Tikriausiai retą savaitę kokioje nors žiniasklaidos priemonėje – laikraštyje, žurnale, interneto tinklalapyje, radijo ar televizijos laidoje – neskaitome, nematome ar negirdime ūkininkų verkšlenimų. Nėra gyvenimo Lietuvos žemelėje: žvėrys – šernai, vilkai, stumbrai, elniai – tiesiog terorizuoja ūkininkus. Žurnalistai, iš kurių retas teturi bent jau elementarų supratimą apie gamtą bei joje vykstančius procesus, visada tendencingai aprašinėja būtas nebūtas istorijas apie žvėris, paukščius, jų daromą žalą ūkininkams. Žurnalisto profesinė etika reikalautų išklausyti abi konfliktuojančias puses ir skaitytojui pateikti objektyvią nuomonę. Tačiau juk ne taip paprasta sužinoti, ką mano žvėris ar paukštis – jo neapklausi, taigi tokie straipsniai rašomi lengva ranka: ką ūkininkas pasakė – tai ir yra tiesa. Tikrai nesiruošiu būti medžiotojų advokatu. Jų priedermė – saugoti ūkininkų laukus, reguliuoti žvėrių populiacijų gausą ir kompensuoti ūkininkams patirtus nuostolius. Visgi žvėrių advokatu norėčiau būti.

Įprasta, jog fizinis ar juridinis asmuo, padaręs gamtai akivaizdžią žalą, ją turi ir kompensuoti, bent jau baudos pavidalu. Ūkininkai, žemdirbiai – visais amžiais, tiek pas mus, tiek visame pasaulyje – yra tas ūkio subjektas, kuris daro didžiausią žalą gamtai. Bet ar kas nors kelia tokį klausimą, jog reikėtų tą žalą kompensuoti? Žemdirbys juk – mūsų maitintojas, jam viskas galima, viskas atleidžiama. Tačiau bent jau logika, sveikas mąstymas žmogui turėtų sakyti: negali vien imti iš gamtos, reikia jai nors šį tą grąžinti. Gal, jeigu leistume sau pasidalinti derliumi su žvėrimis ar paukščiais, tai ir būtų tas grąžinimas?

Ar skundai atspindi tikrąją žvėrių daromą žalą?

Pamiškėje ūkininkas keliasdešimtyje hektarų pasėjo žieminius rapsus. Kaip jau esu rašęs, žieminiai rapsai – bene pagrindinis mūsų kanopinių maistas žiemą. Tad šis laukas žvėrių neliko nepastebėtas: visą žiemą, praktiškai kasdien (kasnakt), čia ganėsi 40-60 danielių, maždaug tiek pat tauriųjų elnių, 15-20 stirnų, apsilankydavo ir vienas kitas šernas. Ir ką gi, atėjo metas kulti, ir ūkininkas prikūlė lig šiol neregėtą negirdėtą derlių: maždaug po keturias tonas iš hektaro! Gerokai atokiau nuo miško kitas ūkininkas panašiame plote irgi augino rapsus. Augino, prižiūrėjo, su žvėrimis bėdos neturėjo, tačiau prikūlė tiek pat, kiek ir pirmasis. Palaukite, – sakysite, – čia kažkas ne taip! Pirmasis visais varpais skalambijo apie žvėris, kurie niokoja jo pasėlius, pareiškimais užvertė medžioklės plotų savininkus ir… pasirodo, nenukentėjo? Šiuo pavyzdžiu tiesiog parodžiau akivaizdų mūsų ūkininkų požiūrį, savimonę ir supratingumą. Jei rapsai buvo pasėti laiku, gerai prižiūrėti, patręšti, iki žiemos gerai suvešėjo, jei gruodas tvirtai sukaustė žemę, sniegas storai apklojo, žiemą nebuvo atodrėkių, pavasarį ir vasarą buvo šilta bei pakankamai drėgna – yra ir derlius. O ar žvėrys žiemą, prakapstę sniegą, suėdė žiemojančius lapus, ar pavasarį jie savaime sunyko – nuo to derlius nė kiek nenukentėjo. Tai, ką duoda gamta – šaltis, šiluma, drėgmė, jų kaita – visada yra lemiamas veiksnys derliui, ir nesvarbu – nuskynė žvėrys kelis lapelius ar ne. Aišku, be jokios abejonės, žvėrys padaro ir akivaizdžios žalos: ištrypia pasėlius, jei rudenį ilgai neįšąla žemė, nuniokoja nemažus kviečių plotus ir t. t. Bet ar palyginama ta žala su kiekybės ir kokybės nuostoliais, patiriamais vėjui išguldžius pasėlius ar lietui įmerkus žemę? O kiek procentų netenkama dėl sunkiosios technikos važinėjimo po laukus prižiūrint pasėlius ir nuimant derlių? O galiausiai, kiek derliaus tiesiog išbarstoma transportuojant? Tad ar ta žala, tie dažniausiai tiesiog niekingai menki nuostoliai, kuriuos padaro žvėrys, apskritai verti tiek dejonių ir dėmesio? Ūkininkas šiandien įpratintas už viską gauti išmokas, kompensacijas už tai, kas buvo ir ko nebuvo. Neišsireikalausi juk žalos atlyginimo iš saulės, lietaus debesies, vėjo šuoro, tad visos strėlės ir lekia į žvėris…

