Gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus teigimu, pati efektyviausia priemonė siekiant sustabdyti ligos plitimą tarp šernų yra vilkai.

„Medžiotojams šį darbą pavojinga patikėti, kadangi sumedžioję užkrėstą šerną, jie neabejotinai virusą atneša į gyvenvietes, o iš ten – į kiaulių ūkius. Be to, medžiotojai neatlieka selekcijos ir neturi būdų patikrinti prieš nuspausdami šautuvo gaiduką, ar gyvūnas kuo nors serga. Jie šaudo visiškai atsitiktinai“, — teigė biologas.

Anot pašnekovo, vilkai tikslingai pirmiausia išmedžioja sergančius gyvūnus.

„Nėra tikimybės, kad po to jis savo „nešvariomis letenėlėmis“ patrauks į kaimo krautuvę nusipirkti alaus“, — kalbėjo A. Gaidamavičius.

Specialistas pridūrė, jog kai kurių medžiotojų kaltinimai, kad būtent vilkai parnešė virusą iš Baltarusijos tėra dar vienas įžulus būdas išsiprašyti didesnės vilkų sumedžiojimo kvotos.

„Vilkai per parą sugeba nukeliauti daugybę kilometrų, tačiau reikia nepamiršti, jog pastarieji klajoja dažniausiai tik po savo teritoriją, kurios dydis, priklausomai nuo maisto gausos, siekia nuo 100 iki 500 kvadratinių km ir į kitų vilkų teritorijas nenuklysta“, — žiniomis dalijosi gamtininkas.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, afrikinis kiaulių maras perduodamas tiek tiesioginio, tiek netiesioginio kontakto būdu. Tiesioginio – su sekretais, krauju. Infekciją perneša ir ornithodoros rūšies erkės.

Štai netiesioginio kontakto būdu kiaulės užkrečiamos per apkrėstą inventorių, taip pat jas šeriant neapdorotomis maisto atliekomis, kuriose yra gyvūninių produktų.

„Palyginkime vilkų apskaitos rezultatus bei tas vietas, kuriose randami kritę šernai ir pamatysime priklausomybę. Esu įsitikinęs, kad jeigu Baltarusijoje vilkų populiacija nebūtų sumažinta nuo 2000 iki 600, apie kritusius šernus Ignalinos rajone dar nekalbėtume“, – svarstė A. Gaidamavičius.

Anot pašnekovo, deja, neturime „vilkų barjero“ ir mūsų gimtinėje.

„Taip yra todėl, kad pačiuose miškingiausiuose rytiniuose šalies rajonuose, besiribojančiuose su Baltarusija, vilkų populiacija yra gerokai sumažinta medžiotojų, o į šiaurę nuo Švenčionių rajono minėti plėšrūnai praktiškai neaptinkami“, – pabrėžė specialistas.

A. Gaidamavičius tuo pačiu paminėjo ir kitą ne mažiau klastingą ligą – pasiutligę. Gamtininkas pasakojo atlikęs įdomų tyrimą apie jos paplitimą Lietuvoje.

„Iš visų apskričių maisto ir veterinarijos tarnybų surinkęs duomenis pamačiau, kad tarp vilkų pasiutligė labai reta – vos vienas kitas atvejis per dešimtmetį, nors įprastai rašant apie šią ligą, mėgstama įdėti būtent vilko nuotrauką“, — sakė A. Gaidamavičius.

Biologo teigimu, tiek pat pasiutligės atvejų pasitaiko ir tarp ežiukų, todėl tikimybė, kad jus užpuls pasiutęs vilkas yra lygi tikimybei, kad būsite užpultas pasiutusio ežio.

Pasak A. Gaidamavičiaus, Lietuvoje ši liga pažabota iš lėktuvų mėtant mėsos jaukus su tabletėmis. Anksčiau pasiutligės platintojais buvo įvardijami usūriniai šunys. Pastarieji Lietuvoje be vilkų neturi kitų natūralių priešų.

„Vilkai noriai medžioja usūrinius šunis, ne tiek maistui, kiek kaip konkurentus, ir vertindamas vilkų gausą bei pasiutligės paplitimą pagal rajonus, pastebėjau tą pačią priklausomybę kaip ir kiaulių maro ar kitų užkrečiamų ligų atveju“, — dėstė pašnekovas.

Šaltinis: DELFI.LT

The post Kas iš tiesų Lietuvą apsaugotų nuo kiaulių maro? appeared first on Baltijos vilkas.

Pasak jo, moterys turi žymiai didesnį šansą sutikti vilką miške, nes vilkai atskiria vyrus ir moteris iš kvapo.

„Kadangi vyras automatiškai vilkui asocijuojasi su medžiotojais, nes daugiausia medžiotojų yra vyrai, tai jų daugiau ir prisibaido. Lietuvoje kas yra matęs vilką, o pamatyti yra ypač sunku, gali atsitikti kartą per gyvenimą, tai daugiausia yra moterys“, -„Žinių radijo“ laidoje „Atsakingi už gamtą“ teigė A. Gaidamavičius.

Kam vilkai gyvena šeimomis?

Pasak jo, Lietuvoje šiuo metu yra apie 200, daugių daugiausia iki 300 vilkų. A. Gaidamavičiaus teigimu, daugelyje Europos šalių, kuriose vilkų tyrimai yra pažengę, vilkai skaičiuojami ne individais, kaip yra Lietuvoje, o šeimomis. Nuo šeimos esą ir priklauso vilkų populiacija ir jos kokybė.

„Jeigu turime 300 vilkų ir pusė jų yra pavieniai, neturi savo teritorijų, neturi savo šeimų, tai yra didelė grėsmė ūkininkams, nes tokie vilkai neprisitaikę laukinėje gamtoje medžioti grobio. Vilkai šeimomis gyvena praktiškai dėl to, kad jie galėtų lengvai sumedžioti laukinį grobį, kuris labai dažnai yra stambesnis už patį vilką – briedis, šernas ar elnias,“ – teigė organizacijos tarybos narys.

A. Gaidamavičius sako, kad net jei ir visa vilkų šeima medžioja stirną, tikimybė, kad ją pagaus – tik 5 proc., nes stirna esą yra greičiausias Lietuvoje gyvenantis žvėrelis. „ Jei vilkas yra pasirinkęs tokį gyvenimo būdą, kada auką užvaiko, o ne sėlina kaip lūšis, tai jam reikia gyventi šeimoje. Vieno vilko prisirišimas prie kito yra labai didelis, nes vilkai poruojasi visam gyvenimui, o jų šeima yra dviejų, trejų ar ketverių metų vaikai,“ – teigė jis.

Anot pašnekovo, per tuos kelerius metus jauni vilkiukai turi išmokti medžioti visas gyvūnų rūšis, nes jeigu tai nepavyksta, tokie vilkai tampa galvos skausmu ūkininkams. „Vilkai pas ūkininką ateina ne tam, kad išmoktų medžioti, o dėl to, kad jau nebeišmoko, o neišmoko dėl to, kad vilkų šeima būna tų pačių medžiotojų arba brakonierių suardyta“, – teigia A. Gaidamavičius.

