Praėjo kelios dienos, per kurias, gerdamas sulą spėjau įgauti naujų jėgų. Gal kas nors ir nenori to pripažinti, bet po mūsų kojomis esanti žemė turi nepaprastų galių. Gal dėl to, vieną rytą pabudau dar prieš saulei patekant. Pievose vis dar miegojo nedideli debesėliai, kuriuos bandė pabudinti ramūs vėjo pūstelėjimai. Bežingsniuodamas tolumoje išvydau kažin ko laukiančią gervių porą. Vienas paukštis nenustigdamas vietoje slampinėjo tai pirmyn tai atgal. Nustebęs iš lėto artėjau prie šalimais stovinčio beržo. Prisiglaudžiau prie jo. Besiremdamas pakėliau žiūronus prie akių. Viena iš gervių vis labiau nerimo ir štai – vienas šuolis, kitas, dar kitas. Paukštis tiesiog kaip mažas vaikas pradėjo strikinėti po balą. Tuo metu saulės spindulys prasiveržė pro miško sieną. Gervės su neapsakoma galybe sutrimitavo. Patirto jausmo nusakyti neįmanoma jokiais žodžiais, nes jie per daug riboti, tad paukščiams beliko saulės pasirodymą išreikšti savaip.

Pabuvęs dar keliolika minučių, nupėdinau upelio link, o beržas taip ir liko stovėti ten pat. Tą rytą upelyje po nakties darbų ilsėjosi bebras. Likau priblokštas, kaip kruopščiai ir su kokiu rūpestingumu jis tvarkosi savo kailį. Lėtais judesiais glostydamas papilvę įtrynė rankas riebalais, kuriais vėliau aptepė likusius plaukus. Staiga dėmesys nukrypo kitur, nes paukščių balsų vandenynas išsiliejo po visą mišką. Ir nuo tos akimirkos beliko užsimerkti ir tik klausytis.

Dar vienas vakaras miške. Saulė pakankamai aukštai, tad neskubėdamas judu link paslaptimis apipinto ežero. Kol kas nežinau kodėl, bet akimirkai sustojau. Akys nuslysta ežero paviršiumi. Kojos pačios mane neša prie pakrantės. Įbedęs akis žiūriu į vandenį, tačiau nieko nematau. Kažkur netoliese girdžiu silpną šlamėjimą, bet nekreipiu dėmesio, nes jį vis nustelbia šalimais, medžio kamienais slidinėjantis liputis. Praregėjau… Širdis tiesiog apsalo iš džiaugsmo. Jie tiesiog pabirę kaip grybai, po vieną ir krūvomis, susisukę ir išsitiesę mėgaujasi paskutiniais šio vakaro saulės spinduliais.

Turbūt ne vienas žaltys mane pajuto, tačiau tik vienas iš jų parodė dėmesį. Vis kaišiodamas liežuvėlį priartėjo prie pat mano kojų. Neištvėriau ir ištariau kelis žodžius, reakcija buvo greita. Tie žodžiai lyg nudilgė geltonskruostį ir jis spruko atgalios. Tačiau jo noras prašliaužti pro mane nedingo. Po keliu minučių tuo pačiu keliu jis vėl artėjo prie manęs, bet šį kartą aš tyliai, be žodžių mėgavausi tuo vyksmu…

Tomas Selickas

The post Trumpos akimirkos gamtoje appeared first on Baltijos vilkas.

Siaubūnės gervės

1895 metais Tilžėje išleistoje knygelėje „Apie naudingus ir kenkiančius ukei paukščius“ rašoma:

„Dar daugiau blėdies padaro gervės, dideli paukščiai, kaip ir pilki starkai. Labiausia pavasaryje gadina pasėtus žirnius, grikius ir kviečius. Gervės labai atsargios ir sunku jas užmušti. Pas mus užsituri tiktai pavasaryje parlėkdamos ir rudenyje – lėkdamos į šiltus kraštus.“

2008 metų rugsėjo 18 dieną „Pasvalio balso“ žurnalistė Vita Butkaitė savo straipsnyje rašo:

„Gausybė klykiančių gervių užpuolė Pumpėnų seniūnijos Vilkiškių kaimo ūkininkų laukus. Po jų antpuolio laukai atrodo tarsi karvių bandos nusiaubti. Aštriais nagais ir didžiuliais snapais nuniokoję didžiulius plotus kopūstų, miežių ir bulvių, paukščiai žemdirbiams pridarė didžiulių nuostolių. <…> Klykiantys paukščiai taip sumynė javus, kad atvažiavusiam kombainui nebebuvo ką kulti. Jos ištrypė pusės hektaro miežių lauką. <…> Bet Kliuokmaniškių kaime gyvenantis ir Vilkiškiuose ūkininkaujantis Stasys Aleksandravičius stojo į kovą su niekdariais. Jis augina net šimtą hektarų bulvių. Bet dvidešimties hektarų plote pamatęs apie pusantro tūkstančio klykiančių gervių, ūkininkas ne juokais išsigando. Siaubūnės savo didžiuliais nagais draskė ir tiesiog kasė bulvių kelmus. <…> Jos sugebėjo suniokoti apie keturiasdešimt penkias tonas bulvių, ūkininkui padarydamos apie trisdešimt tūkstančių litų nuostolį. Nežinodamas kaip kovoti su Valstybės saugomais ūkio kenkėjais, vyras pagalbos kreipėsi į medžiotojus. Bet jie ūkininkui niekuo padėti negalėjo, tik patarė siaubūnes baidyti garsiniu mašinos signalu, nes šaudyti jų negalima.“

Praėjo 113 metų, o požiūris į gamtą išliko toks pats tamsus. Maža to, dar niekas iki šiol gervių, vienų nuostabiausių gamtos kūrinių, nevadino siaubūnėmis. Žurnalistė labai stengėsi sudaryti gervių-monstrų su „aštriais nagais ir didžiuliais snapais“ įspūdį, nors pati ko gero nėra jų mačiusi. Straipsnio autorė nedviprasmiškai užsimena, kad žinios apie gerves Raudonojoje knygoje pasenusios ir jų nebereikėtų saugoti. „Nors 1976 metais išleistoje Raudonojoje knygoje nurodoma, kad gervių Lietuvoje gyvena apie penkiasdešimt porų, galima spėti, kad šiuo metu vien Pumpėnų apylinkėse jų skaičius gali siekti apie du tūkstančius. Nebent šie skrajūnai čia surengė visos Lietuvos gervių sąskrydį. Todėl ūkininkai ir mano, kad gamtos saugotojų žinios šiuo klausimu yra gerokai pasenusios arba tiesiog neatnaujintos rašytiniuose šaltiniuose“, – toliau tęsia ji. Žurnalistei buvo tiesiog sunku pasidomėti tais šaltiniais, nes Lietuvos Raudonoji knyga išleista ir 1991, ir 2007 metais. Remtis 1976 metų literatūra gali nebent tik istorikai, bet ne profesionalūs žurnalistai. Be to, ji net nenutuokia, kad gervių visuomet pagausėja migracijų metu, kai praskrenda kitų kraštų paukščiai ir Pumpėnų apylinkėse gali gyventi tik pavienės poros arba visai jų ten nėra. Stebėtina, kaip apskritai galima imti rašyti tokia tema, apie kurią nieko nenutuokiama. Žinoma, gyvūnų padarytų nuostolių atlyginimo klausimas yra aktualus, bet jį reikia spręsti prevencinėmis priemonėmis, o ne išbraukiant gerves iš Raudonosios knygos ir griebiantis medžioklinio šautuvo. Kaip jau paminėta pirmojoje šio straipsnio citatoje, ilgą laiką žmonių persekiojamos ir žudomos gervės Lietuvoje pasirodydavo tik pavasarinio ar rudeninio traukimo metu. Dabar gervių šaudymo laikai nebesugrįš, kad ir kaip to norėtų tie, kam gamta trukdo gyventi. Viename komentare, kurį skaitytojas paliko „Pasvalio balso“ interneto svetainėje, siūloma šaudyti gamtosaugininkus ir neva visos problemos išsispręs.

Visais laikais žinios apie „žalinguosius“ gyvūnus būdavo taip pateikiamos, kad skatintų neapykantą, o padaryta žala taip išpučiama, kad verčia suglumti ne vieną bent kiek apie tuos gyvūnus išmanantį žmogų. Būtų įdomu patikrinti, kaip iš tikrųjų atrodo tie ūkininkų laukai po „gervių atakų“ ir ar gervės ten kalčiausios, nes kiekvienas laikraštis labai skirtingai gervių žalos mastus pristato. Štai „Panevėžio ryto“ žurnalistas Sigitas Savickas teigia, kad paukščiai išmynė apie pusę hektaro V.Navalinsko miežių, o „Lietuvos žinių“ žurnalistė Daiva Baronienė rašo, kad tam pačiam ūkininkui išmindžiojo 10 ha. Taip pat negirdėta ir protu nesuvokiama, kaip gervės galėjo S.Aleksandravičiui „nukasti“ 50 tonų bulvių. Žurnalistai labai imlūs tokioms „sensacijoms“ ir jos labai greitai sklinda. Belieka tik laukti, kol savo reportažą apie siaubūnes gerves parengs kokia nors detektyvinė televizijos laida.