Ar vien vilkai kalti?

Tikriausiai jokia kita gamtosaugos problema pastaraisiais metais nesusilaukė tokio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, kaip vilkų klausimas. Būti ar nebūti vilkui Lietuvoje? Vienoje barikadų pusėje – medžiotojai, ūkininkai, kitoje – aplinkosaugininkai ir gamtai neabejinga visuomenės dalis. Pirmosios dvi grupės, aišku, norėtų vilkus medžioti. Ir daug jų. Medžiotojui vilkas – konkurentas kovoje dėl grobio, galiausiai žmogaus kraujyje yra noras nugalėti sau lygų priešą. Be abejo, vilkas jau nebegali konkuruoti su šiandieniniais ginklais, bet daugeliui medžiotojų juk taip reikalingas nugalėtojo palaimos jausmas! Ūkininkams vilkai – galvijų siaubas. O gal tiesiog atpirkimo ožys, ant kurio kraunamos visos būtos nebūtos nelaimės? tikrai nenorėčiau būti tuo ūkininku, kuriam vilkai papjauna gyvulį: ir nuostolis, ir širdgėla, ir pyktis. Bet ar tik vien vilkai kalti ? Neužrakinu savo buto durų ir išeinu į darbą. Vakare grįžtu – nieko, viskas vietoje. Kitą dieną vėl tą patį padarau. Kaip manote, kiek kartų tai pakartojęs, vieną dieną rasčiau apšvarintus namus? Arba palieku naktį vidury laukų automobilį. Ir tingiam prašalaičiui kelia baimę. Atrodo, kitą naktį, ir trečią. Kiek kartų turėčiau taip daryti, kol automobilis būtų nuvarytas ar išplėštas? Jei taip atsitinka, puolu skųstis policijai, kitoms struktūroms, tačiau kaip manote, kaip būtų reaguojama į tokius mano poelgius? Kvailas, jei taip neatsakingai elgiuosi, ir tiek… O kai ūkininkas palieka galviją laukuose per naktį, o paskui visais varpais skambina, jog atėjo vilkai ir papjovė, kaip tokį poelgį įvertinti ? Jei taip pasielgsiu aš – pats ir kaltas, nėra ko ieškoti teisybės. Jei taip pasielgia ūkininkas – kalti staiga pasidaro ir vilkai, ir medžiotojai, ir vilkų gynėjai, ir valstybė. Žalą kompensuoti, aišku, privalo Aplinkos ministerija. O jei mano automobilį nušvilps, tikriausiai turėčiau kreiptis į Susisiekimo ministeriją?

