V. Eigirdas parodė nuotraukas draugams, nusiuntė Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojams bei Gamtos tyrimų centrui. GAA „Baltijos vilkas“ nuotraukas persiuntė Europos šakalų tyrimų grupės GOJAGE specialistams ir šie patvirtino, kad nuotraukose matomas žvėris tikrai yra paprastasis šakalas.

Šakalai tik neseniai pasirodė Lietuvoje. Pirmasis šakalas buvo nušautas 2015, antrasis 2017 metais. V. Eigirdo pamatytas šakalas turbūt yra trečiasis patvirtintas šakalo stebėjimo atvejis Lietuvoje. Europoje kuris laikas yra stebimas paprastųjų šakalų judėjimas iš jiems įprastesnių pietinių regionų į šiaurinius kraštus. Viena iš šiauriausių teritorijų, kurioje šakalai jau įsitvirtino – Estijos pajūris. Tad šakalų stebėjimai Lietuvoje atitinka Europos tendencijas.

2015 metais per klaidą sumedžiojus pirmąjį šakalą Lietuvoje, Aplinkos ministerija buvo pasišovusi skubos tvarka įtraukti jį į invazinių rūšių sąrašą ir Invazinių rūšių kontrolės taryba, kurią sudaro Gamtos tyrimų centro, Vilniaus universiteto mokslininkai, buvo pritarusi šiai idėjai, nesivargindama remtis kokiomis nors mokslinėmis žiniomis. Tačiau gamtininko Joso Stratfordo, GAA „Baltijos vilkas“ ir Europos šakalų tyrimų grupės GOJAGE pastangomis pavyko įtikinti Aplinkos ministeriją, kad šakalas neatitinka invazinės rūšies kriterijų. Šakalas nebuvo įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą Lietuvoje. Ši rūšis natūraliai plinta į šiaurę, nėra duomenų apie didelę žalą biologinei įvairovei. Be to, šakalas yra įtrauktas į Tarptautinę raudonąją knygą kaip Europos Sąjungos šalyse gyvenanti rūšis, kuriai gali grėsti nykimas, bei Buveinių direktyvos V-ą priedą.

Kovo pradžioje GAA „Baltijos vilkas“ nariai pamaryje atliko šakalų akustinį monitoringą, kuris yra skirtas nustatyti, ar teritorijoje yra apsigyvenusi šakalų pora. Monitoringas atliekamas važinėjant numatytu maršrutu ir leidžiant šakalų kaukimo įrašą. Šakalai yra labai socialūs gyvūnai ir pora, užėmusi teritoriją, apie tai kitiems gentainiams praneša kaukimu. Leidžiamas garso įrašas išprovokuoja juos atsiliepti. Šiemet į leidžiamus įrašus pamaryje šakalas neatsiliepė: galbūt nukeliavo toliau, gal nesusirado poros ir nelaiko pamario savo teritorija, o gal tiesiog nepasisekė jo surasti.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

Vytauto Eigidro nuotrauka. Šakalas prie Ventės Rago.

The post Nemuno deltoje pastebėtas šakalas appeared first on Baltijos vilkas.

Lūšių monitoringo tyrimai šiose vietovėse vykdomi nuo 2007-ųjų, kas 3 metus. Apskaitos atliekamos  žiemą, esant šviežiai sniego dangai. Tyrėjai apeina pastovius kvadrato formos uždarus (ne mažesnius kaip 3×3 km) maršrutus ir fiksuoja  juose lūšių pėdsakus.

Žaliosios girioje yra 3 apskaitų maršrutai, kurių bendras ilgis apie 45 km, o apskaitų plotas – 2972 ha (8,7 proc. visos BAST teritorijos). Tyrimai maršrutuose vykdomi 2 kartus per žiemą. Kadangi tiriamas ne visas girios plotas, aptinkame tik dalies visame masyve klajojančių žvėrių pėdsakus. Monitoringo duomenis vėliau analizuoja Lietuvos Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto specialistai. Yra nustatomas  santykinis lūšių gausumas bei individų skaičius. 2007 m. Žaliosios girioje gyveno  ne mažiau  3, o 2010 m. – 7 lūšys. Beje, šių žvėrių gausumo padidėjimas 2010 m. buvo užfiksuotas beveik visose šalies monitoringo vietose.

Tačiau šių metų apskaitų rezultatai Žaliosios girioje vėl rodo ženklų lūšies gausumo  mažėjimą. Monitoringo metu jos pėdsakų rasta tik 1-ame iš 3-jų apskaitos maršrutų. Nors šiame masyve yra nemažai lūšiai tinkamų nuošalių, sunkiai žmonėms prieinamų vietų (ypač svarbus Žaliosios girios botaninis-zoologinis draustinis), matyt, nepakanka. Lūšiai  reikia  ne tik didelių seno miško plotų, bet ir pakankamai maisto išteklių bei ramybės. Žaliosios girioje lūšis medžioja kiškius, stirnas, tykoja pelių, domisi bebrų veikla. Didžiausias jos priešas gamtoje, ko gero, yra vilkas ir žmogus.

Yra dar viena priežastis, kodėl mūsuose lūšis taip retai sutinkama – šiai rūšiai Lietuva yra savotiškas „užribis”. Lūšys čia gyvena piečiau savo ištisinio arealo paplitimo ribos, todėl jų skaitlingumas gali staiga sumažėti nuo bet kokio neigiamo aplinkos poveikio. Labiausiai  nyksta dėl žmogaus veiklos – jai kenkia trikdymas miško kirtimais veisimosi, nėštumo ir jauniklių žindymo metu, neteisėti sumedžiojimo atvejai, netgi nelaimingi atsitikimai keliuose ir kt. Esant negausiai populiacijai, kiekvieno individo žūtis yra labai reikšminga.

Beje, per pastaruosius 2-3 metus pasitaikė naujų lūšies stebėjimo atvejų įvairiose Vidurio Lietuvos vietose. Pavieniai žvėrys buvo sutinkami palyginti mažuose ir žmonių lankomuose miškuose. Toks atvejis užfiksuotas 2012-2013 m. žiemą Krekenavos regioniniame parke. Galbūt tai sutapimas, tačiau čia lūšis su jaunikliu atklydo ir laikėsi du žiemos mėnesius nedideliame miške, jame atsiradus vėjovartoms  po  2012-ųjų rudenį praūžusio uraganinio vėjo.  Iš šio miško pasitraukė tik vasario mėn. pabaigoje. Gretimame miškų masyve lūšių vada stebima jau antrus metus.

Lūšis – Europos Bendrijos svarbos rūšis, kuriai būtina griežta apsauga ir specialios apsaugos teritorijos, įrašyta į Buveinių direktyvos IV ir V priedus, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 3 (R) kategorija.

Krekenavos regioninio parko direkcijos informacija 

The post Žaliosios girioje vykdytas lūšių monitoringas appeared first on Baltijos vilkas.