Aplinkos ministras Kęstutis Navickas savo „Facebook“ paskyroje pakomentavo nustatytą limitą: „Šių metų sprendimas dėl vilkų sumedžiojimo kvotos yra dviejų etapų, kurie reikalingi maksimaliai taikant atsargumo principą. /…/ Taigi, pradžiai yra patvirtinama tokia pati kaip ir ankstesniais metais 60-ies vilkų sumedžiojimo kvota. Remiantis atnaujintu Vilko apsaugos planu, papildomą 50-ies vilkų sumedžiojimo kvotą bus galima išduoti, jeigu medžioklės sezono metu bus išnaudota sumedžiojimo kvota, taip pat įvertinus vilkų populiacijos paskutinės apskaitos duomenis.“ Vilkų medžioklės sezonas trunka iki balandžio 1 d. arba yra nutraukiamas anksčiau, išnaudojus numatytą sumedžiojimo limitą. Pernai metais 60-ties vilkų limitas buvo išnaudotas vasario 3 d. ir po kelių dienų medžioklės sezonas nutrauktas, tačiau dėl rajonavimo jau iki tol beveik du mėnesius medžioklė vyko ne visoje Lietuvos teritorijoje. Pernai metų ir ankstesnių metų patirtis rodo, kad 60-ties vilkų limitas sumedžiojamas dar nepriartėjus medžioklės sezono pabaigai. Pagal atnaujintą Vilko apsaugos planą, vilkų apskaita pagal pėdsakus sniege atliekama vasario ir kovo mėn. ir apibendrinama iki gegužės 1 d. Tad svarstant, ar pratęsti limitą, naujausia vilkų apskaita bus ta pati, kurios duomenis ministerija turi ir dabar – atlikta praėjusią žiemą.

Praėjusią žiemą atliktos vilkų apskaitos pagal pėdsakus sniege,  vykdytos medžiotojų ir apibendrintos Valstybinė saugomų teritorijų tarnybos, rezultatas yra suskaičiuotos 34 vilkų šeimos. Į šį skaičių atsiremiama nustatant didžiausią galimą vilkų sumedžiojimo limitą tam sezonui – vilkų šeimų skaičius padauginamas iš koeficiento 3,25. Vadovaujantis Vilko apsaugos planu, 110 limitas yra didžiausias galimas limitas, per apskaitą suskaičiąvus 34 šeimas. Sprendžiant dėl limito, turėtų būti atsižvelgiama ir į kitųs duomenis apie vilkų populiaciją bei į žalos statistiką.

Kaip skelbia Aplinkos ministerija, šiemet lyginant su ankstesniais metais, vilkų daroma žala nėra išaugusi. Tačiau kol kas remiamasi tarpiniais žalos duomenimis, nes ganiavos sezonas dar nėra pasibaigęs. Nepaisant reikšmingai nekintančios žalos statistikos, auga ūkininkų ir juos palaikančių politikų nepasitenkinimas ir spaudimas ministerijai nustatyti kuo didesnį vilkų sumedžiojimo limitą dėl vilkų daromos žalos. Kad medžioklė būtų labiau susieta su žalos problema, limitas yra rajonuojamas. Aplinkos ministro įsakyme išskirti rajonai, patyrę didesnę vilkų žalą: 30 vilkų numatyta sumedžioti Alytaus r., Anykščių r,. Elektrėnų, Ignalinos r., Kaišiadorių r., Kalvarijos, Šalčininkų r., Šilalės r., Tauragės r., Trakų r., Ukmergės r., Utenos r., Varėnos r., Vilniaus r. ir Zarasų r. savivaldybių teritorijose. Kitus 30 vilkų numatyta sumedžioti likusioje Lietuvos teritorijoje – išnaudojus šį limitą ministras galės laukti, kol bus sumedžioti vilkai rajonavimui išskirtose teritorijose, ir tik po to spręsti, ar paskirstyti ir kaip paskirstyti likusią 50-ties vilkų limito dalį.

Nuo šių metų medžiotojai yra įpareigoti paimti ir pateikti kiekvieno sumedžioto vilko mėginius (raumens gabalėlį, iltinį dantį ir patelės gimdą) moksliniams sumedžioto vilko amžiaus, genetiniams ir produktyvumo tyrimams. Lietuvoje tokie tyrimai daugelį metų neatlikti. Tikimasi, kad jie suteiks daugiau žinių apie vilkų populiacijos būklę.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Prasidėjo vilkų medžioklės sezonas appeared first on Baltijos vilkas.

Tai kiek tų vilkų Lietuvoje?

Pagal medžiotojų vasario-kovo mėnesiais vykdytos apskaitos rezultatus, vilkų Lietuvoje šiuo metu yra bent 34 šeimos. Daugiausia vilkų suskaičiuota Biržų, Kupiškio, Ukmergės ir Varėnos rajonuose. 2018-aisiais metais atliktoje apskaitoje atsirado pėdsakų dažnumo indeksas ir apskritai atsisakyta minties vilkus skaičiuoti vienetais – nuo šiol jie skaičiuojami šeimomis. Vis tik 34 šeimos nėra tikslus skaičius, dėl kurio galėtum guldyti galvą – tokia apskaita vykdyta pirmą kartą, o ir duomenų surinkta ne tiek, kiek norėta. Paskutinį kartą, 2015-aisiais, plėšrūnų suskaičiuota bent 292.

