vilkai dar vis turi savo tvirtovę“, gali nesukelti emocinio atgarsio, bet turi daug labiau džiuginančius rezultatus.

GRYNAS.lt

The post Vilkai ir žmonės: kas kam kelia grėsmę? appeared first on Baltijos vilkas.

– Kaip žiūrite į naujas savo pareigas?

– Užsiminėte apie vilko įvaizdį visuomenėje. Ar į vilką žiūrima tik neigiamai, ar atstovaujamos įvairios nuomonės?

– Vilko įvaizdis tikrai nėra vienareikšmiškai blogas. Tą bent iš dalies parodo ir tai, kad mūsų organizacija turi nemažą palaikymą visuomenėje. Atlikę  apklausą, manau, įsitikintume, kad daug žmonių supranta, jog gamtoje visi gyvūnai yra reikalingi. Tačiau atlikę žiniasklaidos pranešimų analizę, matytume tendencingą antireklamą, teigiančią, kad vilkas daro milžinišką žalą, dideliais  kiekiais pjauna gyvūnus, kad Lietuva tuoj bankrutuos dėl to.

Vis rodomas „teigiamas“ Latvijos pavyzdys, kur kasmet sumedžiojama po 200 ir  daugiau vilkų. Tačiau nuolat pamirštama, kad vilkas atneša didelę naudą  miškininkams – jis, reguliuodamas populiacijas ir gainiodamas žvėris, mažina  kanopinių įtaką jauniems medeliams. Vilkas taip pat padeda sureguliuoti kitų  garsiai keiksnojamų rūšių, tokių kaip bebrai ar usūriniai šunys, populiacijas.

Man niekaip nesuprantama, kodėl šalia Latvijos pamirštamas paminėti Lenkijos pavyzdys, kur vilkai iš viso nemedžiojami jau 15 metų ir joks demografinis  sprogimas dėl to neįvyko. Taigi, bendra tendencija iš medžiotojų ir valdininkų  rodyti rūšį kaip neigiamą tikrai yra.

– O ar ta tendencija skiriasi nuo kitų rūšių? Nes medžiotojai daug ką medžioja ir dėl to natūralu, kad kalba iš savo varpinės.

– Vis dar vyrauja vartotojiškas požiūris į gamtą – gyvūnas yra geras tik  tiek, kiek jis naudingas žmogui. Šerną galima nusišauti ir suvalgyti, vadinasi, jis geras. Jei burbama dėl jo daromos žalos žemės ūkiui, tai galima susitarti  dėl kompensacijų, nes nauda akivaizdi. O va vilkas visiškai neparankus – kenkia  ir medžiotojams žudydamas miško žvėris, ir ūkininkams pjaudamas gyvulius.

Vartotojiškai žiūrima į visas rūšis, tik kiekvienai rūšiai tas atsiliepia savaip, pvz., šernai miškuose šeriami kaip kiaulės, o vilkus linkstama iš viso  naikinti. Tačiau bendra tai, kad taip sutrikdoma gamtinė pusiausvyra ir ardoma  rūšių socialinė struktūra. Iš tiesų, viena akimi stebime, kas vyksta su kitomis  rūšimis, ir mums daug kas nepatinka, tiesiog, matyt, dar nepribrendo laikas ir  neturime tiek pajėgumų, kad imtume apie tai kalbėti.

– Jeigu aš teisingai Jus suprantu, nors šiandien daugiausiai  rūpinatės vilkų klausimais, yra minčių savo veiklą išplėsti ir kalbėti ir apie  kitus miško žvėris?

– Mes tikrai to norėtume. Mūsų vizija yra gyvybingos ir savo ekologinį vaidmenį gamtoje atliekančios žinduolių – ne tik vilko – populiacijos. Žmogus ir  gyvūnai turi maksimaliai sugyventi, o tam žmogus turi priimti gyvūnus tokius, kokie jie yra.

– Žiniasklaidoje, konkrečiai „Lietuvos žiniose“, buvo publikuotos spėlionės,  įtarimai, kad „Baltijos vilkas“ kažkokia paslaptinga, neaiškiais kanalais  finansuojama organizacija, slepianti savo narių sąrašus ir pan. Ką galėtumėte  atsakyti į šiuos „kaltinimus“? Koks vis gi yra jūsų pagrindinis veiklos  finansavimo šaltinis?