Atsitikus taip, kad vilkiukai neteko savo tėvų, jie ima gyventi pavieniui ir be vietos. Vilkai, pasakoja A. Gaidamavičius, gyvena griežtai pasiskirstę teritorijomis – viena vilkų šeima toje pačioje vietoje gyvena kelis dešimtmečius. „Aišku patys vilkai tiek ilgai negyvena, nes vidutinė gyvenimo trukmė suaugusio vilko yra penkeri metai, bet toje teritorijoje gyvena jų vaikai. Net jei miškas iškertamas, jie yra tokie konservatyvūs, kad teritoriją palikti vengia.“

Kodėl vilkai trumpai gyvena?

Vilkų advokato teigimu, šie gyvūnai gyvena tik apie penkerius metus, nes jie, būdami sanitarais, medžioja pirmiausia sergančius, paliegusius gyvūnus, tokiu būdu ligos persiduoda patiems vilkams. „Mokslininkų ištirta, kad net 70 proc. vilkų serga trichinelioze. Tai yra liga, kurią perneša šernai ir neretai užsikrečia žmonės. Vilkai, medžiodami šernus, užsikrėtusius trichinelioze, padeda žmonėms išvengti šitos ligos,“ – vilkų naudą įvardijo pašnekovas.

Vilkai, pasak A. Gaidamavičiaus, yra naktiniai gyvūnai, nes žmonės, juos medžiodami, tokiais esą juos pavertė. „Mes nakvojame, o vilkai dieną miega – dienoja.“

Ką daryti sutikus vilką?

Kad žmogus netaptų vilko grobiu, A. Gaidamavičius pataria elgtis taip, kaip sutikus piktą šunį – pirmiausia nereikia pulti bėgti. „Bėgimas – baimės įrodymas ir kiekvienam plėšrūnui sukelia instinktą vytis. Reikia atatupstu trauktis nuo to plėšrūno. Jeigu vilkas gina savo olą, savo teritoriją, tai tokiu būdu jis palieka ramybėje,“ – kalbėjo organizacijos „Baltijos Vilkas“ tarybos narys.

Kodėl reikia išsaugoti vilkus?

A. Gaidamavičius pasakoja, kad jo organizacija rūpinasi vilkais pirmiausia dėl to, kad šio gyvūno atžvilgiu buvo jaučiama didžiausia neteisybė.

„Dar iki 2009 metų žala gamtai už nušautą vilką buvo 64,50 Lt. (…) Tai rodė valstybės požiūrį į šitą gyvūną, nežiūrint to, kad mes nuo įstojimo į Europos Sąjungą šią gyvūnų rūšį traktuojame kaip saugomą rūšį“, – kalbėjo jis.

Be to, A. Gaidamavičiaus teigimu, dar iki 2006 m. buvo mokamos premijos už nušautus vilkus. „Tai pažeidinėjo konvencijas, susitarimus ir reikėjo dar pakovoti, kad tos premijos nebūtų mokamos. Vilkas buvo paskutinė rūšis Lietuvoje, už kurios nušovimą buvo mokamos premijos, neįskaitant dabartinės padėties su šernais,“ – įsitikinęs pašnekovas.

Visą laidos „Atsakingi už gamtą“ įrašą galite išklausyti ČIA.

Žinių radijas
Parengė Ieva Kazlauskaitė
Laida „Atsakingi už gamtą“ transliuojama kas antrą pirmadienį 11.10 val.

The post Kodėl moteris turi daugiau šansų sutikti vilką? appeared first on Baltijos vilkas.

Mat užsimojus sustabdyti afrikinio kiaulių maro plitimą planuojama išnaikinti iki 90 proc. šernų. Medžiotojams už sumedžiotą gyvūną žadama 250 litų premija. Tokį Aplinkos ministerijos planą pliekia gamtosaugininkai. „Masinė medžioklė – žiaurus nusikaltimas gamtai“, – portalui lrytas.lt sakė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys, gamtininkas Andrejus Gaidamavičius.

Pasirodo, šerno vaidmuo miške ir visoje ekosistemoje ypač svarbus. „Šernai padeda daugintis augalijai. Kadangi per miško paklotę sėklai sunku pasiekti dirvožemį, šernai, išknisdami miško žemę, padeda sėklai sudygti“, – tikino A.Gaidamavičius. Yra apskaičiuota, kad vienas šernas per metus išaria keturis hektarus žemės. Šitaip  šernai padeda sudygti medžiams, krūmams ir kitiems augalams. O sudygę augalai – jau kitų žolėdžių maistas.

Neliks šernų – pjaus elnius ir stirnas

Šernas – būtinas vilkų ėdesio šaltinis. „Nors vilkai labiausiai susiję su elniais ir stirnomis, bet ten, kur šie žolėdžiai negyvena, pagrindiniu vilkų grobiu tampa šernai“, – sakė A.Gaidamavičius.

Jo įsitikinimu, jei šernų populiacija labai sumažės, vilkai ims gausiai medžioti elnius arba stirnas: „Jei žmogus iššaudytų šernus, prasidėtų užburtas ratas. Be to, gali atsitikti taip, kaip atsitiko su briedžiais Lietuvos miškuose prieš 20 metų. Briedžių populiacijai atsikurti prireikė dešimtmečio, o jų medžioklė buvo draudžiama kelerius metus“.

Šių gyvūnų sumažėjo, nes per vieną medžioklę būdavo nušaunama po 50 briedžių, o tokia masinė medžioklė – žiaurus nusikaltimas gamtai.

Visus išnaikinti bus nelengva

Valdžios užmojis sunaikinti 90 proc. šernų populiacijos nėra lengvai įgyvendinamas. Kaip portalui lrytas.lt sakė Vilniaus universiteto Ekologijos ir aplinkotyros centro vedėjas doc. dr. Stanislovas Sinkevičius, šernai –  ne kiaulės, kurios gyvena aptvaruose ir jas būtų galima vienu sykiu išskersti. „Medžioklės metu yra didelė tikimybė, kad vienas kitas individas iš pastebėtos bandos nebus sumedžiotas. Jis bus nubaidytas, skuos tolyn į mišką ir  greičiausiai prisijungs prie kitos bandos“, – tikino S.Sinkevičius.

Siūlymas išnaikinti šernus visoje Lietuvoje kol kas yra tik teorinis, mat dar niekas nėra išbandęs tokios masinės naikinimo priemonės.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo Jono Miliaus teigimu, nesėkmingos medžioklės atveju šernus galima privilioti į spąstus ir išnaikinti. „Teks daryti spąstus – šernams pavilioti nupirksime pašarų“, – kalbėjo J.Milius.