Vilko apsaugos plano rengėjai sutarė, kad vilkų Lietuvoje turėtų būti 32-62 šeimos. Jei šeimų mažiau negu 12, vilkai nemedžiojami, jei daugiau, medžiojama tam tikra metinio prognozuojamo prieaugio dalis. Šiuo metu suskaičiavus 34 šeimas, šis skaičius dauginamas iš 3,25 (nes Švedijos tyrimų duomenimis, toks yra vidutinis jauniklių skaičius vilkų šeimose rudenį). Tokiu būdu gaunamas rezultatas, kad vilkų medžioklės limitas gali būti iki 110 leidžiamų sumedžioti vilkų.

Pasisakantys už intensyvią vilkų medžioklę šį skaičių siekė dar labiau padidinti arba apskritai šįmet medžioti be jokių limitų. GAA „Baltijos vilkas“ atkreipia dėmesį, kad 110 jau yra beveik dvigubai didesnis skaičius, nei praėjusių metų medžioklės limitas, taip pat maksimali Vilko apsaugos plane numatyta riba. Vilkų medžioti be limitų iš principo negalima, nes ratifikuodami Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvenciją vilką Lietuvoje priskyrėme prie saugomų rūšių, kurios reguliavimui privalomi apribojimai – medžioklės terminai ir limitai.

Šiuo metu Aplinkos ministerijos paskelbtame įsakymo dėl limito projekte limitas skirstomas į dvi dalis: 60 vilkų sumedžiojimas apibrėžtas, o dėl 50 vilkų sprendimą žadama peržiūrėti vilkų medžioklės sezono eigoje, atsižvelgus į nustatyto vilkų sumedžiojimo limito panaudojimo greitį ir kitus naujus vilkų populiacijos stebėsenos duomenis

2017-ųjų metų vasario mėnesį vilkų medžioklės sezonas buvo nutrauktas sumedžiojus 61 vilką. Pagal Medžioklės taisykles vilkų medžioklės sezonas prasideda spalio 15 d. gali tęstis iki balandžio 1 d. arba nutraukiamas anksčiau, jei nustatytas limitas išnaudojamas.

Ketvirtadalis žalos – „nelaimėlių“ ūkiuose

2017 metais vilkai papjovė 1841 gyvulį. Ketverių paskutinių metų tendencijos rodo, kad daugiau nei pusė žalos patiriama, kai vilkai dar kartą užpuola to paties ūkio gyvulius. Tai rodo, kad po pirmojo užpuolimo ūkininkai nesiima tinkamų priemonių, kad tai nepasikartotų, o vilkai pratinasi pulti gyvulius. Taip pat yra „nelaimėlių“, kuriems žala kartojasi po kelis kartus per metus – 46 tokiuose ūkiuose padaryta net ketvirtis visos paskutinių 4 metų žalos. Šie duomenys rodo, kad didelė dalis žalos problemos yra susijusi su konkrečiais ūkiais, gyvulių auginimo be patikimų apsaugos priemonių praktika ir yra išsprendžiama šviečiant ūkininkus, motyvuojant juos taikyti apsaugos nuo plėšrūnų priemones, teikiant paramą apsaugos priemonių įsigijimui.

V.Balys: limitai neišspręs avių pjovimo problemos

GAA „Baltijos vilkas“ narys Vaidas Balys, dalyvavęs darbo grupės veikloje, teigia esantis nusivylęs, kad žalos prevencijos klausimui neskirta nė menkiausio dėmesio, atidedant šios problemos sprendimą neapibrėžtai ateičiai. Ir toliau orientuojamasi į padarinius, tikintis, kad medžioklės limitų kaitaliojimas išspręs žalos problemą, nors Europos patirtis ir naujausi tyrimai yra negailestingi – netaikant efektyvių gyvulių apsaugos priemonių, proveržio šioje srityje nebus.

Vilko apsaugos plane paminėti Švedijoje atlikti tyrimai, kuriais pademonstruota, jog „probleminiais individais“, arba, kitaip tariant, vilkais, kurie nuolat puldinėja gyvulius, labiausiai linkę tapti vilkiukai, anksti netekę vieno iš tėvų. Būtent todėl negalima ankstinti vilkų medžioklės sezono pradžios (dabar jis prasideda spalio 15-ąją), kaip ragina ūkininkai, spaudoje perskaitę apie vienoje ar kitoje vietovėje užpultas ir papjautas avis.

Pasak Vaido Balio, vienas pagrindinių plano tobulinimo laimėjimų – kad nuo šiol bus atliekami išsamesni sumedžiotų vilkų tyrimai, taip pat ir genetiniai. Medžiotojas, sumedžiojęs vilką, turės jo iltinį dantį ir raumens gabalėlį atiduoti moksliniams tyrimams. Jų labai reikia, nes šiuo metu pagrindinės žinios apie Lietuvos vilkus remiasi arba itin senais duomenimis, arba kitose šalyse atliktais tyrimais.

Planas: saugoti miškus – ar saugome?