– „Baltijos vilkas“ iš tiesų yra paslaptinga organizacija, nes ją palaiko  savanoriai be jokio finansinio suinteresuotumo, o juos vienija bendra nuomonė,  kad Gamta nėra vien išteklius. Mus finansuoja Lietuvos piliečiai, pervesdami 2  proc. GPM, o taip pat kartais gauname tiesioginės paramos. 2012  metų veiklos ataskaita su visa finansine atskaitomybe yra pateikta viešai mūsų svetainėje.

Pagal įstatus, narių sąrašas nėra viešas. Kiekvienas „Baltijos vilko“ narys gali laisvai apsispręsti, ar nori ir kur nori viešinti savo narystę. Lietuvoje  vis dar nepatikliai žiūrima į visokius idealistus viešai išsakančius savo mintis  ir ginančius savo požiūrį. Mano asmenine nuomone, pagal tai, kiek panašių organizacijų nariai yra linkę skelbtis viešai, galima matuoti Lietuvos  demokratijos sveikatą.

– „Baltijos vilkas“ nėra visą parą dirbanti organizacija, taip?  Turbūt, kaip ir dauguma nevyriausybinių organizacijų, nariai susitinka tik tada,  kai yra apie ką šnekėti ar laukia tam tikri darbai. Gal to ir finansavimo reikia labai nedaug, kai viskas grindžiama savanorišku darbu?

– Neturime nė vieno etatinio darbuotojo ir nė vienam nariui nemokame atlyginimo. Dauguma darbų atliekami savanorišku pagrindu ir už juos nereikia mokėti. Mūsų organizacija yra įrodymas, kad prie gamtosaugos gali prisidėti įvairių sričių specialistai, kiekvienas atsinešdamas tai, ką sugeba, o svarbiausi yra noras mokytis ir tikėjimas, kad gali būti kitaip.

Tiesa, ne visiems darbams pavyksta surasti savanorių, todėl tam tikras  finansavimas yra reikalingas. Savanorišku darbu pasiekėme daug, tačiau vis  sugrįžtame prie diskusijos, ar nebūtų galima pasiekti daugiau, jei kas nors šiai  veiklai atsidėtų pilnai, o ne tik tiek, kiek lieka po tiesioginių darbų.  Vienareikšmio atsakymo neturime, tad kol kas tai daugiau teoriniai svarstymai, o  ne realūs ateities planai.

– Kas gali prisijungti prie jūsų organizacijos? Bet kuris pilietis? Ar reikia jau būti kažką nuveikus gamtosaugos srityje?

– Laukiame visų geros valios žmonių, kurie priešinasi žmogaus karui prieš gamtą. Kaip minėjau, mus vienija požiūris, kad Gamta nėra išteklius – ji yra mūsų vieninteliai namai, o mes esame jos dalis. Džiaugiamės kiekvienu, kuris  turi tokį pat požiūrį ir noro bei galimybių dirbti Lietuvos žinduolių labui.  Norintiems prisidėti pirmiausia pasiūlome tapti savanoriais ir, jei po kurio laiko ryžtas neišsenka, savanoris gali tapti nariu.

Atsargiai žiūrime į medžiotojus – medžiotojo bilietas galėtų būti rimta  kliūtis prisijungti prie organizacijos. Žinome, kad medžiotojų tarpe yra panašiai mąstančių ir palaikome jų norą keisti medžioklės kultūrą ir sampratą  Lietuvoje, tačiau esame linkę tokius medžiotojus laikyti draugais bet ne nariais.

– Iš naujo svarstomame Medžioklės įstatyme yra numatyta ir vilkų  nuostolių atlyginimo tvarka. Ši prievolė atitektų savivaldybėms. Anksčiau jūsų  organizacija pabrėždavo kompensacijos dėl vilkų nuostolių svarbą. Ar numatyta kompensacijos tvarka jus tenkina?

– Kalbant apie vilko ir ūkininkų konfliktus, svarbu atskirti du dalykus: prevencijos priemones ir žalos kompensacijas. Prevencijos priemonės, tokios kaip  aviganiai šunys ar elektrinės tvoros, padeda išvengti žalos, o kompensacija  atlygina jau patirtus nuostolius.