Krankliai žudikai

Biržų krašto laikraštyje „Šiaurės rytai“ rugsėjo 9 dieną pasirodė dar viena sensacija apie kranklių užpultas avis. Žurnalistė Gražina Dagytė aprašo Dvargalių kaime gyvenančių Kristinos ir Jūrio Milišiūnų ūkyje įvykusį incidentą. Vieno hektaro elektriniu piemeniu aptvertame plote ganėsi apie 400 juodagalvių avių. Toliau straipsnio autorė rašo: „Iš ryto moteris nustebo pamačiusi, kad avys iš aptvaro išėjusios ir pasklidusios po laukus. Netrukus Milišiūnai pamatė virš gyvulių skraidančius didelius juodus paukščius – kranklius. Išvydę žmones, jie traukėsi miškelio pusėn. Įėję į aptvarą, ūkininkai pamatė gulinčias tris nebegyvas aveles. Iš karto žmonės gerai nesuprato, kas nutiko. Tik apžiūrėję gyvulius, pamatė netikėtą dalyką – gabalais išplėštą vilną, prakirstą pilvaplėvę, iškapotas akis ir t.t. Dar dvi aveles Mlišiūnai rado sužeistas. Nedidelės žaizdelės raudonavo kaktoje ir šonuose.“ Po dviejų parų neva krankliai užkapojo dar vieną avį. Milišiūnai teigė matę ant maitos ir gyvų avių nusileidusius paukščius. Ūkininkai puolė pagalbos prašyti medžiotojų, bet krankliai nėra medžiojamieji paukščiai. Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas guodėsi: „Esame bejėgiai – tai ne liga, o laukinės faunos užpuolimas. Kranklių medžioti negalima. Galime patarti juos gąsdinti šūviais ar kitais paukščiams nepatinkančiais garsais. Čia tas pats kaip ir su vilkais, kurių medžioti irgi negalima. O jie mūsų rajone kiekvieną savaitę papjauna po veršelį“. Tik aplinkos apsaugos agentūros inspektorius Artūras Griška nesileido įtikinamas, kad krankliai gali paskersti avis. „Ūkininkai pirmiausia turėtų išsiaiškinti gyvulių kritimo priežastis“, – teigė jis.

Lietuvoje net pačiais juodžiausiais mūsų faunai laikais kranklių niekas nemedžiojo, laikė juos pagarbos vertais paukščiais. Tik pastaraisiais dešimtmečiais jų labai pagausėjo ir leista reguliuoti jų skaičių. Įstojus į Europos Sąjungą varninių paukščių „reguliavimas“ labai sugriežtintas, o pačių kranklių medžioklė apskritai uždrausta. Iki tol buvęs gūdžių girių paukštis kranklys pakeitė savo gyvenimo būdą ir pradėjo lankytis sąvartynuose, gyvenvietėse. Nevalyvus žmonių elgesys ir nesugebėjimas taip tvarkyti atliekas, kad jos būtų neprieinamos gyvūnams, labai padidino kranklių skaičių. Geros matinimosi sąlygos jiems ir prie greitkelių, nes jie nutempia nuo kelio ir sulesa gausybę automobiliais užmuštų gyvūnų. Žinoma, gyvąjai gamtai toks kranklių pagausėjimas atsiliepė neigiamai, bet suaugę naminiai gyvuliai sugebėtų patys nuo jų apsiginti, jeigu tik būtų puolami. Iš tikrųjų sunku net įsivaizduoti avį skerdžiantį kranklį. Net didžiausias iš Lietuvoje aptinkamų plėšriųjų paukščių kilnusis erelis to nesugebėtų.  Taigi ir čia peršasi dvejopa išvada, kad žurnalistai arba tiek kvaili, jog pasiduoda mulkinami tokių pasakų, arba neturi jokios savigarbos ir besivaikydami sensacijų patys prisideda prie tokių pasakų kūrimo.