Kartu su nauju Vilko apsaugos planu atsirado pakeitimų ir medžioklės taisyklėse. Kaip jau minėta, medžiotojai įpareigoti perduoti kiekvieno sumedžioto vilko mėginius tyrimams. Taip pat medžiotojai turės registruoti bet kokius vilkų ar kitų stambiųjų plėšrūnų buvimo pėdsakus visus metus: pranešti apie girdėtą staugimą, rastus ekskrementus, rastus papjautus laukinius arba naminius gyvulius ir kt.

Plane taip pat užsimenama ir apie vilkų trikdymą – mažėjant miškų masyvų, jiems gyventi tinkamų buveinių, vilkai persikelia į teritorijas arčiau žmogaus, kartu jų grobiu tampa naminiai gyvuliai. Dokumente įrašyta, jog kovojant su šia grėsme reikėtų saugoti I-os ir II-os kategorijos miškus (kaip tik šiuo metu visuomenėje vyksta karštos diskusijos dėl miškų išsaugojimo).

Neigiamas visuomenės požiūris taip pat akcentuojamas kaip turintis didelę reikšmę Lietuvos vilkų populiacijai (nes pasipiktinę ūkininkai reikalauja medžioti plėšrūnus, o ne ieško būdų gyventi šalia jų). Deja, šiai grėsmei mažinti skiriama mažai dėmesio, o ir nauji plano pakeitimai nenumato nieko naujo šioje srityje.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Tvirtinamas dvigubai didesnis vilkų medžioklės limitas – kodėl avių tai neišgelbės? appeared first on Baltijos vilkas.

Lietuvos stambiųjų plėšrūnų populiacijų dydis ir paplitimas vertinamas kasmet pagal metodiką, kai ieškoma gyvūnų pėdsakų sniege. 2016 m. apskaita nevykdyta, nes sniego, pasibaigus 2015/2016 m. vilkų medžioklės sezonui, nebuvo. Žiema ir šiemet iškrėtė pokštą – maždaug penktadalyje šalies teritorijos nebuvo tinkamos sniego dangos. Be to, Valstybinės miškų tarnybos specialistai apibendrindami duomenis nustatė nemažai metodinių trūkumų. Todėl pagal šiuos duomenis nėra objektyvios galimybės nustatyti, kiek vilkų ir lūšių gyvena Lietuvos miškuose.

„Pagal šiuo metu taikomą metodiką vilkų ir lūšių populiacijos apskaita tiesiogiai priklauso nuo oro sąlygų. Ir būtent jos pastaruosius dvejus metus lemia, kad negalime nustatyti Lietuvoje gyvenančių plėšrūnų – vilkų ir lūšių – skaičiaus. Tai nėra vien formali procedūra. Kai nežinome, kiek yra šių žvėrių, negalime įvertinti, ar taikomos populiacijų apsaugos ir valdymo priemonės yra tinkamos. Šią situaciją reikia spręsti nedelsiant“, – sako aplinkos viceministras Martynas Norbutas.

Pasak nevyriausybinės organizacijos „Baltijos vilkas“ atstovų, vertinant vilkų ir lūšių populiacijų būklę, svarbus ne tik skaičius, bet ir paplitimas bei socialinė struktūra. Apskaitoje miškininkų surinkti duomenys rodo, kad tiek vilkų, tiek lūšių paplitimas išlieka stabilus arba nežymiai auga.

Atsižvelgiant į šiltėjantį klimatą ir būtinybę tobulinti apskaitos metodiką, Aplinkos ministerija gegužės mėnesį organizuos suinteresuotų institucijų, organizacijų ir ekspertų seminarą. Kviečiame socialinius partnerius prisijungti prie Aplinkos ministerijoje kuriamos darbo grupės, kuri pasiūlys, kaip tobulinti vilkų ir lūšių populiacijų Lietuvoje apskaitą.

Aplinkos ministerijos pranešimas spaudai

http://www.am.lt/VI/index.php#a/18379

The post Antrus metus nesurinkus patikimų duomenų – vilkai ir lūšys bus skaičiuojami kitaip appeared first on Baltijos vilkas.

Minimalūs dydžiai, maksimalūs nesusipratimai

Jeigu reikėtų išrinkti daugiausia nesusipratimų keliantį apskaitų aspektą, tai neabejotinai laimėtų gauto rezultato – minimalaus skaičiaus – interpretavimas. Nuo pat 2006-ųjų metų, kai plėšrūnus pradėjo skaičiuoti miškininkai, yra nustatomas minimalus populiacijos dydis. Ir nuo pat 2006-ųjų metų tęsiasi su tuo susijusios problemos. Nepaisant to, kad kasmet šis klausimas yra aptariamas po kelis sykius, niekas nesikeičia. Bet aš pabandysiu dar kartą.

Minimalus populiacijos dydis yra apskaitoje nustatytas žvėrių skaičius, dėl kurio galime būti (beveik) garantuoti, kad jų tikrai tiek yra. Todėl šių metų apskaitos rezultatai reikštų, kad Lietuvos miškuose gyvena – tiksliau, apskaitos metu gyveno – mažiausiai 292 vilkai ir mažiausiai 97 lūšys. Viskas. Ši apskaita daugiau nieko nepasako apie populiacijų dydį.