Būtent žalos prevencija, o ne įvykusios žalos kompensavimas, skatina  palankesnį visuomenės požiūrį, tačiau iš kitos pusės, jei jau įvyko nelaimė, tai  neteisinga visus nuostolius užkrauti vien tik ūkininkui. Kol kas įstatymų  pakeitimuose numatytas tik žalos kompensavimas, tačiau mes sieksime, kad būtų  numatyta ir galimybė prevencijos priemonėms.

– Šiemet suskaičiuotas vilkų skaičius – 208. Tai mažiau nei  rekomenduojama „norma“ Lietuvai. Ar sieksite, kad kitą  medžioklės sezoną vilkų nebūtų leidžiama medžioti?

– Mano nuomone, skaičius kalba pats už save ir atsakymas yra akivaizdus – po pernai metų intensyvaus medžioklės sezono vilkų populiacijai privalo būti  leidžiama atsigauti. Pernai metais nustatyta kvota yra nusikaltimas Gamtai, dar  kartą įrodantis, kaip giliai Lietuvoje įsismelkęs pragmatiškas-biurokratiškas  požiūris.

Taip pat noriu pastebėti, kad rekomenduojama „norma“ Lietuvai – 250 individų – yra tik minimalus siektinas dydis, t.y. daugiau būti gali, o mažiau ne. Šis  dydis yra mūsų pačių, t.y. lietuvių, apsibrėžtas skaičius, kuris, beje, yra mažesnis nei pagal buveinių direktyvą esame įsipareigoję Europai.

Rūta Levickaitė
GRYNAS.lt

The post Naujoji „Baltijos vilkas“ pirmininkė: esame labai paslaptinga organizacija, nes ją palaiko savanoriai appeared first on Baltijos vilkas.

Kitą dieną po šio įvykio šunų prie stirnos jau nebebuvo, o pačios stirnos  griaučius pasiėmė režisierius Mindaugas Survila ereliams fotografuoti. Labanoro  parko vyr. biologo teigimu, tie patys šunys užfiksuoti ir kitą dieną, jam  važiuojant automobiliu su kolega Šnieriškių kryptimi (Švenčionių rajone), prie  pat ribos su Molėtų rajonu.

„Vėl buvo papjauta stirna ir prie jos sėdėjo tie patys šunys. Didesnė stirnos  dalis buvo suėsta, tai vėlgi buvo patinas. Į įvykio vietą grįžus su dar vienu  kolega, šunų prie stirnos likučių jau nebebuvo“, – toliau dėstė A.  Aliukonis.

Vyras teigė, kad užvakar apie trečią valandą po pietų vėl sulaukė skambučio  iš pažįstamo žmogaus, kuris ant Aiseto ežero ledo vėl teigė pastebėjęs sužalotą stirną ir du „vilkus“.

„Klausiu: vilkai rudi? Sako – rudi. Sakė, kad spėjo juos nufotografuoti.  Paprašiau, kad man atvežtų parodyti. Atvažiavo, parodė nuotraukas. Tai buvo du šunys – vienas aviganis, maišytas su kažkuo, bet panašus į vokiečių aviganį. Kitas – būtų vokiečių aviganis, bet snukis – kolio. Vakare nuvažiavęs į vietą, suradau stirną (ji buvo beveik sveika), dabar ji pas mane namuose sandėliuke  guli. Šunų prie jos jau nebebuvo“, – kalbėjo A. Aliukonis.

Šunų savininkui reikia mėsos?

Labanore stirnas pjaunantys šunys pastebimi jau ne pirmą kartą. Kaip pasakojo  Labanoro parko vyr. biologas, ir ankstesniais metais buvo fiksuota tokių išpuolių, rasta sudraskytų gyvūnų pėdsakų.

„Kieno tai šunys – visi žino, tiktai savininkas kategoriškai tai neigia. Šunys yra sulaukėję, miškininkai juokauja, kad jie nuo gimimo tikriausiai  nešerti. Savininkas šiai dienai nelabai pasiturinčiai gyvena, kažin, ar pats  visada valgyt turi“, – kam priklauso šunys aiškino A. Aliukonis.

Informaciją apie lakstančius šunis vyras tikina perdavęs Labanoro miestelio  seniūnui, šis teigė, kad savininkui lieps šunis prisirišti. Tačiau pašnekovas  tikino, kad tai problemos nesprendžia. Savininkas ginasi, kad šunys ne jo ir  nors tu ką jam.

