Šiame straipsnyje (originalus šaltinis – BBC publikacija) vilkas pristatomas kaip Prancūzijos avių augintojų siaubas, o plėšrūno ir žmogaus sugyvenimo perspektyva piešiama niūriomis spalvomis. Trumpai tariant, nieko ypatingai naujo ar netikėto, dėl ko vertėtų publikaciją kaip nors išskirti. Dėmesį atkreipiau tik dėl to, kad ji priminė apie straipsnį-repliką „Conserving Carnivores: Politics in Play“ (grubus vertimas pagal turinį būtų „Plėšrūnų apsauga: politiniai aspektai“), kovo mėnesį publikuotą „Science“ žurnale.

Šiame dviejų mokslininkų autorių, kurių vienas – prancūzas, tekste taip pat kalbama apie Prancūziją, vilkus ir avių augintojus, tačiau visai kitu kampu. Tačiau prieš pristatydamas jų mintis turiu padaryti įžangą apie vadinamąsias ekosistemų paslaugas.

Ekosistemų paslaugos

Paskutiniu metu gamtos moksluose ir politikoje dažnai sutinkama madinga sąvoka „ekosistemų paslaugos“ (angl. ecosystem services), apie kurią žingeidesni gali pradėti domėtis kad ir nuo atvirosios enciklopedijos Wikipedia straipsnio http://en.wikipedia.org/wiki/Ecosystem_services. Trumpai ekosistemų paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kurias ekosistemos teikia žmonijai.

Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad mūsų gyvenamoji aplinka, jos procesai ir gėrybės, kuriomis naudojamės, yra įvairių ekosistemų veikimo produktas. Maisto medžiagos ir grynas oras, augalų apdulkinimas ar klimato reguliavimas – už visa tai turime būti dėkingi įvairioms gyvybės formoms bei jų sistemoms. Nors šie savaime suprantami dalykai niekam nekėlė abejonių, tačiau ne taip ir seniai kažkam kilo mintis formalizuoti žmogaus ir gyvosios aplinkos santykį. Todėl dabar natūralus vandens filtravimas yra suprantamas kaip tokia pati paslauga, kaip ir krovinių pervežimas. Tik ją teikia ne kažkokia įmonė, o upės ekosistema. Tai puikus pavyzdys, kaip paprasta ir intuityvi idėja formalizuojama ir pritaikoma prie nūdienos realijų ir pasaulėžiūros.

Ekosistemų paslaugų sąvoka ir jos naudojimas kelia nemažai diskusijų, nes nesunku suprasti, kad ji susiaurina ir netgi suvulgarina žmogaus ir gamtos santykį. Viena rimčiausių sąvokos gajumo ir populiarumo priežasčių – galimybė paslaugai priskirti ekonominę vertę ir taip įvertinti ekosistemos funkcionavimo, sugriovimo ar atstatymo kainą. Tačiau tai yra lazda su dviem galais. Viena vertus, šiais laikais, kai viskas vertinama pinigine žala ar nauda, ekosistemas ir gamtą tenka įkainoti, nes kitaip labai sunku jas apginti nuo finansiniais argumentais žongliruojančių gamtos suvartojimo advokatų. Tačiau kita vertus, pradėjus vertinti gamtą pinigais, lieka tik laiko klausimas, kada tai taps pagrindiniu ir vieninteliu „naudingumo“ kriterijumi. Juk šiaip ar taip jau gyvename pasaulyje, kuriame piliečių gerovė vertinama tik per BVP, viską suvedant į išleistus litus ir centus.

Nepaisant visų diskusijų, sąvoka jau prigijo ir ji turi vieną parankią savybę – ja galima labai trumpai konstatuoti, kad ekosistemos ir ją sudarančios rūšys yra (gyvybiškai) svarbios žmogui. Pavyzdžiui, teiginys, kad vilkai tiesiogiai ir netiesiogiai teikia ekosistemų paslaugas, yra įprastas mokslinėse publikacijose apie šiuos plėšrūnus. Gal tik Lietuvos viešojoje informacinėje erdvėje mintis, kad vilkas yra ne tik ūkininkų kenkėjas, bet ir paslaugų žmogui teikėjas, galėtų nuskambėti kaip kvailas pajuokavimas. Tačiau tai tik laiko klausimas, kada ji taps visiems įprasta.