Jei jus domina klausimas, kiek vilkų ar lūšių yra iš viso, įskaitant ir tuos, kurių pėdsakai nebuvo aptikti, tai ši apskaita į jį negali atsakyti. Gali būti lygiai 292 vilkai, gali būti 392, o gali būti ir 2292 – nė vienas iš šių skaičių negali būti patvirtintas ar paneigtas pagal apskaitos duomenis ir rezultatus. Todėl tiems, kurie piktinasi, kad suskaičiuota mažiau, nei yra iš tikro, tegaliu priminti, kad kiek bemuši arklį, jis neims duoti karvės pieno.

Lygiai taip pat iš minimalaus skaičiaus negalima įvertinti gausos tendencijų. Natūraliai norisi lyginti skirtingų metų rezultatus ir pagal tai daryti išvadas apie visos populiacijos dydžio pokyčius. Natūralu, tačiau moksliškai nepagrįsta. Paprasta analogija – jei žiūrėdami per langą suskaičiuojate 10 varnėnų, o po valandos pamatote jau 20, tai nereiškia, kad per valandą jūsų mieste varnėnų padaugėjo dvigubai. Jūs nežinote, kurią dalį visų miesto varnėnų matėte prieš valandą ir kurią matote dabar. Gal varnėnų netgi sumažėjo, bet tiesiog didesnė jų dalis suskrido į jus paspoksoti.

Su plėšrūnų apskaita yra panašiai. Suprantama, kad apskaitos intensyvumas ir metodika yra nepalyginamai rimtesni už varnėnų skaičiavimą per langą, tačiau vis tiek suskaičiuojama tik dalis žvėrių – tie, kurių pėdsakus pavyko aptikti apskaitos dienomis. Ir nėra žinoma bei neįmanoma įvertinti, ar ta dalis yra tokia pati skirtingais metais. Todėl remiantis vien šios apskaitos rezultatais neįmanoma pasakyti, ar žvėrių padaugėjo, ar sumažėjo.

Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad apskaita yra bevertė. Minimalus populiacijos dydis yra labai svarbus ir naudingas rezultatas, jis yra ganėtinai patikimas, be to, gaunamas ne iš lubų, o taikant mokslinį metodą. Be to, jokie kiti gyvūnai nėra skaičiuojami taip intensyviai ir kruopščiai, kaip kad stambieji plėšrūnai. Ir kas taip pat svarbu, jis nėra labai brangus. Alternatyvių metodikų su palyginamu kainos ir kokybės santykiu praktiškai nėra.

Tačiau neapsimetinėsiu naiviu, lyg nesuprasčiau, kad visuomenei, žurnalistams ar valdininkams nerūpi moksliškai korektiški atsakymai. Jiems reikia tikro plėšrūnų skaičiaus ar gausos pokyčių įvertinimo. Ir kartais šis poreikis toks stiprus, kad imamasi abejotinų veiksmų. Tikiuosi, kad bent jau šiais metais bus apsieita be iliuzionistų triukų, kaip 2013-ais metais, kai iš rankovės buvo ištrauktas “perskaičiuotas” rezultatas be menkiausio mokslinio pagrindimo ar paaiškinimo, iš kur jis atsirado.

Reikia suprasti, kad norint kitokių rezultatų, nei gali duoti ši apskaita, yra tik vienas kelias – keisti metodiką. Asmeniškai aš dideles viltis dedu į Gamtos tyrimų cetro ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pradėtą plėšrūnų stebėjimo projektą, tik jo rezultatų dar teks palūkėti. O kol kas turime vienintelį praktinį būdą skaičiuoti Lietuvos plėšrūnus, ir vienintelius moksliškai pagrįstus rezultatus.  Kuriais ir turime remtis priimdami sprendimus.

Ar teisingai suskaičiavo?

Metas klausimui apie rezultatų tikslumo. Taigi, ar gauti skaičiai – 292 vilkai ir 97 lūšys – tikrai yra minimalūs dydžiai, kuriuos buvo galima nustatyti iš surinktų apskaitos duomenų?

Visų pirma turiu priminti, kad minimalaus skaičiaus metodikoje yra vienas kertinis momentas – reikia nustatyti ir atmesti pasikartojančius individus, t.y. kiekvienas gyvūnas turi būti suskaičiuotas tik vieną kartą, nepriklausomai nuo to, kur ir kiek jis pripėdavo. Tai darant yra taikomi tam tikri principai, tokie kaip senų pėdsakų atmetimas, kai yra šviežių; individų skaičiavimas pėdsakų eilės išsiskyrimo taškuose, o ne pagal skirtingose vietose aptiktus pėdsakus; judėjimo krypčių bei atstumų analizė, kad per parą-dvi toli nukeliavusi grupė nebūtų suskaičiuojama kelis kartus. Ir nors absoliučiai tikslių algoritmų nėra, tačiau iš tų pačių duomenų skirtingi analizuotojai turėtų gauti panašius rezultatus, jeigu nepadaro grubių klaidų.