Tačiau S.Sinkevičiaus tikino, kad mechaninės gaudyklės bei spąstai medžioti nepadės: „Reikėtų atminti, kad gyvūnai bendrauja skleisdami kvapus. Cheminė kvapų kalba gyvūnų pasaulyje labai svarbi. Baimė, hormonų veiklos kvapai sklinda toli ir gyvūnai vengia tokių teritorijų“.

Be to, palikti vieną šerną iš dešimties – techniškai sudėtingas planas. O jei toks planas būtų įgyvendintas, būtų užkirstas kelias tai infekcijai ir pavojui, tačiau būtų padaryta žala ekosistemai. „Gyvūnų populiacija greitai neatsikurs“, – sakė Ekologijos ir aplinkotyros centro vedėjas

Fatališkų pasekmių gamtai galėtų būti, jei likusioje šernų populiacijoje liktų afrikiniu kiaulių maru sergančių individų. „Visi valdžios užmojai nueitų perniek“, – teigė S.Sinkevičius.

Gamta pati susitvarkys

Kaip portalui lrytas.lt sakė gamtininkas A.Gaidamavičius, šiuo metu nėra tikslių duomenų, kiek šernų gyvena Lietuvoje, todėl masinė medžioklė gali pridaryti daug bėdos.

„Šiuo metu statistika yra klaidinga. Vieni sako, kad Lietuvoje yra 100 tūkst., kiti – 60 tūkst. šernų. Tad jei bus nustatytas skaičius, kiek reikia sumedžioti šernų, galima labai paprastai sumedžioti per daug“, – tikino gamtininkas.

Gali būti ir taip, kad medžiotojai nesusižavės premijomis. Išnaikinę visus šernus, ateityje nebeturės ką medžioti ir nebeteks pajamų už žvėrieną.

Kai buvo paplitęs paprastas kiaulių maras, kai kurie individai likdavo gyvi, pasvirduliuodavo, įgaudavo imunitetą ir išgyvendavo. Jei žmonės dirbtinai sumažins populiaciją, o ne paliks gamtai pasidaryti natūralią atranką, tai išmedžios ne tik silpnuosius, bet ir tuos, kurie atsparūs, įgavę imunitetą. „Dalis iškristų, dalis liktų sveikų ir pati gamta susitvarkytų“, – apibendrino problemą gamtininkas.

lrytas.lt

The post Per šernų naikinimo vajų nukentės visa Lietuvos gamta appeared first on Baltijos vilkas.

Kadangi nušautų vilkų genetinius tyrimus atlieka Aplinkos ministerijos konkursą laimėjęs VU Ekologijos institutas, medžiotojams patarta dėl genetinės medžiagos perdavimo kreiptis būtent į šį institutą.

Gamtos apsaugos asociacija “Baltijos vilkas”, bendradarbiaujant su kolegomis Lenkijoje, taip pat jau 1,5 metų atlieka Lietuvos vilkų genetinius tyrimus. Tačiau mūsų tyrimams nebūtina žudyti vilkų. Kaip genetinė medžiaga tyrimams naudojami vilkų ekskrementai. Lietuvoje pagal šią metodika tirti vilkų genetiką kol kas nėra sąlygų. Jau yra surinkta per šimtą vilkų ir lūšių genetinės medžiagos pavyzdžių iš Labanoro, Biržų, Karšuvos, Žagarės, Rūdininkų miškų, Kamanų ir Viešvilės rezervatų. Visi jie netrukus bus perduoti Bielovežo žinduolių tyrimų institutui, kuris tokio pobūdžio tyrimus atliko visai Lenkijai.

Skirtingai negu Ekologijos institutas, “Baltijos vilkas” tyrimus atlieka be jokios valstybės paramos.

Per ateinantį vilkų medžioklės sezoną numatyta nušauti daugiau vilkų nei paprastai – Ekologijos instituto mokslininkas Linas Balčiauskas pasiūlė Aplinkos ministerijai padidinti vilkų sumedžiojimo kvotą iki 40. Aplinkos ministerija žada apsispręsti po to, kai genetiniams tyrimams bus nušauti pirmieji penki vilkai. Jeigu paaiškės, kad tarp jų yra vilko ir šuns hibridų, tai ministerija žada skelbti jiems besąlygišką karą. “Išsigimėliai nereikalingi”, – taip komentuoja AM atstovas Selemonas Paltanavičius.

Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip mūsų oponentai ruošiasi eliminuoti hibridus iš ekosistemos. “Tai diskusijų klausimas”, – “Baltijos vilko” atstovams teigė dr. Linas Balčiauskas.

Šalyse, kur gyvena stabilios, neišardytos vilkų šeimos, hibridų klausimas atpuola. Hibridai yra fiziškai silpnesni nei vilkai, turi mažiau medžioklės įgūdžių, todėl neatlaiko konkurencijos. Be to, esant normaliam vilkų gyvenimui, hibridams atsirasti nėra galimybių. Šunys paprastai yra vilkų maistas, o ne seksualiniai partneriai, tačiau rujos metu vieniši vilkai, dažniausiai iš medžiotojų išardytų vilkų šeimų, gali susiporuoti su šunimis.

Numatomas vilkų “genetinis valymas” yra tik kova su pasekmėmis, kuri neturės pabaigos. Vilkų genofondo išsaugojimas įmanomas tik griežtinant vilkų medžioklę, o ne dar intensyvinant ją. O didžiosios dalies ūkininkams padaromos žalos būtų galima išvengti sutelkiant dėmesį į prevencines priemones. Aplinkos ministerija tam lėšų turi ir jeigu teisingai sudėliotų prioritetus bei konsultuotųsi su kompetentingais užsienio ekspertais, o ne pasitikėtų senamadiškų pažiūrų ir jokios patirties šioje srityje neturinčiais Lietuvos mokslininkais, tai šiandien laikraščiai nemirgėtų pranešimais apie milžiniškus nuostolius, kuriuos patiria ūkininkai.

Ateinantį ketvirtadienį, spalio 8 dieną, per BTV, laidoje “Lietuvos žinių” tyrimas” šios problemos bus nušviestos dar kartą. Gal pagaliau valdžios atstovai ims šią problemą spręsti iš esmės, civilizuotai, o ne vien medžioklinio šautuvo pagalba…

Visgi pabaigoje turėčiau pasakyti keletą pagiriamųjų žodžių medžiotojams. Biržų girioje medžiojantis Tamošiūnų būrelis nuoširdžiai apsidžiaugė, kad tas Biržų rajone nušautas vilkas yra ne iš jų septyniukės – tokia vilkų šeimyna, anot medžiotojų, šiuo metu gyvena Biržų girioje. Jie supranta, kad turėti vilkų šeimą savo medžioklės plotuose yra garbė, nes giria be vilko – ne giria. O ypač Biržų giria, kuri nors šiuo metu per daug kertama, išlieka tikra giria, kurioje prieglobstį randa net lūšys, Lietuvoje jau baigiančios išnykti.

Andrejus Gaidamavičius,

*protected email*

The post Genetiniams tyrimams nušauti pirmieji du vilkai appeared first on Baltijos vilkas.