Dar apie stumbrus

Dažniausiai žiniasklaidoje stumbrai vaizduojami kaip tikri laukų siaubūnai ar net ūkininkus tiesiog terorizuojantys pabaisos. Pasirodo, kad juos iš laukų išvyti galima tik važiuojant traktoriumi ! Kiek artimiau gyvūnus pažįstančiam ir jų elgseną išmanančiam žmogui šie pasakojimai turėtų kelti abejonių. Atviroje vietoje elnias žmogų pamatytų ir suskubtų dingti iš lauko būdamas už poros kilometrų. Stumbrui gamta nedavė žvitrių akių, todėl gerai įžiūrėti besiartinantį gyvį stumbrai išgali iš kokių 200 – 300 m. Tačiau kažką įtartino pamačiusi stumbrų banda sužiūra, išsirikiuoja puslankiu, kad užstotų savo kūnais jauniklius, ir tokiu savo elgesiu nesupratingam prašalaičiui kelia baimę. Atrodo, kad šie stambūs žvėrys tuoj puls. Tačiau stumbrai taip elgiasi tol, kol gerai įžiūri besiartinantįjį, ir jei tai žmogus – patys strimgalviais puola į kojas. Daug metų stebiu jų elgseną, laikymosi ir mitybos vietas. Vasarą stumbrai daugiausia laiko praleidžia miške ir į laukus maitintis ateina nereguliariai. Žiemą situacija keičiasi, ir stumbrus dažniau galima pastebėti atvirose vietovėse. Tai dažniausiai būna tušti runkelių, kukurūzų laukai ar žieminių rapsų pasėliai. Mažos 10-15 žvėrių grupės didelės žalos pasėliams nedaro. Aišku, tokio stambaus žvėries sunku nepastebėti, kaip ir jo pėdsakų laukuose. Tačiau bendros visų laukuose besimaitinančių žvėrių – šernų, elnių, danielių, stirnų – daromos žalos „fone” stumbrų įtaka tesiekia tik kokius 5, na, gal iki 10 procentų. Palikim to krašto medžiotojų, aplinkosaugininkų ir ūkininkų sąžinei fatališką siekį visą kaltę suversti stumbrams (oi, kokie jiems naudingi tendencingai parašyti, dažniausiai tikrovės neatitinkantys straipsniai žiniasklaidoje!). Juk ne medžiotojai, o Aplinkos ministerija privalo kompensuoti žvėrių daromą žalą, tad kodėl čia visiems „nepasišildžius”? Kažkam – nereikia mokėti, kažkam – koks skirtumas, kas moka, o dar kažkam – geriau nematyti ir palaikyti „saviškių” pusę. O kas palaikys stumbrus? Gal apskritai jų Lietuvoje nereikia?

Medžiotojams stumbras nereikalingas, juk nemedžiojamas. Na, gal tik kaip priedanga kitų žvėrių daromai žalai. Ūkininkams ar miškininkams – juo labiau. Aplinkosaugininkams – tik galvos skausmas. O mums, Lietuvos žmonėms? Kokius jausmus kelia šis sugrąžintas istorinių laikų mohikanas? Sutinku, 50-60 galvų stumbrų banda negali nedaryti juntamos žalos žemės ūkio kultūroms; sutinku, kad be žmogaus įsikišimo sunku būtų suvaldyti laisvėje gyvenančią jų populiaciją. Tačiau, mano nuomone, jei stumbrai turėtų šeimininką, tai galima būtų pasiekti, kad nesiformuotų tokios didžiulės bandos, stumbrai pasklistų didžiulėje teritorijoje ir taptų praktiškai nepastebimi, būtų papildomai šeriami žiemą ir nekeltų galvos skausmo ūkininkams. Tada šiais didingais žvėrimis galėtų džiaugtis mūsų vaikai, vaikų vaikai ir dar dešimtys ateities kartų. Ir būtų dėkingi mums, kad šiandien vardan to kažką padarėme.

Romualdas Barauskas
GAA „Baltijos vilkas“ dėkoja autoriui už leidimą publikuoti www.vilkai.lt
Straipsnis taip pat skelbtas žurnale „Medžiotojas ir medžioklė“ ir www.miske.lt (2012-12-15 d.)

The post Keletas minčių apie žvėrių daromą žalą appeared first on Baltijos vilkas.