Kaip ir ankstesniais metais, mes atlikome alternatyvią tų pačių pradinių duomenų analizę. Visų pirma skaitmenizavome anketų duomenis, tada juos automatiškai perkėlėme į GIS sistemą, ir analizę atlikome bendrame Lietuvos žemėlapyje (pėdsakų žemėlapius rasite prie šio straipsnio). Valstybinė miškų tarnyba ėjo kitu keliu – analizę atliko lokaliai, paskirų anketų lygyje, nesukeldami visko į vieną bendrą žemėlapį. Tai yra vienas rimčiausių ir nuoširdžiai nustebinusių skirtumų nuo 2013-ųjų apskaitos. Dėl stambiųjų plėšrūnų užimamų teritorijų ir nueinamų atstumų dydžio jų analizė prasminga tik platesniame geografiniame kontekste, nei viena girininkija. Kitu atveju rizikuojama tuos pačius gyvūnus suskaičiuoti kelis kartus. Taip pat Valstybinė miškų tarnyba analizavo tik antrosios (vasario 6 dienos) duomenis, nes šią dieną buvo tinkamesnės sąlygos apskaitai. Tai jau tapo ganėtinai įprasta praktika, nes paprastai viena diena būna daug tinkamesnė pėdsekystei. Mes dirbome su abiejų dienų duomenimis.

Mūsų gauti rezultatai neprieštarauja oficialiems, t.y. 292 vilkai ir 97 lūšys patenka į mūsų nustatytas galimas ribas. Todėl apibendrindamas galiu teigti, kad nors ir skyrėsi analizės būdai, tačiau mūsų vertinimu oficialūs rezultatai tikrai gali būti laikomi minimaliu vilkų ir lūšių populiacijų dydžiu.

Džiaugtis ar liūdėti?

300 vilkų ir 100 lūšių – daug ar mažai, džiaugtis tuo ar pergyventi? Aš manau, kad rezultatai yra džiuginantys. Aišku, turint galvoje, jog tai tik minimalūs skaičiai, o tikrieji lieka nežinomi.

Žiūrint formaliai, 300 vilkų yra daugiau, nei Vilko apsaugos plane užsibrėžtas minimumas (250), todėl galima laikyti, kad šių gyvūnų apsaugos būklė gausos požiūriu yra gera. Vilkų paplitimas nuo 2004-ųjų metų nuosekliai didėja (vilkų ir lūšių paplitimo žemėlapius taip pat rasite prie šio straipsnio) – tai dar vienas geras ženklas, rodantis, kad vilkai susigrąžina jiems teisėtai priklausančią vietą Lietuvos miškų ekosistemose. Asmeniškai manau, kad per dešimtmetį po truputį atsistatė ir vilkų gausa, kuri apie 2004-uosius buvo stipriai sumažėjusi dėl nelimituotos medžioklės. Turiu pabrėžti, kad šis įvertinimas yra visiškai subjektyvus ir netiesioginis, nes, kaip ir minėjau, tiesiogiai palyginti apskaitose gautų skaičių negalima.

Manau, kad jeigu ateityje priimami vilkų populiacijos valdymo ir apsaugos sprendimai nebus drastiški (pvz. protu nesuvokiami triženkliai sumedžiojimo limitai, kurių nuosekliai siekia Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Bronius Bradauskas), tai vilkų populiacijos apsaugos perspektyvos yra neblogos. O pagrindinis uždavinys turės būti konfliktų su žmogumi sprendimas.

Lūšių apskaitos rezultatai taip pat džiuginantys. Nustatytas minimalus skaičius viršija pesimistinius ekspertinius vertinimus, sklandžiusius kelis paskutinius metus, kad šalyje likę viso labo 40 ar 50 lūšių. Žinoma, norėtųsi, kad lūšių būtų suskaičiuojama ne 100, o irgi 300, bet kol kas apie tai galime tik pasvajoti. Kadangi Estijos miškuose sėkmingai sutelpa 250 vilkų, 800 lūšių ir 600 meškų, tai mums dar tikrai yra kur pasitempti.

Subjektyviai vertinčiau, kad lūšių mūsų miškuose gausėja, ypač pastaruosius kelis metus. Jeigu taip išties ir yra, tai būtų praktinis kontrargumentas teigusiems, kad kai daugėja vilkų, šie išstumia lūšis, todėl jų ima mažėti. Tačiau į vilkų ir lūšių sugyvenimo Lietuvos miškuose klausimą patikimai galėtų atsakyti tik rimti moksliniai tyrimai.

Be pačių rezultatų yra ir daugiau kuo pasidžiaugti.

Oponentai menkiausia proga apeliuoja į nevyriausybininkų mėgėjiškumą arba šaiposi iš kelių apskaitai netinkamą avalynę pasirinkusių savanorių. Tačiau faktas, kad miškininkai šiandien daro tai, ką į basutes įsispyrę savanoriai sėkmingai darė jau prieš 4 metus – pildo standartinę “mėgėjų” sudarytą anketą, žymi aptiktus pėdsakus žemėlapiuose, ir visa tai daro skaitydami vėlgi tų pačių “mėgėjų” paruoštas instrukcijas.

Todėl šiandien rezultatai nustatomi nebe aritmetiškai sumuojant skaičius iš miškininkų galvas laužiusių anketų, o ant žemėlapio analizuojant tikslius pėdsakų duomenis, judėjimo kryptis ir atstumus. Valstybinė miškų tarnyba šiais metais džiaugėsi, kad analizė buvo daug lengvesnė, anketos užpildomos aiškiai ir standartizuotai. Taip pat pagal surenkamus duomenis galima tiksliau ir detaliau įvertinti plėšrūnų paplitimą. Netgi tie patys savanoriai nuo šių metų į apskaitas kviečiami pačių miškininkų iniciatyva, nes urėdijoms tai visapusiškai naudinga.