Siaubūnės gervės

1895 metais Tilžėje išleistoje knygelėje „Apie naudingus ir kenkiančius ukei paukščius“ rašoma:

„Dar daugiau blėdies padaro gervės, dideli paukščiai, kaip ir pilki starkai. Labiausia pavasaryje gadina pasėtus žirnius, grikius ir kviečius. Gervės labai atsargios ir sunku jas užmušti. Pas mus užsituri tiktai pavasaryje parlėkdamos ir rudenyje – lėkdamos į šiltus kraštus.“

2008 metų rugsėjo 18 dieną „Pasvalio balso“ žurnalistė Vita Butkaitė savo straipsnyje rašo:

„Gausybė klykiančių gervių užpuolė Pumpėnų seniūnijos Vilkiškių kaimo ūkininkų laukus. Po jų antpuolio laukai atrodo tarsi karvių bandos nusiaubti. Aštriais nagais ir didžiuliais snapais nuniokoję didžiulius plotus kopūstų, miežių ir bulvių, paukščiai žemdirbiams pridarė didžiulių nuostolių. <…> Klykiantys paukščiai taip sumynė javus, kad atvažiavusiam kombainui nebebuvo ką kulti. Jos ištrypė pusės hektaro miežių lauką. <…> Bet Kliuokmaniškių kaime gyvenantis ir Vilkiškiuose ūkininkaujantis Stasys Aleksandravičius stojo į kovą su niekdariais. Jis augina net šimtą hektarų bulvių. Bet dvidešimties hektarų plote pamatęs apie pusantro tūkstančio klykiančių gervių, ūkininkas ne juokais išsigando. Siaubūnės savo didžiuliais nagais draskė ir tiesiog kasė bulvių kelmus. <…> Jos sugebėjo suniokoti apie keturiasdešimt penkias tonas bulvių, ūkininkui padarydamos apie trisdešimt tūkstančių litų nuostolį. Nežinodamas kaip kovoti su Valstybės saugomais ūkio kenkėjais, vyras pagalbos kreipėsi į medžiotojus. Bet jie ūkininkui niekuo padėti negalėjo, tik patarė siaubūnes baidyti garsiniu mašinos signalu, nes šaudyti jų negalima.“

Praėjo 113 metų, o požiūris į gamtą išliko toks pats tamsus. Maža to, dar niekas iki šiol gervių, vienų nuostabiausių gamtos kūrinių, nevadino siaubūnėmis. Žurnalistė labai stengėsi sudaryti gervių-monstrų su „aštriais nagais ir didžiuliais snapais“ įspūdį, nors pati ko gero nėra jų mačiusi. Straipsnio autorė nedviprasmiškai užsimena, kad žinios apie gerves Raudonojoje knygoje pasenusios ir jų nebereikėtų saugoti. „Nors 1976 metais išleistoje Raudonojoje knygoje nurodoma, kad gervių Lietuvoje gyvena apie penkiasdešimt porų, galima spėti, kad šiuo metu vien Pumpėnų apylinkėse jų skaičius gali siekti apie du tūkstančius. Nebent šie skrajūnai čia surengė visos Lietuvos gervių sąskrydį. Todėl ūkininkai ir mano, kad gamtos saugotojų žinios šiuo klausimu yra gerokai pasenusios arba tiesiog neatnaujintos rašytiniuose šaltiniuose“, – toliau tęsia ji. Žurnalistei buvo tiesiog sunku pasidomėti tais šaltiniais, nes Lietuvos Raudonoji knyga išleista ir 1991, ir 2007 metais. Remtis 1976 metų literatūra gali nebent tik istorikai, bet ne profesionalūs žurnalistai. Be to, ji net nenutuokia, kad gervių visuomet pagausėja migracijų metu, kai praskrenda kitų kraštų paukščiai ir Pumpėnų apylinkėse gali gyventi tik pavienės poros arba visai jų ten nėra. Stebėtina, kaip apskritai galima imti rašyti tokia tema, apie kurią nieko nenutuokiama. Žinoma, gyvūnų padarytų nuostolių atlyginimo klausimas yra aktualus, bet jį reikia spręsti prevencinėmis priemonėmis, o ne išbraukiant gerves iš Raudonosios knygos ir griebiantis medžioklinio šautuvo. Kaip jau paminėta pirmojoje šio straipsnio citatoje, ilgą laiką žmonių persekiojamos ir žudomos gervės Lietuvoje pasirodydavo tik pavasarinio ar rudeninio traukimo metu. Dabar gervių šaudymo laikai nebesugrįš, kad ir kaip to norėtų tie, kam gamta trukdo gyventi. Viename komentare, kurį skaitytojas paliko „Pasvalio balso“ interneto svetainėje, siūloma šaudyti gamtosaugininkus ir neva visos problemos išsispręs.

Visais laikais žinios apie „žalinguosius“ gyvūnus būdavo taip pateikiamos, kad skatintų neapykantą, o padaryta žala taip išpučiama, kad verčia suglumti ne vieną bent kiek apie tuos gyvūnus išmanantį žmogų. Būtų įdomu patikrinti, kaip iš tikrųjų atrodo tie ūkininkų laukai po „gervių atakų“ ir ar gervės ten kalčiausios, nes kiekvienas laikraštis labai skirtingai gervių žalos mastus pristato. Štai „Panevėžio ryto“ žurnalistas Sigitas Savickas teigia, kad paukščiai išmynė apie pusę hektaro V.Navalinsko miežių, o „Lietuvos žinių“ žurnalistė Daiva Baronienė rašo, kad tam pačiam ūkininkui išmindžiojo 10 ha. Taip pat negirdėta ir protu nesuvokiama, kaip gervės galėjo S.Aleksandravičiui „nukasti“ 50 tonų bulvių. Žurnalistai labai imlūs tokioms „sensacijoms“ ir jos labai greitai sklinda. Belieka tik laukti, kol savo reportažą apie siaubūnes gerves parengs kokia nors detektyvinė televizijos laida.