Nežinau ar skaitytoją galėtų suintriguoti toks pavadinimas, bet tinkamesnio šiam minčių pluoštui neradau. Tad mėginu rašyti…
Nors šiandien kovo vidurys ir daugelis nenori prisiminti žiemos speigų, bet aš vis vien pamėginsiu sugrįžti į tą laikotarpį. Taigi, pradėsiu nuo to, kad man žiema nėra tik šaltasis metų laikas, bet asocijuojasi su ramybės, apmąstymo ir pasiruošimo pavasariniam atsigavimui laikotarpiu. Galbūt daugelis pamena, o kai kas ir džiaugėsi iki sausio vidurio tvyrojusiu lengvu žiemišku oru. Bet aš su neišpasakytu vidiniu ilgesiu laukiau, kada žemę užklos balto sniego patalas ir prasidės šaltis, kuris netik apvalo ir išgrynina mus supančią aplinką, tačiau praskaidrina mūsų pačių vidinius pasaulius. Nes kaip tik šiuo šaltuoju laikotarpiu tu, žmogau, supranti, koks artimas ir šildantis yra kito žmogaus prisilietimas. O išgirsti malonūs žodžiai šildo taip pat, kaip karšta liepų žiedų arbata su medumi. Galbūt dėl šių pojūčių, mėnesienos nušviestais žiemos vakarais patraukiu į mišką. Ore tvyranti didesnė nei -20 laipsnių temperatūra sukuria ypatingą atmosferą, kuri siurbte siurbia kiekvieną šiltą atodūsį. O į tolumą nusklendantys žingsniai vienu metu atrodo tokie savi ir neatskiriami nuo manęs. Ir galbūt būtent tie žingsniai, neleidžia pasijusti tokiam jau vienišam miško tyloje. Bet akimirkai sustoju, nusibraukiu šerkšną ir nuo galvos nutraukiu kepurę. Įtemptai klausau. Nieko… Pasuku šalčio gnaibomą galvą ir tolumoje išgirstu tylų medžių poškėjimą. Užsimerkiu. Regis girdžiu vis vėstantį miško kvėpavimą, kuris nenumaldomai smelkiasi į mane ir pasiekęs pačius kojų pirštų galus siurbia paskutinius šilumos likučius. Tad nieko nelaukdamas nutariu pasukti link užšalusio ežero, kuris naktimis, o kartais ir dienomis prabyla visai kitokia vandens kalba, kurios kad ir nesupranti, bet negali neklausyti…

Novaraistis, kovo pradžia. Gervių klampynės ledas kalba ta pačia, bet kartu daug gyvesne vandens kalba. Mėnesienos apšviestame stebėjimo bokštelyje trijų žmonių šešėliai. O jų akys, lyg ryškios žvaigždės, vis ieško atsakymų tolumoje. Kiekvienas tuo metu turėjo savų klausimų ir kiekvienas kreipė savo žvilgsnį į tą pusę, iš kurios galėtų sulaukti vos girdimo ar vidumi jaučiamo atsakymo. Staiga liovėmės ieškoti…

Nebylius tirpstančio ledo žingsnius persmelkė vilkų kalba. Ir ji buvo tokia įtikinama, kad klausėmės neišleisdami nei vieno papildomo įkvėpto oro gurkšnio. Deja, ji buvo per trumpa, kad persismelktų per drabužius iki pat širdies. Tad kojos pradėjo pačios eiti link miško, o mėnulio nušviesti trijų bičiulių šešėliai atrodė įveiksiantys visas kliūtis. Tuo momentu laikas lyg sustojo ir nepastebėjome, kaip atsidūrėme miško pakraštyje esančioje aikštelėje, kuri vis dar buvo užklota sniego staltiese. Draugas neiškentęs monotoniško sniego kvarksėjimo pabando pakviesti vilkus. Tą akimirką dar kartą sustingome, nes mūsų ausis pasiekė dvasią apvalantys vilkų balsai. Po jų atsakymo mes šnabždėjomės, mintimis svarstėme kiek jų, kokio jie amžiaus… Neužilgo viduje pajaučiu – jie ateina. Po keliolikos sekundžių už šimto metrų girdimi žingsniai pradeda kaitinti atmosferą. Mes vienas į kitą žiūrėjom ir negalėjom patikėti, kas šiuo metu vyksta. Buvo girdėti jų cypavimą primenantis kvėpavimas, kuris visiškai panaikino mus skirusiais vidines sienas…

Po šio susitikimo mes lėtais žingsniais plaukėme mėnulio nušviestu keliu automobilio link. Eidami vieną akimirką stebėjomės ir džiaugėmės, kitą akimirką jautėmės nesmagiai sutrikdę šių gyvų miško šešėlių ramybę. Tačiau nei sekundei nelikome abejingi visam tam už mūsų nugarų likusiam pasauliui.

Tomas Selickas

The post Vilko balsu appeared first on Baltijos vilkas.