Skerdynės prasideda

Jeigu manęs paprašytų atrinkti tris nuotraukas, iš kurių galima būtų pažinti Neringą, pirmoji būtų „kopos“, antroji – „kormoranų kolonija“, trečioji… „automobilius stabdantys šernai“. Niekur kitur šalyje nepamatysit tokių jaukių laukinių gyvūnų. Tikras Lietuvos serengetis, jau keli dešimtmečiai atviliojantis čia smalsius turistus. Tačiau, kas gi atsitiko, kad šernai pradėjo kelti tokį didelį rūpestį? Pirmiausia pasikeitė sąlygos. Gyventojų skaičius ir urbanizacija Kuršių nerijoje sparčiai auga, daugėja atliekų, kurios tvarkomos ne taip, kaip derėtų. Svarbiausias šernų populiaciją limituojantis veiksnys – maisto ištekliai. Jeigu šernai randa šioje skurdžioje gamtinėje aplinkoje maisto, vadinasi, žmogus yra jų maitintojas. Ne tik atliekomis, bet ir tiesiogiai. Gyvūnų maitinimas tapo įprastu reiškiniu, kaip ir šernų valkatavimas. Parko direkcija iškabino lenteles su perspėjimais, kad maitinti laukinius gyvūnus draudžiama, tačiau to nedraudžia nė vienas teisės aktas ir jokios baudos už tai nenumatytos. Laukinių gyvūnų maitinimas iškreipia ekologinę pusiausvyrą ir turim tai, ką turim. Medžiotojai irgi dėl to kalti, nes jų šėryklos taip pat daro neigiamą poveikį. Visos tos pasakos apie baltajį badą tėra priedanga iškrypėliškam pomėgiui šaudyti prie šėryklų atėjusius alkanus gyvūnus. Jokio baltojo bado nėra. Badas bus tuomet, kai prie maitinimo pripratę gyvūnai staiga nebesuras maisto taip, kaip pačios gamtos buvo išmokyti.

Ir pagaliau šernų daromi nuostoliai išaugo dėl to, kad Kuršių nerijos naujakūriai keičia natūralią aplinką, o šernai tėra tarsi gamtos ginklas kovoti su šiais svetimkūniais. Neringos savivaldybei tokių turčių interesai, žinoma, svarbesni nei unikalios gamtos saugojimas. Susidaro įspūdis, kad kaip ir kormoranų atveju, šernų „problema“ stengiamasi užgožti esmines Kuršių nerijos problemas – nelegalias statybas, nedarnaus turizmo poveikį ir kt. Birželio pabaigoje Kuršių nerijoje medžiotojai patys sau surengė konferenciją. Ir nutarė: šiame medžioklės sezone sumedžioti ne mažiau kaip 100 šernų, leisti medžioti šernus ten, kur juos medžioti iki šiol buvo draudžiama (rezervatuose, urbanizuotose teritorijose ir pan.), pristatyti medžioklės bokštelių ir šėryklų.

Neapykanta gyvūnams gimsta iš nežinojimo

Bevartydamas tarpukario metų „Mūsų girių“ žurnalus keletą kartų aptikau žinutes su pavadinimu „Vilkai puola žmones“. Kai pradėdavau skaityti, tai paaiškėdavo, kad tie vilkai niekam nė negrybštelėję, bet žmonėms kažkodėl atrodė, kad juos puola. Apie tokius atrodymus š.m. rugpjūčio 12 d. rašė ir „Klaipėdos“ žurnalistė Sandra Lukošiūtė straipsnyje „Žuvėdros atakuoja poilsiautojus“. Ji aprašo vienos poilsiautojos papasakotą istoriją: „Įsitaisiusi su ausinuku ant molo akmenų mergina po kurio laiko pajuto stebintį žvilgsnį. Iš viršaus ją sekė žuvėdra. <…> Pradėjusią bėgti smulkaus sudėjimo merginą žuvėdra sekė iš paskos. Mosuodamas sparnais paukštis lietė jos plaukus. Išsigandusi mergina rankomis užsidengė galvą. Kaip įrodymą, kad istorija neišgalvota, ji parodė baigiančią užgyti žaizdelę ant rankos, kur įkirtęs paukštis.“ Nežinia nuo ko atsirado ta žaizdelė, bet maisto kaulyjantys kirai (ne žuvėdros) jokia retenybė pajūryje. Jie nuolat seka laivus, tikėdamiesi kokių atliekų. Nuo gamtos atitrūkusiai merginai maisto prašantis kiras atrodė tarsi ją pačią sulesti pasirengęs plėšrūnas.

Turiu tik vieną paaiškinimą, kodėl panašūs „skandalai“ vis dažniau aprašomi mūsų spaudoje. Žmonės gamtos pažinimo atžvilgiu paprasčiausiai tampa mažiau raštingi.

Andrejus Gaidamavičius, “Žalioji Lietuva”, 2008, Nr. 16 (308).

The post Kam gamta trukdo gyventi? appeared first on Baltijos vilkas.