Po kurio laiko į įvykio vietą atvyko miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas ir inžinierius, kurie atvežė Elko miestelio veterinarijos gydytoją. Suleidus raminamųjų vaistų prasidėjo vilko gelbėjimo operacija. Išlaisvinus koją žvėris buvo atidžiai apžiūrėtas: į brakonieriaus kilpą pateko vilkė, maždaug 4-5 metų amžiaus, vidutinio dydžio ir geros sveikatos būklės. Be odos nutrynimų kojoje ir bendro nusilpimo daugiau nepastebėta jokių sveikatos sutrikimų. Dezinfekavus žaizdą vilkas savo jėgomis atsistojo ant kojų ir pasitraukė gilyn į mišką.

Piotr Wydra
Nadleśnictwo Ełk 
Informacijos ir nuotraukos šaltinis: https://www.facebook.com/Nadlesnictwo.Elk?ref=stream

The post Lenkijoje miškininkai nuo mirties išgelbėjo vilkę appeared first on Baltijos vilkas.

Kadangi nušautų vilkų genetinius tyrimus atlieka Aplinkos ministerijos konkursą laimėjęs VU Ekologijos institutas, medžiotojams patarta dėl genetinės medžiagos perdavimo kreiptis būtent į šį institutą.

Gamtos apsaugos asociacija “Baltijos vilkas”, bendradarbiaujant su kolegomis Lenkijoje, taip pat jau 1,5 metų atlieka Lietuvos vilkų genetinius tyrimus. Tačiau mūsų tyrimams nebūtina žudyti vilkų. Kaip genetinė medžiaga tyrimams naudojami vilkų ekskrementai. Lietuvoje pagal šią metodika tirti vilkų genetiką kol kas nėra sąlygų. Jau yra surinkta per šimtą vilkų ir lūšių genetinės medžiagos pavyzdžių iš Labanoro, Biržų, Karšuvos, Žagarės, Rūdininkų miškų, Kamanų ir Viešvilės rezervatų. Visi jie netrukus bus perduoti Bielovežo žinduolių tyrimų institutui, kuris tokio pobūdžio tyrimus atliko visai Lenkijai.

Skirtingai negu Ekologijos institutas, “Baltijos vilkas” tyrimus atlieka be jokios valstybės paramos.

Per ateinantį vilkų medžioklės sezoną numatyta nušauti daugiau vilkų nei paprastai – Ekologijos instituto mokslininkas Linas Balčiauskas pasiūlė Aplinkos ministerijai padidinti vilkų sumedžiojimo kvotą iki 40. Aplinkos ministerija žada apsispręsti po to, kai genetiniams tyrimams bus nušauti pirmieji penki vilkai. Jeigu paaiškės, kad tarp jų yra vilko ir šuns hibridų, tai ministerija žada skelbti jiems besąlygišką karą. “Išsigimėliai nereikalingi”, – taip komentuoja AM atstovas Selemonas Paltanavičius.

Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip mūsų oponentai ruošiasi eliminuoti hibridus iš ekosistemos. “Tai diskusijų klausimas”, – “Baltijos vilko” atstovams teigė dr. Linas Balčiauskas.

Šalyse, kur gyvena stabilios, neišardytos vilkų šeimos, hibridų klausimas atpuola. Hibridai yra fiziškai silpnesni nei vilkai, turi mažiau medžioklės įgūdžių, todėl neatlaiko konkurencijos. Be to, esant normaliam vilkų gyvenimui, hibridams atsirasti nėra galimybių. Šunys paprastai yra vilkų maistas, o ne seksualiniai partneriai, tačiau rujos metu vieniši vilkai, dažniausiai iš medžiotojų išardytų vilkų šeimų, gali susiporuoti su šunimis.

Numatomas vilkų “genetinis valymas” yra tik kova su pasekmėmis, kuri neturės pabaigos. Vilkų genofondo išsaugojimas įmanomas tik griežtinant vilkų medžioklę, o ne dar intensyvinant ją. O didžiosios dalies ūkininkams padaromos žalos būtų galima išvengti sutelkiant dėmesį į prevencines priemones. Aplinkos ministerija tam lėšų turi ir jeigu teisingai sudėliotų prioritetus bei konsultuotųsi su kompetentingais užsienio ekspertais, o ne pasitikėtų senamadiškų pažiūrų ir jokios patirties šioje srityje neturinčiais Lietuvos mokslininkais, tai šiandien laikraščiai nemirgėtų pranešimais apie milžiniškus nuostolius, kuriuos patiria ūkininkai.

Ateinantį ketvirtadienį, spalio 8 dieną, per BTV, laidoje “Lietuvos žinių” tyrimas” šios problemos bus nušviestos dar kartą. Gal pagaliau valdžios atstovai ims šią problemą spręsti iš esmės, civilizuotai, o ne vien medžioklinio šautuvo pagalba…

Visgi pabaigoje turėčiau pasakyti keletą pagiriamųjų žodžių medžiotojams. Biržų girioje medžiojantis Tamošiūnų būrelis nuoširdžiai apsidžiaugė, kad tas Biržų rajone nušautas vilkas yra ne iš jų septyniukės – tokia vilkų šeimyna, anot medžiotojų, šiuo metu gyvena Biržų girioje. Jie supranta, kad turėti vilkų šeimą savo medžioklės plotuose yra garbė, nes giria be vilko – ne giria. O ypač Biržų giria, kuri nors šiuo metu per daug kertama, išlieka tikra giria, kurioje prieglobstį randa net lūšys, Lietuvoje jau baigiančios išnykti.