Sakyčiau, kad tai ne tokie ir blogi mėgėjų pasiekimai.

Ateities perspektyvos

Po apskaitos rezultatų paskelbimo visada seka medžioklės klausimas. Didelę medžiotojų dalį turbūt domina tik šis vienas aspektas – kiek vilkų leis sumedžioti. Visa kita svarbu tik tiek, kiek didina limitą.

Džiugina tai, kad Aplinkos ministerija yra nusiteikusi vilkų medžioklės limitą nustatyti rudenį, prieš medžioklės sezono pradžią. Dėl vienos paprastos ir logiškos priežasties – rugsėjo pradžioje bus gauti vilkų žalos duomenys iš savivaldybių ir tik tada, sugretinus juos su apskaitos rezultatais, bus galima priimti pagrįstus sprendimus dėl limito dydžio bei jo paskirstymo regionams. Pagal Vilko apsaugos planą ir šių metų apskaitos rezultatus, medžioklės limitas gali būti tarp 0 ir 58 vilkų. Atmetus 5 vilkus, kuriais buvo viršytas praėjusio sezono limitas, Aplinkos ministerija turės pasirinkti skaičių tarp 0 ir 53. Nėra jokių abejonių, kad spaudimas jau dabar skelbti limitą ir, aišku, kuo didesnį, bus jaučiamas iki pat sezono pradžios.

Kalbant apie vilkus ir jų medžioklę neišvengiamai tenka aptarti ir jų daromos žalos problemą. Žala yra arba bent jau turėtų būti pagrindinė medžioklės priežastis ir limitų dydžio bei jų paskirstymo pagrindimas. Tačiau svarbu neužmiršti, kad žiemą vykdoma medžioklė nėra vienintelis ar tinkamiausias jos mažinimo būdas.

Pirmiausia reikalinga efektyvi gyvulių apsauga. Suprasdami to svarbą bei iškylančius sunkumus, šiais metais pradėjome “Saugios avies” iniciatyvą (www.SaugiAvis.lt), kurios tikslas – populiarinti gyvulių apsaugos priemones ir skatinti jų įrengimą.

Taip pat reikia suprasti, kad vilkų medžioklė žiemą nepanaikina praėjusią vasarą jau patirtos žalos. Juk ir medžiojama ne visada ten, kur buvo didžiausios problemos – apie tai galite patys susidaryti nuomonę pagal pateiktą žalos ir medžioklės žemėlapį. Todėl tikėtinai efektyvesnis sprendimas yra iš karto reaguoti į situaciją, išduodant specialų leidimą sumedžioti vilką ne sezono metu karštame taške – ten, kur apsaugos priemonės negelbsti ir žala kartojasi. Ši galimybė numatyta Vilko apsaugos plane, bet praėjusiais metais dėl biurokratinių problemų ja nebuvo pasinaudota. Panašu, kad šiais metais Aplinkos ministerija yra nusiteikusi šį klausimą spręsti efektyviau ir operatyviau – tam įtakos turėjo ir vykęs bendras susitikimas su Kalvarijos-Vištyčio regiono ūkininkais, praėjusią vasarą kentėjusiais nuo vilkų.

Lūšys jau ketvirtį amžiaus nėra medžiojamos, tačiau nereikia apsigauti – šie žvėrys medžiotojams nepatinka netgi labiau, nei vilkai. Kadangi nėra galimybės prisidengti daroma žala ūkininkams, apie lūšių medžioklę šnekama tik puse lūpų. Nes kitu atveju tektų garsiai pripažinti, kad pagrindinė plėšrūnų medžioklės priežastis visgi yra visai ne avys ir karvės, o stirnos ir elniai. Tačiau užkulisiuose apie tai šnekama, ir jau seniai. Galima pastebėti ir besikeičiančią Aplinkos ministerijos atstovų retoriką. Prieš porą metų buvusį “nėra jokios kalbos, tai Raudonosios Knygos rūšis” dabar keičia “reikia paskaičiuoti, reikia priimti racionalius sprendimus, kol kas dar ne laikas”. Esu tikras, kad jei apskaitos rodys gerą lūšių populiacijos būklę, tai šitas klausimas bus klibinamas vis stipriau.

Reziumuodamas noriu pasidžiaugti, kad šių metų apskaitos rezultatai rodo neblogą stambiųjų plėšrūnų populiacijų būklę. Suprantu su tuo susijusias problemas, tokias kaip vilkų daroma žala ūkininkams. Tačiau tikrai nesu vienas iš tų, kurie mano, kad artėja pasaulio pabaiga ir reikia kuo greičiau čiupus ginklus atstatyti 2004-ųjų status quo. Vilkai ir lūšys tikrai nėra toks baubas, kokiu juos padaro spauda ar “savo” stirnas saugantys medžiotojai. Vietos ir maisto užteks visiems, o miške gyvenantys ir savo reikalais užsiimantys plėšrūnai yra mūsų visų turtas, kuriuo turėtume džiaugtis ir didžiuotis.

Vaidas Balys
GAA “Baltijos vilkas”

The post Plėšrūnų aritmetika: 2015-ųjų versija appeared first on Baltijos vilkas.