Krankliai žudikai

Biržų krašto laikraštyje „Šiaurės rytai“ rugsėjo 9 dieną pasirodė dar viena sensacija apie kranklių užpultas avis. Žurnalistė Gražina Dagytė aprašo Dvargalių kaime gyvenančių Kristinos ir Jūrio Milišiūnų ūkyje įvykusį incidentą. Vieno hektaro elektriniu piemeniu aptvertame plote ganėsi apie 400 juodagalvių avių. Toliau straipsnio autorė rašo: „Iš ryto moteris nustebo pamačiusi, kad avys iš aptvaro išėjusios ir pasklidusios po laukus. Netrukus Milišiūnai pamatė virš gyvulių skraidančius didelius juodus paukščius – kranklius. Išvydę žmones, jie traukėsi miškelio pusėn. Įėję į aptvarą, ūkininkai pamatė gulinčias tris nebegyvas aveles. Iš karto žmonės gerai nesuprato, kas nutiko. Tik apžiūrėję gyvulius, pamatė netikėtą dalyką – gabalais išplėštą vilną, prakirstą pilvaplėvę, iškapotas akis ir t.t. Dar dvi aveles Mlišiūnai rado sužeistas. Nedidelės žaizdelės raudonavo kaktoje ir šonuose.“ Po dviejų parų neva krankliai užkapojo dar vieną avį. Milišiūnai teigė matę ant maitos ir gyvų avių nusileidusius paukščius. Ūkininkai puolė pagalbos prašyti medžiotojų, bet krankliai nėra medžiojamieji paukščiai. Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas guodėsi: „Esame bejėgiai – tai ne liga, o laukinės faunos užpuolimas. Kranklių medžioti negalima. Galime patarti juos gąsdinti šūviais ar kitais paukščiams nepatinkančiais garsais. Čia tas pats kaip ir su vilkais, kurių medžioti irgi negalima. O jie mūsų rajone kiekvieną savaitę papjauna po veršelį“. Tik aplinkos apsaugos agentūros inspektorius Artūras Griška nesileido įtikinamas, kad krankliai gali paskersti avis. „Ūkininkai pirmiausia turėtų išsiaiškinti gyvulių kritimo priežastis“, – teigė jis.

Lietuvoje net pačiais juodžiausiais mūsų faunai laikais kranklių niekas nemedžiojo, laikė juos pagarbos vertais paukščiais. Tik pastaraisiais dešimtmečiais jų labai pagausėjo ir leista reguliuoti jų skaičių. Įstojus į Europos Sąjungą varninių paukščių „reguliavimas“ labai sugriežtintas, o pačių kranklių medžioklė apskritai uždrausta. Iki tol buvęs gūdžių girių paukštis kranklys pakeitė savo gyvenimo būdą ir pradėjo lankytis sąvartynuose, gyvenvietėse. Nevalyvus žmonių elgesys ir nesugebėjimas taip tvarkyti atliekas, kad jos būtų neprieinamos gyvūnams, labai padidino kranklių skaičių. Geros matinimosi sąlygos jiems ir prie greitkelių, nes jie nutempia nuo kelio ir sulesa gausybę automobiliais užmuštų gyvūnų. Žinoma, gyvąjai gamtai toks kranklių pagausėjimas atsiliepė neigiamai, bet suaugę naminiai gyvuliai sugebėtų patys nuo jų apsiginti, jeigu tik būtų puolami. Iš tikrųjų sunku net įsivaizduoti avį skerdžiantį kranklį. Net didžiausias iš Lietuvoje aptinkamų plėšriųjų paukščių kilnusis erelis to nesugebėtų.  Taigi ir čia peršasi dvejopa išvada, kad žurnalistai arba tiek kvaili, jog pasiduoda mulkinami tokių pasakų, arba neturi jokios savigarbos ir besivaikydami sensacijų patys prisideda prie tokių pasakų kūrimo.

Skerdynės prasideda

Jeigu manęs paprašytų atrinkti tris nuotraukas, iš kurių galima būtų pažinti Neringą, pirmoji būtų „kopos“, antroji – „kormoranų kolonija“, trečioji… „automobilius stabdantys šernai“. Niekur kitur šalyje nepamatysit tokių jaukių laukinių gyvūnų. Tikras Lietuvos serengetis, jau keli dešimtmečiai atviliojantis čia smalsius turistus. Tačiau, kas gi atsitiko, kad šernai pradėjo kelti tokį didelį rūpestį? Pirmiausia pasikeitė sąlygos. Gyventojų skaičius ir urbanizacija Kuršių nerijoje sparčiai auga, daugėja atliekų, kurios tvarkomos ne taip, kaip derėtų. Svarbiausias šernų populiaciją limituojantis veiksnys – maisto ištekliai. Jeigu šernai randa šioje skurdžioje gamtinėje aplinkoje maisto, vadinasi, žmogus yra jų maitintojas. Ne tik atliekomis, bet ir tiesiogiai. Gyvūnų maitinimas tapo įprastu reiškiniu, kaip ir šernų valkatavimas. Parko direkcija iškabino lenteles su perspėjimais, kad maitinti laukinius gyvūnus draudžiama, tačiau to nedraudžia nė vienas teisės aktas ir jokios baudos už tai nenumatytos. Laukinių gyvūnų maitinimas iškreipia ekologinę pusiausvyrą ir turim tai, ką turim. Medžiotojai irgi dėl to kalti, nes jų šėryklos taip pat daro neigiamą poveikį. Visos tos pasakos apie baltajį badą tėra priedanga iškrypėliškam pomėgiui šaudyti prie šėryklų atėjusius alkanus gyvūnus. Jokio baltojo bado nėra. Badas bus tuomet, kai prie maitinimo pripratę gyvūnai staiga nebesuras maisto taip, kaip pačios gamtos buvo išmokyti.

Ir pagaliau šernų daromi nuostoliai išaugo dėl to, kad Kuršių nerijos naujakūriai keičia natūralią aplinką, o šernai tėra tarsi gamtos ginklas kovoti su šiais svetimkūniais. Neringos savivaldybei tokių turčių interesai, žinoma, svarbesni nei unikalios gamtos saugojimas. Susidaro įspūdis, kad kaip ir kormoranų atveju, šernų „problema“ stengiamasi užgožti esmines Kuršių nerijos problemas – nelegalias statybas, nedarnaus turizmo poveikį ir kt. Birželio pabaigoje Kuršių nerijoje medžiotojai patys sau surengė konferenciją. Ir nutarė: šiame medžioklės sezone sumedžioti ne mažiau kaip 100 šernų, leisti medžioti šernus ten, kur juos medžioti iki šiol buvo draudžiama (rezervatuose, urbanizuotose teritorijose ir pan.), pristatyti medžioklės bokštelių ir šėryklų.

Neapykanta gyvūnams gimsta iš nežinojimo

Bevartydamas tarpukario metų „Mūsų girių“ žurnalus keletą kartų aptikau žinutes su pavadinimu „Vilkai puola žmones“. Kai pradėdavau skaityti, tai paaiškėdavo, kad tie vilkai niekam nė negrybštelėję, bet žmonėms kažkodėl atrodė, kad juos puola. Apie tokius atrodymus š.m. rugpjūčio 12 d. rašė ir „Klaipėdos“ žurnalistė Sandra Lukošiūtė straipsnyje „Žuvėdros atakuoja poilsiautojus“. Ji aprašo vienos poilsiautojos papasakotą istoriją: „Įsitaisiusi su ausinuku ant molo akmenų mergina po kurio laiko pajuto stebintį žvilgsnį. Iš viršaus ją sekė žuvėdra. <…> Pradėjusią bėgti smulkaus sudėjimo merginą žuvėdra sekė iš paskos. Mosuodamas sparnais paukštis lietė jos plaukus. Išsigandusi mergina rankomis užsidengė galvą. Kaip įrodymą, kad istorija neišgalvota, ji parodė baigiančią užgyti žaizdelę ant rankos, kur įkirtęs paukštis.“ Nežinia nuo ko atsirado ta žaizdelė, bet maisto kaulyjantys kirai (ne žuvėdros) jokia retenybė pajūryje. Jie nuolat seka laivus, tikėdamiesi kokių atliekų. Nuo gamtos atitrūkusiai merginai maisto prašantis kiras atrodė tarsi ją pačią sulesti pasirengęs plėšrūnas.