Andrejus Gaidamavičius,

*protected email*

The post Genetiniams tyrimams nušauti pirmieji du vilkai appeared first on Baltijos vilkas.

Šių metų kovo viduryje Vokietijoje netoli vietovės Bad Muskau (Saksonija, keletą kilometrų nuo Lenkijos-Vokietijos sienos) dviems vienamečiams vilkams mokslininkai uždėjo telemetrinius antkaklius su GPS GSM sistema. Darbas atliktas pagal vilkų plitimo tyrimo projektą, kurį vykdo Vokietijos federalinė aplinkos apsaugos agentūra. Gegužės pradžioje vienas iš pažymėtų vilkų, vardu Alanas, leidosi į neįprastai ilgą kelionę. Piečiau Forsto perėjo Vokietijos-Lenkijos sieną. Nuo to momento mokslininkai Gesa Kluth ir Ilka Reinhardt iš Lupus biuro Šprevitce duomenis apie vilko buvimo vietą atsiunčia Lenkijos organizacijai “Wilk”, o lenkai atlieka vilko kelionės šioje šalyje monitoringą. Per tris savaites vilkas perėjo keletą stambių miško masyvų, perplaukė Odrės upę, perbėgo Notecio slėnį, persikėlė į dešinįjį Vyslos krantą ir iš šiaurinės pusės apėjo Varšuvą. Iš viso jau įveikė 870 km ir penkias apskritis. Pakeliui perėjo keletą judrių autostradų, tarp jų ir užtvertą autostradą A1, pasinaudodamas specialia žvėrių pralaida. Pagal viską Alanas nusiteikęs dar pakeliauti ŠR Lenkijoje, kur galbūt susiras patnerę ir sukurs šeimą. Iki šiol neaišku, kodėl stambieji plėšrūnai kartais ima taip toli keliauti. Alano brolis Karlas nukeliavo 150 km gilyn į Vokietiją, bet netrukus grįžo į savo gimtąsias vietas Lenkijos-Vokietijos pasienyje. Alano pavyzdys patvirtina prielaidą, kad kievieną dieną per Lenkijos teritoriją įvairiomis kryptimis keliauja dešimtys stambiųjų žinduolių. Ir ne tik vilkai, bet ir lūšys, briedžiai, stumbrai, elniai, šernai. Šį pavasarį Slovinsko nacionaliniame parke patvrtinta lūšies radvietė – per 350 km nuo arčiausiai žinotos lūšių paplitimo vietos. Gegužės viduryje vienas jaunas vilkas žuvo judriame kelyje Nr. 1, o prieš porą metų panašus atvejis buvo kelyje Nr. 2. Pakliūva po automobilio ratais jie ir mažesniuose keliuose įvairiuose Lenkijos regionuose. Lenkijoje gyvena apie 700 vilkų ir mažiau negu 200 lūšių. Abi rūšys yra griežtai saugomos. Jų išlikimas urbanizuotoje Europoje priklauso nuo galimybių pasikeisti genetine medžiaga tarp atskirų izoliuotų populiacijų, įsikūrusiose atskirtuose miškų masyvuose.
2005 metais Gamtos apsaugos sąjunga “Wilk” ir Bieloviežo žinduolių tyrimo institutas vykdė projektą, kurio pagrindinis tikslas buvo numatyti ekologinius koridorius tarp NATURA 2000 ir kitų vertingų teritorijų. Šis projektas buvo vykdomas visoje centrinėje Europoje, buvo sukurtas TransEuropinis laukinės gyvūnijos tinklas. Vilkai ir lūšys, atkreipiant dėmesį į jų mobilumą ir ilgas kelionių distancijas, buvo tos rūšys, kurių migracijos pasitarnavo kuriant šiuos koridorius. Alanas kaip tik ir pasinaudojo šiais koridoriais. Tai patvirtina jų teisingą išskyrimą, didelę vertę ir būtinybę apsaugoti juos nuo bet kokio užblokavimo. Didžiausia grėsmė šiems ekologiniams koridoriams – judraus eismo aptverti keliai. Taigi
būtina, kad laukiniams gyvūnams būtų įrengtas pakankamas kiekis pralaidų per šalies autostradas. Žemėlapis, kuriame parodytas visas Alano maršrutas:

dr. Sabina Pierużek-Nowak
Gamtos apsaugos sąjunga “Wilk”
(Stowarzyszenia dla Natury „Wilk”)

Iš lenkų kalbos vertė A.Gaidamavičius

The post Didžioji Alano kelionė appeared first on Baltijos vilkas.