Politinės paslaugos

Dabar grįžtu prie minėtojo straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“. Jo autoriai pastebi, kad stambieji plėšrūnai teikia ne tik ekosistemų, bet ir politines paslaugas. Šie gyvūnai duoda patogius būdus politikams pasirodyti tam tikrų interesų grupių gynėjais, net jeigu kitais atvejais šias grupes jie paprasčiausiai ignoruotų. Pavyzdžiui, išreiškiant griežtą poziciją, kad plėšrūnų plitimas turi būti ribojamas. Taigi, mokslininkai vėl sugalvojo mokslinį terminą įprastam reiškiniui – šįkart „tarnavimas atpirkimo ožiui“ tapo „politinių paslaugų teikimu“.

Straipsnyje pateikiamas Prancūzijos pavyzdys, kur avininkystės apimtys mažėja, o avių augintojai kaltina vilkus dėl daugelio savo bėdų. Tačiau taip supaprastinant neįvertinamos istorinės ir politinės aplinkybės. Prancūzijos avininkystei didžiausias smūgis suduotas ne 1992 metais, kai iš Italijos į Prancūziją sugrįžo pirmieji vilkai, o dar anksčiau. 1985 m. Prancūzijos specialiosios pajėgos Naujosios Zelandijos Oklando uoste paskandino Greenpeace organizacijos laivą „Rainbow Warrior“, kad šis netrukdytų suplanuotam branduoliniam bandymui. Kilo didelis tarptautinis skandalas, o Prancūzija kaip dalinę kompensaciją Naujajai Zelandijai įsipareigojo nesiimti priemonių, kurios galėtų sukliudyti šios šalies avienos importui Europos Sąjungoje.

Šiandien ši istorija, Prancūzijos protekcionistinės pozicijos staigus pasikeitimas ir jo pasekmės šalies avininkystės sektoriui patogiai pamirštamos. Vietoje to dramatizuojama vilkų užpuolimų įtaka. Taip pat nutylima ir apie beveik 9 mln. eurų subsidijas (2012 m.), kurios vienaip ar kitaip susijusios su vilkais. Straipsnyje netgi cituojami duomenys, kad avininkystė sėkmingiau vystoma vilkų gyvenamuose regionuose.

Reziumuodami autoriai perspėja dėl vyraujančių politinių paskatų versti stambiuosius plėšrūnus atpirkimo ožiais ir siūlo daugiau dėmesio skirti šių gyvūnų apsaugos „politinės ekologijos“ analizei ir supratimui.

Žvilgsnis į Lietuvą

Suprantama, kad vilkai teikia politines paslaugas ne tik Prancūzijoje ir toli gražu ne vien tik politikams. Ir Lietuvoje akylesnis stebėtojas turėtų lengvai atskirti, kai vilkais ar kitais nepatogiais gyvūnais paprasčiausiai pasinaudojama, imituojant rūpestį ūkininkais ar kitomis nuskriaustomis visuomenės grupėmis.

Tokį pigų politinių pliusų užsidirbinėjimą dažnai nesunku atskirti. Apsimestinį rūpestį paprastai išduoda nuoširdus nenoras išspręsti problemas, kai tikriesiems tikslams kur kas palankesnis nuolatinis konfliktas. Kitas susijęs sufleruojantis ženklas – konkrečios priemonės (pvz. medžioklės) propagavimas ir iškėlimas tikslu, kuris išliktų toks pat, net jei ūkininkų problemos būtų sėkmingai išspręstos. Ir, žinoma, klasikinis atvejis, kai ūkininkais ima rūpintis tie, kurie analogiškose situacijose, kuriose nėra lengvų atpirkimo ožių, tokių kaip vilkai, lieka abejingi arba netgi tampa ūkininkų oponentais.

Vilkas niekuo neišsiskiria tarp nepatogių rūšių, nes visos jos gali tapti politikavimo ar priedangos įrankiais. Ginti gamtą ar ūkininką nuo „blogo“ gyvūno yra saugi ir pigi strategija. Ji nereikalauja didelio išmanymo ar pastangų, bet duoda apčiuopiamų privalumų kuriant įvaizdį ar siekiant savo tikslų.

Šiandien Lietuvoje vilkas, kormoranas ir stumbras – laukiniai gyvūnai, kurie teikia pačias kokybiškiausias politines paslaugas. Ir už šias paslaugas didžiausią kainą sumoka ne gavėjas, bet pats teikėjas.

Prisidėdamas prie straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“ autorių įžvalgų apie „politinę ekologiją“, raginu žvelgti akyliau ir atskirti tikrąsias ūkininkų problemas bei jų sprendimą nuo laukinių gyvūnų teikiamas politines paslaugas vartojančiųjų bruzdėjimo.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Ekosistemų paslaugos ir politinė ekologija appeared first on Baltijos vilkas.