Turiu tik vieną paaiškinimą, kodėl panašūs „skandalai“ vis dažniau aprašomi mūsų spaudoje. Žmonės gamtos pažinimo atžvilgiu paprasčiausiai tampa mažiau raštingi.

Andrejus Gaidamavičius, “Žalioji Lietuva”, 2008, Nr. 16 (308).

The post Kam gamta trukdo gyventi? appeared first on Baltijos vilkas.

Mirtis vilką gali užklupti bet kur. Vieną vilką Lietuvoje persekioja keli šimtai medžiotojų

Kamanų rezervato direkcijos nuotrauka

Apie vilkų bėdas norėčiau pradėti pasakoti vienu dar neaprašytu nutikimu Labanoro regioniniame parke, kuriame anksčiau dirbau biologu. 2002-ųjų metų kovo pabaigoje Švenčionių rajono medžiotojai surengė neeilinę vilkų medžioklę Labanoro girioje. Kaip žinia, vilkų medžioklė jų veisimosi laikotarpiu (nuo balandžio 1 d.) draudžiama. Taigi medžiotojai nusprendė pasinaudoti dar viena ir paskutine proga per šį medžioklės sezoną. Įtariama, kad jie surengė vilkų medžioklę ne bet kur, o kaip įtariama, Labanoro regioniniam parkui priklausančiame Girutiškio rezervate. Rezervato statusas draudžia net koją įkelti į jo teritoriją, o medžioklė jame – ne kas kita kaip ypatingai grubus brakonieriavimo atvejis. Vilkai, kaip ir kiti žvėrys, dažniausiai jaučia, kuriose teritorijose jie yra globojami, o kuriose naikinami, todėl neatsitiktinai vilkai nuo medžiotojų dažnai slepiasi rezervatuose. Šį kartą tai jų neišgelbėjo. Spėjama, kad prie Verpstinio ežero buvo aptikta ir vėliavėlėmis apsupta vilkų pora. Sužeistas patinas pabėgo, tačiau patelė nušauta vietoje. Pagal jos apibūdinimą daroma išvada, kad ji buvo nėščia. Medžiotojai neigia medžioję rezervate, o medžioklės lape įrašę, kad vilkė buvo nušauta prie netoliese esančio Juodinėlio ež. Šis ežeras, kartu su savo apylinkėmis, pagal naują, bet dar tada nepatvirtintą Labanoro regioninio parko planavimo schemą taip pat buvo priskirtas Girutiškio rezervatui. Nebūtų toks nusikaltimas nušauti vilkę prie Juodinėlio ež. (juridiškai ši teritorija būtų gavusi rezervato statusą po poros mėnesių), tačiau parko inspektorius prie Verpstinio ež. rado vėliavėlių skiaučių, naudojamų vilkų medžioklėse. Tai tik dar labiau sustiprino įtarimus, kad bene paskutinius Labanoro vilkus nelaimė užgriuvo pačiame rezervate. Keisčiausia tai, kad tuomet medžioklėje dalyvavo iki tol garbingais medžiotojais laikyti asmenys, tame tarpe ir keli vietiniai girininkai. Įtariama, kad tai jau nebe pirmas atvejis, kai to krašto medžiotojai savo pomėgius tenkina pažeisdami rezervatinį teritorijų režimą.

Tuometinis Švenčionių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas J.Jaksibaga Girutiškio rezervate net siūlęs įvesti “žalią zoną” vilkų medžioklei, t.y. leisti vilkus medžioti nepaisant rezervatinio režimo. J.Jaksibaga, Pasiaurių girininkas K.Trojanas ir dažnas svečias iš Vilniaus J.Ilikevičius – yra pagarsėję vilkų šaudytojai, kasmet iš kailio besineriantys dėl kiekvieno į Labanoro girią užklystančio vilko. Vis labiau įžulėjantys medžiotojai pradėjo piktinti vietinius gyventojus. Tuo tarpu kai atsakingi pareigūnai laksto į medžiokles, Švenčionių krašte klesti brakonieriavimas.

Viešvilės rezervato vyresnysis gamtotvarkininkas Saulius Bartminas savo vedamai grupei rodo urvą, bet tikriausiai tik lapės (Andrejaus GAIDAMAVIČIAUS nuotrauka)

Šiais metais apsilankę Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, įsitikinome, kad vilkai nesaugūs ir ten. Medžioklės bokšteliais ties apsauginės zonos riba apstatytas Kamanų rezervatas laikina vilkų priebėga tampa žiemą – per patį medžioklės įkarštį. Tuo metu rezervate apskaitoma iki 10-12 vilkų, o praėjusią žiemą aptikta net16 vilkų pėdsakų. Vis dėlto, rezervato darbuotojai mano, kad nuolat pas juos gyvena ne daugiau 8 vilkų, t.y. viena šeima. Dvi šeimos tokioje palyginti nedidelėje teritorijoje niekaip neišsitektų. Įdomu, kad vilkų gausa išsiskiriančio rezervato apylinkėse dar nė vienas ūkininkas per dvi dešimtis metų nesiskundė vilkų padaryta žala, išskyrus vieną kitą išviliotą ir papjautą šunį. Laukinių žvėrių rezervate ir aplink jį gausu, ypač šernų. Jais daugiausia vilkai ir minta. Iš 33-jų pirmosios ekspedicijos, organizuotos birželio 13-14 d., metu rastų vilko ekskrementų, absoliuti dauguma buvo su šerno šeriais. Tai rodo, kad vilkų mitybos įpročiai čia kiek kitokie, nei likusioje Lietuvos dalyje ar Lenkijoje. Pagrindiniu vilko grobiu nuo seno laikomas elnias. Tik ten, kur vilkų mažai ir jie nepajėgia sumedžioti stambesnio gyvūno, daugiau pagaunama stirnų (ypač Labanoro, Karšuvos giriose). Taip pat įsitikinome, kad nemenką dalį vasaros raciono gali sudaryti bebrai, jeigu tik jų yra gausu. Kamanų rezervate per vieną dieną bebro liekanų radome net keletoje vietų. Nežiūrint į tai, bebrų skaičius rezervate išlieka stabilus. Vilkai protingi gyvūnai ir žino, kad rezervate jiems yra saugiau, nei už jo ribų. Dalį jų medžiotojai bando skerdiena išvilioti prie bokštelių, esančių už rezervato apsaugos zonos.