„Galima viską būtų suversti vilkui, bet gyvenime rudo vilko su kolio snukiu  nesu matęs, nors laukinėje gamtoje esu ne kartą vilką matęs. Kitas dalykas,  jeigu tų vilkų tikrai būtų, tie šunys jau būtų prie Rojaus vartų“, – juokavo A.  Aliukonis.

Sprendimas – šunis nušauti

Labanoro parko vyr. biologas sako netikintis, kad situacija gali būti  išspręsta gražiuoju, pasikalbėjus su šunų savininku. Jis teigė matantis tik  vieną sprendimą – šunis nušauti. Tai, anot jo, legaliai galėtų padaryti  medžiotojų būreliai, šunis užfiksavę medžiojimo teritorijose.

„Reikėtų griežtai įpareigoti medžiotojus, medžioklių būrelius – jeigu pamato  savo medžioklės teritorijoje palaidus šunis, iš karto nušauti. Tai vienintelis  būdas, nes kitaip juos sugaudyti – velniai žino kaip, jie gana plačioje  teritorijoje laksto“, – atkreipė dėmesį A. Aliukonis.

Medžiotojai, anot jo, šauti į šunį be pavadėlio, kuris yra užfiksuojamas  medžioklės plotuose ne medžioklės su šunimis metu, gali be jokių apribojimų. Jiems dėl to negrėstų jokie nemalonumai.

„Su savininku susitarti – be šansų. Jis neigs. Už stirną jam būtų 5 tūkst.  litų žala gamtai“, – tvirtino A. Aliukonis.

Laukiniai šunys pavojingesni už vilkus, nes nebijo žmogaus

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas  Balys sako, kad pasakyti, kiek tokių atvejų, kai gyventojai, naudodami laukinius šunis, siekia sau naudos, sudėtinga, todėl belieka tik spėlioti.

„Per pastaruosius metus tai nėra vienintelė panaši istorija. Buvo gal vienas  kartas, ar du“, – bandė prisiminti pašnekovas. Jo teigimu, kiekviena situacija  yra individuali, todėl kalbėti apibendrintai, kada kalti laukiniai šunys, kada  vilkai, būtų netikslu. Vis dėlto, tam tikros detalės gali kartais padėti  atpažinti, kada pasidarbavęs vilkas, o kada šuo.

„Šioje istorijoje šunys buvo matomi viduryje dienos, žmonių jie nelabai  baiminosi – todėl galima juos vizualiai apžiūrėti ir suprasti, kad jie yra  visiškai nevilkiškos spalvos ir išvaizdos. Žmogus, kuris pasižiūrėtų penkias  sekundes neišsigandęs, suprastų, kad tai ne vilkas“, – aiškino V. Balys. Tačiau  jis atkreipė dėmesį, kad jeigu būtų randamos tik sudorotų žvėrių liekanos,  galima būtų tik spėlioti, kieno tai darbas.

„Jeigu stirna guli vos ne viduryje kaimo, klausimas, ar vilkas ateitų stirnos į kaimą? Bet jeigu stirna guli miške, labai sunku pasakyti… Sunku pasakyti,  kiek dažnai tokie atvejai gali būti ir ar žmonės suverstų kaltę vilkams, jeigu  tikrieji kaltininkai yra šunys“, – samprotavo „Baltijos vilko“ atstovas.

Vertindamas situaciją Labanoro miestelyje, pašnekovas svarstė, kad šunų savininkas galbūt taip elgiasi ne iš piktos valios, o nepamąstydamas, kokią žalą daro aplinkiniams.

„Dažniausiai žmonės nesupranta, kad laukinis šuo yra plėšrūnas. Jeigu jis  turi tam tikrų veislių kraujo, jis gali pridaryti bėdos. Tokį žmogų reikia  paprotinti, nežinau, ar galima jį nubausti už šunų nepriežiūrą, bet norėtųsi,  kad tokių atvejų nebūtų. Ne tiek dėl to, kad vilkams krenta kaltė, bet dėl žmonių saugumo, nes tokie šunys yra nepalyginamai pavojingesni už vilką, nes jie žmogaus nebijo“, – apibendrindamas kalbėjo „Baltijos vilko“ tarybos  pirmininkas.

Rūta Levickaitė
GRYNAS.lt

The post Labanore siaučia sulaukėjusių šunų gauja appeared first on Baltijos vilkas.