Nepaisant mistinio laukinio vilkų statuso, statistika rodo, kad vilkai žmones puola labai retai: nuo 2000 metų visame pasaulyje buvo tik 20 oficialiai patvirtintų vilkų užpuolimų. Kai tuo tarpu vien tik JAV, vidutiniškai per vienerius metus, yra užregistruojama apie 26 naminių šunų sukeltas mirtis. Neprovokuojamo vilko užpuolimo rizika yra palyginus nedidelė.

Kur auga vilkų populiacijos?

Kad ir kaip ten bebūtų, dalelė tiesos tuose skambiuose pranešimuose vis dėl to yra: vilkų populiacija didėja, bent jau tai parodo vilkų apsaugos sėkmės istorijos kai kuriose Europos šalyse. Kai kurios atkurtos vilkų kolonijos išsiplėtė labiau nei tikėtasi. Italijoje vilkai buvo pastebėti netgi 50 km atstumu nuo Romos. Prancūzijoje išaugusi vilkų populiacija (kuri natūraliai paplito ir per sieną į Italija) dabar yra suskirstyta į 14 skyrių. Vilkai šiose šalyse už savo išgyvenimą turėtų būti „skolingi“ stipriems aplinkosaugininkams, kurie inicijavo vilkų apsaugą šiose stipriose medžioklės kulto kultūrose. Vilkai taip pat vis daugia pastebimi ir Rytinėje Vokietijoje, Olandijoje ir Belgijoje.

Tiesa, šis vilkų išplitimas nėra labai pavojingas žmonėms, tačiau visai kitokia situacija yra su žmonių laikomais gyvuliais. Italijoje yra apskaičiuota, kad per paskutinius metus dėl vilkų kaltės žuvo apie 1 000 gyvulių. Prancūzijoje per 2011 metus vilkai išpjovė apie 5 tūkst. avių, o Ispanijos Astūrijos regione – 1% visų auginamų gyvulių nuo 2000 iki 2004 metų.

Kai kuriose vilkų gyvenamose teritorijose vis tik yra jaučiama įtampa, nepaisant didžiulių aplinkosaugininkų pastangų daryti savo darbą. Prancūzijoje 2004 metais įkurtas „Vilko planas“ moka gausias išmokas už vilkų išpjautus gyvulius ir remia ūkininkus tam, kad jie pirktų ir dresuotų šunis, kurie padėtų saugoti gyvulius nuo vilkų. Bet piemenys Alpėse skundžiasi, kad šie šunys gali užpulti turistus ir taip sukelti daugiau problemų nei jų išspręsti; taip pat kad vilkai vis mažiau bijodami žmonių gali tapti dar didesne grėsme.

Aplinkosaugininkai yra įsitikinę, kad vilkai neims pulti žmonių ir kad gyvuliai su teisingai išdresuotais šunimis taip pat nebebus puolami vilkų. Jie taip pat yra skeptiški dėl to, kiek gyvulių iš tikrųjų žūsta vilkų užpuolimų atvejais ir dėl to gaunamų  kompensacijų prašymų.

Vilkai vaizduojami kaip grobuonys

Pažvelkime į laikraščius, kurie rašo apie vilkų keliamą grėsmę ir pabandykime suprasti, kodėl tokie konfliktai kyla bei plinta taip greitai. Kalba, naudojama straipsniuose yra labai emociška, kupina tokių, vilkus apibūdinančių žodžių, kaip „laukiniai“, „plėšikai“, „įžūlūs“. Tokie žodžiai reiškia ne tik tai, kad vilkai yra natūralūs grobuonys, bet ir turintys sąmoningų bei piktybinių ketinimų prieš žmoniją. Tai likę archajiški pasakų simboliai, kilę dar tais laikais, kuomet kai kuriose vietose gamta buvo laukinė ir žiauri, o žmonės kovojo su jos grubumu. Tada buvo paranku tą žiaurumą „nurašyti“ kokiems nors padarams.

Nors dabartinės bendruomenės yra daug geriau apsaugotos, sujungtos tarpusavyje ir aprūpintos, o šie senoviniai simboliai tebėra gajūs. Iš tikrųjų, būtent tai yra didelė vilkų persekiojimo dalis. Kai George Monbiotas nesenai parašė apie tai, kaip su vilkais yra elgiamasi Norvegijoje – šalyje, kuri yra apdovanota nemažais ganėtinai laukiniais ir natūraliai atskirtais plotais, vilkai buvo medžiojami iki jų išnykimo – jis susidūrė su galybe kaltinimų. Jis buvo apkaltintas tuo, kad yra sentimentalus miestietis, kuris paprasčiausiai nesupranta tikrojo piktdžiugos vilko.