Viešvilės rezervato vyresnysis gamtotvarkininkas Saulius Bartminas savo vedamai grupei rodo urvą, bet tikriausiai tik lapės (Andrejaus GAIDAMAVIČIAUS nuotrauka)

Viešvilės valstybiniame rezervate padėtis kur kas liūdnesnė. Liepos 11 d. pėsčiomis apėję apie 30 kilometrų radome tik vieną seną vilko ekskrementą ir daugiau jokių pėdsakų, nors, pasak, rezervato darbuotojų, kokie 3 vilkai gali retkarčiais čia lankytis. Šiuo metu ketvirtoje pagal dydį Karšuvos girioje, kurios dalis patenka į šį rezervatą, gyvena ne daugiau keturių vilkų. Rezervato direktorius Algis Butleris pasakojo, kad brakonieriavimo atvejai nereti. Kartą už rezervato ribų pašautą vilką medžiotojai persiokiojo iki pat rezervato ir net pačiame rezervate, bandydami jį iš ten išvaryti ir pribaigti. Rezervato apylinkėse gyvena bent du medžiotojai, kurie specializuojasi vilkų medžioklėje, todėl medžiotojų, kurių didžioji dalis yra vietiniai miškininkai, dėmesys vilkams čia ypač didelis. Karšuvos girios vilkų šeimos išdaužytos, todėl grobio tenka ieškoti pavieniui. Suprantama, vienas vilkas nepajėgus nugalėti šerną ar elnią, todėl reikia tenkintis smulkesniu grobiu – stirnomis, o kartais ir kokią kaimo ožką nudžiauti. Nežiūrint nedžiuginanančių antrosios ekspedicijos rezultatų, Viešvilės rezervato pareigūnai prižadėjo toliau bendradarbiauti ir pranešti mums, jei ką nors daugiau bus aptikę. Šiuo metu čia vykdomas Europos Sąjungos remiamas projektas skirtas kurtinių sugrąžinimui į rezervatą. Viešvilės rezervate, kaip ir Kamanose, taip pat labai gausu šernų ir vilkai tokiose teritorijose, kur jokia kita medžioklė negalima, būtų geriausia priemonė nuo šernų apsaugoti ant žemės perinčius paukščius (kurtinius, tetervinus, balines pelėdas, didžiuosius apuokus, tilvikinius ir kt.).

Dar norėčiau grįžti prie medžiotojų ir ypač medžiojančių miškininkų. Aš taip pat esu baigęs tą patį Miškų fakultetą ir žinau, kad vilko reikšmė miškui kiekvienam girininkui ar urėdui yra labai gerai žinoma. Kasmet miškų urėdijos išleidžia milijonus tam, kad apsaugotų miškų jaunuolynus nuo elninių žvėrių. Jeigu kiekvienas miško masyvas turėtų savo vilkų šeimą, tokių išlaidų nereikėtų. Nereti atvejai, kai skundžiamasi bebrų užtvindytais miškais, nors visiems žinoma, kad vilkai puikiai reguliuoja šių graužikų skaičių. Tokių pavyzdžių galima privardinti daug. Todėl mane, kaip miškininką, labai žeidžia toks profesinis neatitikimas, kai šautuvas nukreipiamas į savo pagalbininką. Mano įsitikinimu, medžiojantį vilkus miškininką reikia atleisti iš darbo, nes jis daro didelę žalą miškui. Na, o kaip bus toliau su vilkų medžiokle Lietuvoje, parodys ateitis. Tikiuosi, kad Aplinkos ministerija nelauks to meto, kai net įrašymas į Raudonąją knygą vilkams mažai tepagelbės.

Pirmąją išvykos dieną ekspedicijos dalyviai pakviečiami į seminarą. Nuotraukoje „Baltijos vilko“ lektorius Daumantas Liekis Kamanų rezervate pasakoja apie vilkus  (Eglės BARKAUSKAITĖS nuotrauka)

Vėliau išeinam visi dešimt į rezervato teritoriją. Šalia rezervato – tikra pasienio zona, kur kas šimtas metrų – po medžiotojų bokštelį. Išėjusio iš rezervato vilko nebesaugo įstatymai. Todėl visi medžiotojai gali taikytis į vieną vienintelį vilką, išėjusį į jų „šaudymo zoną“.

Labai greitai ant tako įvyksta pirmoji praktika. Iš arti, vaizdžiai, su komentarais ir detalėmis. Įsimenam.

Miškas prisipildęs gyvybės. Karts nuo karto sutraška šakelės, nuplasnoja paukščiai, ir mes suklegam.

Vieniems nuo gailių apsisuka galvos, o aš traukiu juos į plaučius ir vis labiau blaivėju. Einam darniai vienas paskui kitą, vienas su kitu kaip visuma. Kelyje kiekvienas pasakoja kiek sykių sutikęs vilką, kiekvieno santykis su vilku labai individualus, patirtis – nepakartojama. Jei nori pažinti žmogų – išeik su juo į pelkes, į tyrus. Taip pažinsi, priartėsi ir prie vilkų.

O jų pėdų sutinkam nemažai. Sekam vilkų kelius, karts nuo karto juos pametam ir einam savais. Nuklydę randam gyvatę (o gal ji mus randa savo kelyje).

Kai grįžtame į direkciją, nebetrukdo rožinės sienos, nes aš jų nebematau, vien tik pelkę, samanas, žalumą, vilkų pėdas. Akyse – kiminai, švyliai, gailiai, saulašarės, gegūnės…

Grįžę kalbamės apie amžinus dalykus, kodėl taip yra, kodėl gamta šitaip nesaugoma. Vienas žmogus man yra sakęs, jeigu ant žemės nusileistų ufonautai, tepamatytų ant Žemės rutulio knibždančius parazitus, nuniokojusius visą planetą. Tokius turbūt kaip su diklofosunupurkštų. Juokai juokais, bet kartais privalai turėti kažkokio optimizmo (kad ir saviapgaulės), kad galėtum toliau gyventi ir kažką daryti.

2008-06-14, šeštadienis

Nusprendžiam keltis ketvirtą valandą ryto. Norim išgirsti vilkų kaukimą. Naktį ilgai kalbamės, o paskui taip ir nepavyksta užmigti. Užsimerkiu ir pradedu eiti pelke, matau kiminus, jaučiu gailius ir švylius.

Pasidalinam į tris grupes ir išeinam. Aš su Alvydu ir Andrium. Tykiai patraukiam į mišką. Deja, jau sučiulbę paukščiai, nubudusi pelkė, ir vilkų nebegirdim. Bet Alvydas sako – mes jų nematom, o jie tikrai mus mato, žino, kad esam, stebi, galbūt ir domisi, kas šie svetimieji užklydę į jų teritorijas.

