Pirmiausia paprašysiu šiek tiek papasakoti apie save: ar fotografija tau yra tik pomėgis, ar profesinė veikla? ar seniai fotografuoji?

Fotografija susidomėjau gal prieš dešimt metų ar anksčiau, kai tik pradėjo rodytis pirmieji skaitmeniniai kompaktiški aparatai. Aš tokio savo nei neturėjau, bet vien pažaidus su draugų ar pažįstamų aparatais, to užteko, kad „užsikrėsčiau“. Kažkada vėliau pradėjau gilintis į fotoaparato rankinį valdymą – tai, manau, buvo tikroji pradžia. Profesionalia technika fotografuoju dar tik nepilnus dvejus metus.

Ar gamtos fotografija yra tavo pagrindinis žanras?

Dabar fotografuoju tik gamtą, o kažką kitą nebent komerciniais sumetimais.

Pagrindiniais mano foto objektais jau seniai yra tapę paukščiai. Ornitologija susidomėjau vien tik per fotoaparatą ir vėliau į ją gerokai pasinėriau. Dabar šie du pomėgiai tarpusavyje yra tampriai susiję ir neįsivaizduoju jų atskirai.

Labiausiai patinka užsiimti tomis rūšimis, kurių nuotraukų yra mažiau ir nebūtinai tai yra reti paukščiai. Pvz., naminio žvirblio nuotraukų populiariausiose lietuviškose interneto galerijose yra daug mažiau nei jūrinio erelio. Taip pat mėgstu fotografuoti tas rūšis, kurias nufotografuoti yra sunku techniškai.

Čiurliui esu paskyręs, ko gero, daugiausia laiko iš visų paukščių. Tai yra greičiausiai skraidantys paukščiai pasaulyje.

Kuo tau ypatinga gamtos fotografija?

Gamtos fotografijoje laukia begalybė nuostabių jau sukurtų dalykų, reikia tik rasti būdą prieiti ir kampą pažvelgti. Patinka to ieškoti.

Gamtoje negyvenu, tenka grįžti namo. Fotografija man leidžia iš ten kažką parsinešti, bet kartu nieko iš jos neišnešti.

Kas fotografuojant tau yra sudėtingiausia?

Fotografuojant skirtingus dalykus iškyla skirtingi sunkumai. Pvz., fotografuojant žvėris, kartais būna labai sunku prie jų priartėti ir išlikti nepastebėtam.
Fotografuojant smulkius ir greitus gyvūnus, sunkiausia yra išpildyti techninę kadro pusę.

Kartais laukiant slėptuvėje būna taip sunku neužmigti, kad pasitaiko, jog kažkuriuo momentu prarandi to kontrolę…

Ar turi foto svajonę?

Pasvajoti galima, bet per daug į tai neįsijaučiu. Kažkada užsienio naujienų portalus apskriejo nuotraukos, kuriose buvo užfiksuotas sketsakalis, nešantis sumedžiotą čiurlį. Tuomet pamaniau, kaip būtų puiku užfiksuoti tokią medžioklės sceną, kur du greičiausi paukščiai skrietų raisto fone – tikra svajonė.

Lietuvoje yra nemažai talentingų gamtos fotografų. Kaip sekasi konkuruoti ir išsiskirti iš kitų, suskurti kažką naujo?

Fotografuodamas nuolatos galvoju, ką būtų galima geriausio „išpešti“ iš kiekvienos situacijos, išsiskirti bandau fotografuodamas sudėtingus paukščius skrydyje ar kitas rečiau fotografuojamas, ypač pačias mažiausias rūšis, bet apie konkurenciją labai negalvoju. Nemėgstu varžybų gamtoje.

Lietuvoje yra bent dvi populiariausios gamtos fotografų bendruomenės, kurios internete turi savo galerijas, bet aš nepriklausau nei vienai iš jų, todėl ir konkurencijos labai nejaučiu. Nesakau, kad tos bendruomenės kažkuo blogos, gal netrukus aš įstosiu į kažkurią jų ar net į abi, bet kol kas man užtenka auditorijos, kuri apsilanko mano Facebook profilyje.

Ką iš Lietuvos ar užsienio gamtos fotografų laikai sau pavyzdžiu ir kodėl?

Labai vertinu paukščių fotografo suomio Markus Varesvuo darbus. Jie visuomet atrodo natūraliai, yra kokybiški iš techninės pusės ir dažnai išsiskiria savo unikaliu rakursu ar kompozicija.

Tokie pavyzdžiai ir mane skatina ieškoti naujų fotografavimo kampų ar nuolatos vertinti ir koreguoti fotografuojamo objekto foną.