Akivaizdu, kad tokia stambiųjų plėšrūnų apskaitos metodika turi rimtų privalumų prieš šiuo metu vienintelę alternatyvą – miškininkų apskaitą. Dabartinės apskaitos problemos yra visiems žinomos: per du pusdienius neįmanoma aptikti visų pėdsakų, apskaitos sėkmė labai priklauso nuo oro sąlygų, o gaunamas rezultatas yra minimalus individų skaičius, kuris kelia daugybę aistrų metodikos nesuprantantiems. Lietuviškos žiemos darosi vis mažiau prognozuojamos, – vieną dieną pusto, kitą dieną žolė žaliuoja, – todėl senuoju būdu apskaityti plėšrūnus darysis vis sudėtingiau. Dėl sniego trūkumo praėjusiais metais vilkų apskaita išvis neįvyko, o šiais metais ir vėl vyko ne pačiomis idealiausiomis sąlygomis.

Todėl naujojo projekto idėja yra laiku. Žinoma, iš pradžių organizatoriai turės kurį laiką šlifuoti metodiką, bandyti sudominti kuo didesnę visuomenės dalį, parodyti, kad idėja veikia. Tačiau sėkmės atveju galbūt pavyktų įvertinti ne tik paplitimą ir gausą, bet ir šeimų (vilkams) ar patelių su jaunikliais (lūšims) skaičių, plėšrūnų užimamas teritorijas, populiacijų pokyčių dinamiką.

Sėkmės faktoriai

Nėra abejonių, kad pati idėja tikrai gera, tačiau nuo idėjos iki rezultato ne toks ir trumpas kelias. Taigi, ko reikia, kad projektas būtų sėkmingas? Visų pirma – o ką gi reikėtų laikyti sėkme. Manau, kad visi sutiks, jog projektas bus vertas dėmesio, jei jo metu pavys gauti tikslesnius, patikimesnius arba visiškai naujus rezultatus, nei kad miškininkų apskaitoje. T.y. įvertinti tą patį (gausą ir paplitimą), tik tiksliau ar patikimiau, arba įvertinti kažką visiškai naujo, pvz. vilkų šeimų skaičių. Tačiau nemanau, kad projektą bus galima laikyti sėkmingu, jei jis tik kosmetiškai papudruos dabartinę medžiotojų atliekamą vilkų apskaitą, kuri iš esmės tėra medžiotojų nuomonių apklausa.

Pirma būtina projekto sėkmės sąlyga – masiškumas. Reikia daug ir įvairių duomenų apie tuos pačius gyvūnus, surinktų skirtingu metu ir, idealiu atveju, skirtingų žmonių. Viso labo trys vienos vilkų šeimos stebėjimai nebus kažkas geresnio, nei dabar surenkama miškininkų apskaitoje. Daug tų pačių gyvūnų skirtingo tipo stebėjimų leidžia ne tik patvirtinti buvimo faktą, bet ir tiksliau įvertinti jų skaičių (kuris metų bėgyje kinta), užimamą teritoriją ir panašiai. Kai stebėjimų yra mažai, iškyla ta pati problema kaip ir miškininkų apskaitoje – kaip atskirti, kur yra tie patys individai, judantys savo milžiniškoje teritorijoje, o kur yra visai kiti individai, kuriuos reikia skaičiuoti atskirai.

Antra sąlyga – duomenų patikimumas. Faktus gali rinkti ir siųsti bet kas, todėl nėra būdo žinoti savanorio kvalifikacijos šioje ganėtinai specifinėje srityje. Kaip ir suinteresuotumo, nes vieniems gali norėtis pridauginti nemėgstamų, kitiems – primažinti mylimų žvėrių. Patys duomenys savo prigimtimi savaime yra skirtingo patikimumo lygio. Vienas dalykas yra nuotrauka (gyvūno ar jo pėdsakų), oficialiai užregistruotas gyvulių papjovimo faktas arba sumedžiotas vilkas ir visai kitas – anketos įrašas, kad kažkas kažkur girdėjo staugimą ar matė devynis vilkus. Suprantama, kad tokie duomenys turi būti traktuojami iš esmės skirtingai.

O kaip užtikrinti pakankamą patikimumą, kad nebūtų analizuojami anekdotai vietoje tikrų faktų? Įprastas sprendimas – kontrolė. Yra įvairių būdų tai padaryti, o ir patys apskaitos rengėjai rengiasi daryti papildomus tyrimus nustatytuose taškuose. Yra ir kitų sprendimų. Pvz. per kelis pirmus metus atsijoti patikimus ir nepatikimus duomenų teikėjus. Arba taikyti taisyklę, kad stebėjimas turi būti patvirtintas kelių nesusijusių asmenų (trys vieno medžiotojo būrelio medžiotojai nesiskaito). Viena akivaizdu, kad iškeltų rankų principas – „aš nieko nežinau, neturiu pagrindo abejoti duomenų patikimumu, ir šiaip tik atlieku matematines operacijas su kažkieno kito duomenimis“ – nubrauktų bet kokias pretenzijas į rezultato patikimumą.