Kurį laiką einam pažintiniu taku, kuriuo vedžioja ekskursijas, bet tai mažas takelis, palyginus su mūsų ėjimais. Ima lyti. Bet aš labai džiaugiuos lietumi, nes nemiegojus būtų sunku pakelti karštį. Kiekviena grupė turi vienodą skaičių mėgintuvėlių su spiritu (nei vieno naktį nelietėm, vilkų kokteilių nedarėm) ir maišelių – genetiniams, parazitologiniams ir mitybos raciono tyrimams. Iš pradžių visai nesiseka rasti tų kakučių. Sunerimstam. Išsiskleidžiam plačiau ir einam po vieną. Alvydas – kamufliažinis, karts nuo karto visai iš akių juos pametu ir tada jau ne vilkų kakučių žiūriu, bet žmonių tarp medžių. Staiga man šlapios samanos pavirsta mėšlu ir imu šaukt per pelkes, kad radau. Ir kai jau džiugiai artėja Andrius, suprantu, kad tai samanos ir nebespėju pasakyt, kad neitų. Samanos, sako, o man gėda… Alvydas išlenda iš medžių. Andrius šypsos ir sako: „miražas“. Paskui daugiau miražų nebematau – o vien tik vilkų auksą, kurio su kaupu atseikėta.

Sekant vilkų takais tenka įveikti daug kliūčių. Kamanų valstybinis rezervatas (Eglės BARKAUSKAITĖS nuotrauka)

Einam pro viską matančias ir suprantančias pelkių akis. Pasiekiam Salų ir Nimfėjų ežerokšnius. Jiedu man papasakoja visą pelkės gyvenimą, visas „batalijas“. Iš plunksnų paaiškina ne tik ką suėdė, bet ir kas suėdė. Pėdsekiai.

Įsilyja. Vaikštom visai nestabiliu paviršiumi aplink ežerokšnius, apžiūrinėjam pelkės akis, properšas. Pelkė liula po kojomis, žiūriu į Alvydą ir niekur neinu, jis daugiau sveria ir daros nejauku. O jie šypsodamiesi atsisuka, sako nebijok, ištrauksim, tik rankų nepamiršk į šalis išskėsti. Sako, reikia viską gyvenime išbandyt. Nutyliu, kad bijausi dėl jų. Bet greit atsipalaiduoju, eina jie kaip seni prityrę vilkai. Gera klampoti. Apsvaigę nuo lietaus, vilkų pėdų, ryto gaivos eidami vilkų takais surenkam visą suplanuotą normą. O kakučių, vis labiau šviežesnių (Alvydas sako – kol mes pusryčiavom prie ežerokšnio – vilkai jau atlikinėjo savo reikalus), tik daugėja ir daugėja. Imam traukti iš kuprinių visus maišelius, atiduodu ir paskutinį – nuo „Pegaso“ knygyno, ir vilko ekskrementai iškilmingai keliauja kaip kokios knygos.

Pelkėje daug plastmasinių vamzdelių – šulinėlių, skirtų matuoti vandens lygį. Visi apgraužti vilkų. Ant visų matyti dantų žymių, kai kur bandyta apžioti ir galbūt ištraukti. Smagu matyti jų buvimo ženklus. Pagalvojame, ką dabar apie mus vilkai pagalvos. Eina kažkokie keistuoliai, susirenka jų visas išmatas, valgo jas, ar ką? Kelnės primirksta lietaus ir tampa sunkesnės. Netrukus apeinam numatytą maršrutą, o aš, rodos, galėčiau eiti dar amžinybę. Nepavargai? – klausia Alvydas ir pats atsako, – nepavargai. Nes mato. Galėčiau eiti ir eiti, vien iš to grožio.

Vakare numingam kelias valandas ir išvažiuojam namo. Su vilkų išmatomis. Kūną užplūdęs ramus nuovargis, akyse – pušys, eglės, pievos, vilkų pėdos, samanos, paukščiai. Ir švelni kaip švyliai ramybė.

Duos Dievas, galėsim kada nors nurimt apsaugoję vilkus.

2008-07-11, penktadienis

Kamanų rezervate pėdsekystės rezultatai pranoko mūsų lūkesčius ir surinkom ekskrementų daugiau nei buvo suplanuota, o Viešvilės rezervate vilkų pėdsekystė nebuvo itin sėkminga. Nors darbuotojai pasakojo apie įvairius susitikimus su vilkais, jų pėdas, ekskrementus, matytus dar šią praėjusią žiemą, tačiau per dvi grupes tesugebėjom rasti vienintelį išplautą ekskrementą. Darbuotojai spėjo, kad šia teritorija vaikšto nuo vieno iki trijų vilkų. O jų buvimo žymių surasti 3216 ha teritorijoje nėra lengva, tačiau palikome darbuotojams visus mėgintuvėlius su maišiukais, ir tikimės, kad jie ką nors suras.

Direkcija įsikūrusi pačiame rezervate. Vėlgi norėjome įsikurti miške, tačiau darbuotojai priminė, kad čia visgi rezervatas…Šią ekspediciją sudarė itin moteriškas kolektyvas. Septynios damos ir tik du vilkai neskaitant vedžiotojų.

Viena diena buvo laisva, vaikščiojom pažintiniu taku ir aplink direkciją. Su „Baltijos vilke“ Egle dainavom liaudies dainas ir sutartines vilkams, miškams, pelkei, pievoms, vakare – ir rūkui su šaltiniu. Bėgiojom basos po rasą ir rūką.

Kitą dieną pasidalinom į dvi grupes ir darbuotojai mus išvežė į skirtingas rezervato dalis. Prisiklampojusios Kamanų rezervate, mes su Egle ir Viešvilės rezervate užsidėjom guminius batus, kurių visai neprireikė, nes daugiausia vaikščiojom sausais miško takeliais, taiginiais miškais, po eglynus ir žolynus. Miške laigė dvi stirnos, gainiodamos viena kitą pirmyn atgal, žaisdamos ir nebijodamos vilkų. Vėliau, už kelių šimtų metrų ant kelio išėjo elnias gražiais dideliais ragais, atsisuko į mus, pažiūrėjo ir lėtai nuėjo į miško gilumą, o mes likom stovėt nuščiuvę. Kadangi du darbuotojai mus vedžiojo pasikeisdami, tai tvirtino, kad mums pasisekė, juk laigydamos stirnos kurį laiką mus lydėjo, pasirodydamos tai šen tai ten. O elnias buvo didžiausias mūsų pasveikinimas. Tik vilkai pasislėpė, o gal buvo išėję ar išvyti.

Upelyje atvėsinom kojas ir veidus. Kurį laiką miško takeliais ėjom basomis, šnekėdamos su didžiosiomis skruzdėlėmis, kad šios pasigailėtų.

Jau iš nevilties ėmiau šauktis vilkų pėdų. Sakiau, pieno ar kraujo puta, baltais, rudais, ar juodais kakučiais, ateikit, pasirodykit ant kelio takelio. Neišgirdo. Neatėjo. Viliamės, kad sugrįš.

Lina Žalytė

www.vilkai.lt, “Žalioji Lietuva” (2008 m. Nr.13)

The post Ekspedicijų dalyviai įsitikino, kad vilkai nesaugūs net ir rezervatuose appeared first on Baltijos vilkas.