Vilkai nėra apkraunami simbolizmu tik iš savo „oponentų“ pusės: simboliais juos taip pat aprūpina ir jų rėmėjai. Tai nėra taip ryškiai pastebima, bet tai yra svarbus faktorius, kuris parodo, kodėl abi pusės tokios aršios. Visų pirma, vilkai yra medžiotojų rūšis, kuriai reikia klajoti toli ir plačiai tam, kad galėtų persekioti savo grobį. Vilkams reikia erdvių – didžiulių, neurbanizuotų teritorijų bei sveikos aplinkos su pakankamu grobio kiekiu, kaip ir kitiems plėšrūnams. Aplinkosaugininkams rūpi ne tik rūšies išsaugojimas, bet ir erdvės, tinkamos vilkams gyventi, trumpai tariant – natūralios buveinės. Nesenai atlikti tyrimai apie vilkų socialinę struktūrą, ištikimybę ir medžioklės komunikaciją pridėjo daug žavesio vilkams, bet iš esmės, jų charizma slypi gamtoje be žmogaus įsikišimo.

Kaip valdyti vilkų keliamas grėsmes?

Suprantu tokį simbolizmą. Dažnai renkuosi atostogas vietovėse, kuriose vis dar yra vilkų. Praėjusią vasarą keliavau į Transilvaniją dėl to, kad aplinkosaugininkai ten vis dar remia tokius plėšrūnus kaip vilkai ir meškos. Jų egzistavimas šioje aplinkoje parodo kokia ji yra švari ar bent jau mažai paveikta. Žmonių. Tiesa, ten vilkų sutikti neteko. Tačiau Karpatuose šie gyvūnai visada juntami netoliese, jų buvimą galima pastebėti pagal avių būrimąsi į glaudesnes bandas, kurias prižiūri aviganiai šunys ir visada su piemeniu netoliese, kuris galėtų įspėti turistus apie čia pat esančius šunis. Šie gyvūnai nemėgsta ieškoti draugų. Tai yra aplinka, kurioje yra vilkų, aplinka, kuri nėra visiškai kontroliuojama žmonių.

Žmogus bando valdyti gamtą ir tuo pačiu vilkus. Žinoma, pasipriešinimas šiam vilkų „valdymui“ taip pat turi stiprų pagrindą, ypač dėl nemažo „valdymo“ nuodėmių kiekio. Tai gali reikšti tokių tradicinių metodų rėmimą kaip darbą su šunimis, leidimus ūkininkams iššauti įspėjamuosius šūvius ar netgi nušauti vilkus, keliančius grėsmę jų kaimenėms. Žiūrint iš kitos pusės, šis „valdymas“ gali būti naudojamas kaip pasiteisinimas persekiojant vilkus. Monbiotas teisingai pastebėjo, kad taip yra ne tik Norvegijoje, bet ir Kanadoje, kur vilkų naikinimas yra aiškinamas kaip Šiaurinių elnių (karibau) valdymo plano dalis. Iš tikrųjų, toks pavojus šiems elniams negresia – visa tai yra nelyg išpūstas burbulas ir taip yra naikinama vilkų aplinka ir patys vilkai.

Tačiau jeigu vilkų populiacija pernelyg išaugs, atsakomybę už „valdymą“ kažkas turės prisiimti. Turi būti surasta kita, visiems suprantama kalba, be gąsdinimų, baimės etnocentristinių sąvokų. Panašu, kad pirmieji tokios kalbos ženklai atsiranda. Vilkų ekspertas ir knygos „Žmogus prieš vilką: 2000 karo metų“ autorius, Jean-Marc Moriceau pasiūlė „vilkų parlamento“ idėją, kuri turėtų suvienyti piemenis, ekologus ir vyriausybę. Tai reikalautų naujos kalbos apie gyvūnų poreikius ir jų kalbą, teises, interesus bei padarinių švelninimą.

Vilkų „valdymas“ gali būt ir pražūtingas. Pavyzdžiui, Rumunijoje yra apie 3 tūkst. vilkų, tai yra, daugiausiai Europoje. Tai yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri nemoka kompensacijų už nužudytus vilkus. Nepaisant to, vilkai ten nėra labai persekiojami ir galima matyti, kodėl. Gyvulių bandos niekada nėra paliekamos be priežiūros. Jos juda kartu su piemenimis ir šunimis šalia. Pinigai, kurie gaunami už vilkus – nėra kompensacijos, tai – turizmas.

Kalba, apibūdinanti tai, kas vyksta ten – „mažas žmogaus veiklos poveikis ten, kur vilkai dar vis turi savo tvirtovę“, gali nesukelti emocinio atgarsio, bet turi daug labiau džiuginančius rezultatus.

GRYNAS.lt

The post Vilkai ir žmonės: kas kam kelia grėsmę? appeared first on Baltijos vilkas.