Trečia sėkmės sąlyga – korektiškas tinkamų analizės ir duomenų apdorojimo metodų naudojimas. Kaip miškininkų apskaitoje vilkai nustatomi ne sumuojant aptiktus pėdsakus, taip ir šiuo atveju ne kiekvienas stebėjimas virsta unikaliu gyvūnu. Patikimesnės išvados gali būti daromos tik iš ilgalaikių stebėjimų, o ne dviejų–trijų savaičių duomenų. Bet nemanau, kad turiu mokyti mokytus, todėl daugiau nebesiplėtosiu.

Ketvirta sėkmės sąlyga – skaidrumas. Jei tai yra visuomeninis projektas, o ne privatus užsakymas ar uždaras tyrimas, tai visuomenė tikėsis sužinoti, kas ir kaip daroma su surinktais duomenimis ir kodėl gauti tokie, o ne kitokie rezultatai. Jeigu projektas įsibėgės ir ims rimčiau pretenduoti pakeisti miškininkų apskaitą bei daryti įtaką gyvūnijos apsaugos sprendimams (taip, ir medžioklei), tai kartelė pakils dar aukščiau. Tokiu atveju klausimai apie patikimumą, mokslinį metodą ir kitus aspektus tikrai iškils visu rimtumu. Aš žinau mažiausiai vieną organizaciją, kuri tuo tikrai domėsis.

Žiupsnelis kritikos

Projektas dar tik prasideda ir padorumas reikalauja nepulti kritikuoti, kol jis neįsibėgėjo. Tiesą pasakius, kol kas nėra ką ir kritikuoti, kol nepristatyti pirmieji rezultatai. Vienintelis rimčiau užkliuvęs dalykas – faktų rinkimo anketa. Dabartinė anketoje įdėta lentelė (tai juk net ne lentelė, o sąrašas su rėmeliu) skirta tik vienam stebėjimui, kurį perkeliant į Excel dar reikės ir papildomos „pavertimo“ operacijos. Jeigu pasivaikščiojimo miške metu aptiksiu tris skirtingas plėšrūnų buvimo žymes, tai turėsiu siųsti tris anketas arba išgalvoti įvairiausius būdus, kaip viską sutalpinti į tą lentelę. Šitoks saviveiklinio duomenų talpinimo į neįprastą lentelę triukas jau išbandytas su buvusia miškininkų anketa. Atrodė, kad pamokos išmoktos, todėl nuoširdžiai nustebau vėl pamatęs kažką panašaus. Iš kitos pusės, apskaitos rengėjai žada internetinį registravimą, jei bus daug stebėjimų – tai greičiausiai išspręstų problemą.

Ar tikrai suskaičiuos?

Esu atsargus optimistas. Panašaus projekto tikrai reikia, ir jau seniai. O pasistengus ir viską padarius korektiškai galima gauti labai įdomius ir naudingus rezultatus. Iš kitos pusės, yra keletas pakankamai rimtų sąlygų, nuo kurių priklausys projekto sėkmė, ir tikrai nežinau, kiek jomis bus rūpinamasi. Taip pat neslėpsiu, kad nesu didžiausias apskaitą rengiančių LMŽD ar GTC mokslininkų gerbėjas. Tačiau lai šneka ne simpatijos, bet duomenys, metodai ir rezultatai.

Šiandien tikiuosi ir linkiu, kad projektas būtų sėkmingas. Nes bent jau aš asmeniškai noriu sužinoti tikrąją plėšrūnų populiacijų būklę. Ir noriu, kad diskusijų objektas būtų nebe visiems pabodęs individų skaičius, bet plėšrūnų apsaugos ir konfliktų su žmogumi problemų sprendimas. O kai bus pristatyti pirmieji šios apskaitos rezultatai bus galima rimčiau vertinti, ar pavyko.

O ar aš pats dalyvausiu šiame projekte ir siųsiu duomenis? Tikėtina, kad taip. Juk plėšrūnų apskaita yra pernelyg svarbus klausimas, kad jį būtų galima palikti vieniems medžiotojams.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Plėšrūnai bus skaičiuojami ir kitu būdu appeared first on Baltijos vilkas.

Urėdijos leidžia dalyvauti fiziškai tam pasiruošusiems savanoriams, galintiems kartu su miškininkais pakeliauti girių takais, išgirsti, kur gyvena vilkai ir lūšys, savo akimis pamatyti jų paliktus pėdsakus, sužinoti, kaip šie žvėrys yra suskaičiuojami.
Nepraleiskite progos pasisemti žinių iš miško pasaulį puikiai išmanančių vedlių.

Dėmesio – kelios urėdijos į apskaitas kviečia registruotis iki rytojaus – sausio 30 d., todėl nedelskite – išsirinkite girininkiją, į kurią norite nuvykti, ir, paskambinę apačioje nurodytais telefonais, sutarkite dėl dalyvavimo apskaitoje. Kad būtų lengviau pasirinkti tą, kurioje labiausiai tikėtina pamatyti vilko ar lūšies pėdsakų, pažiūrėkite, kur buvo rasti per ankstesnes apskaitas – www.vilkai.lt/apskaitos/apskaita-2015.
Taip pat būtinai pasiskaitykite metodiką.

Jūsų patogumui, pateikiame iš urėdijų puslapių surinktą informaciją:

Sėkmės ieškant vilko ir lūšies!
GAA „Baltijos vilkas“

The post Dėl vilkų ir lūšių apskaitos registracijos appeared first on Baltijos vilkas.