Eugenijus Kavaliauskas iš Lietuvos paukščių fotografų yra tas, kuris per daugelį metų ne tik pademonstravo šimtus pritrenkiančių kadrų, bet ir apskritai kažkada atrakino interneto vartus Lietuvos gamtos fotografams. Manau, kad jis tikrai reikšmingai prisidėjo prie ne vieno paukščių fotografo ruošimo ir auklėjimo, tiesiogiai ir ne tik.

Marius Čepulis yra sąlyginai naujas fotografas, per trumpą laiką pademonstravęs tai, ko Lietuvoje dar niekas nebuvo matęs. Jis parodė nemažai naujų fotografavimo perspektyvų, bet atrodo, kad visi fotografai tik žiūri išsižioję iš nuostabos ir niekas nedrįsta pamėginti kažką naujo. Kitas dalykas, kodėl laikau jį pavyzdžiu, yra tas, kad jis ne tik fotografuoja, bet ir domisi, gerai nusimano apie gyvūnus, pažįsta jų aplinką. Įdomus ir jo nuotraukų pateikimas – foto dienoraščio stiliumi.

Ar kaip fotografas keli sau kokią nors misiją?

Geros nuotraukos gali pritraukti daug žiūrovų. Pasinaudodamas proga šalia nuotraukos aš galiu pateikti ir kažkokią informaciją, į kurią mažai kas atkreiptų dėmesį, jei ji būtų be nuotraukos. Norėčiau tokiu būdu prisidėti prie teisingos ir gyvūnams palankios nuomonės formavimo visuomenėje, ypač toms rūšims, kurios yra labiausiai žmogaus užguitos. Jau kurį laiką truputį taikau tokią praktiką, bet mano auditorija dar nėra didelė…

Kaip supranti etikos normas atitinkančią gamtos fotografiją?

Mano supratimu, nėra aiškios linijos, kuri atskirtų etišką ir neetišką gamtos fotografiją. Kiekvienas apsilankymas Gamtoje, nesvarbu, su ar be fotoaparato, kažkiek įtakoja ten vykstančius procesus. Manau, kad daugiausiai žalos yra padaroma iš nežinojimo, todėl kiekvieno fotografo namų darbai turėtų būti susiję su nuolatiniu foto objektų ir aplink esančių Gamtos elementų studijavimu. Jei tai netraukia – pamėgink fotografuoti kažką kita. O jei domėjimasis yra natūralus, tai su laiku ateina vis geresnis supratimas apie tą didelį ir sudėtingą gamtos ritmą, kuris pasikartoja kiekvienais metais iš naujo. Jo perprasti neužteks gyvenimo, bet didelis pasiekimas yra tada, kai suvoki, kaip gerai čia viskas veikia be tavęs, „nusileidi“ iki tokio lygio, kur auga samanos, ir stengies to ritmo nesudrumsti.

Kiekvienas savaip supras etiką Gamtoje, bet jei jau pradedi galvoje braižyti kažkokias linijas, tai su etika, ko gero, nėra visai prastai. Egzistuoja ir tam tikros pačios gamtos fotografų bendruomenės priimtos normos, pvz., nefotografuoti paukščių lizduose.

Šiemetiniame gamtos fotografijos konkurse „Gintarinis žaltys“ tavo nuotrauka „Manguto rūpesčiai“, vaizduojanti mangutą su jaunikliu. Įsivaizduokime, kad suprantame mangutų kalbą. Kaip tau atrodo, ką pasakytų mangutų mama žmogui, fotografuojančiam intymų gamtos gyvenimą?

Sunkus klausimas… Tikiuosi jog ji nesupyktų ir paklaustų to paties, ko dauguma klausia: kada ir per kur rodys?

Lietuvoje mangutas vertinamas kaip gamtinei įvairovei ir senbuviams pavojų keliantis atėjūnas. Koks tavo paties požiūris į invazines rūšis ir tai, kaip su jomis reikia kovoti ar sugyventi?

Manau, kad kovoti reikia su tais, kurie padaro gyvūnus invaziniais. Mangutas pats neatėjo, jis buvo atgabentas žmogaus siekiant, kad jis čia išplistų – taip ir atsitiko. Iš anksto buvo žinoma, ko tikėtis iš plėšraus žinduolio. Jis nedaro nieko daugiau, nei bet kuris kitas čia gyvenantis gyvūnas – maitinasi, kad galėtų gyventi, o gyvena tam, kad veistųsi. Kodėl už tai turėtume jį bausti mirties bausme?

Nemanau, kad manguto atveju dar egzistuoja galimybė jį išnaikinti. Galima juos žudyti be galo arba galima susitaikyti, kad tai jau mūsų krašto gyvūnas. Bet kuriuo atveju mažai kas keistųsi – mes lygiai taip pat žudome ir tuos, kurie čia seniau už mus gyvena. Įtariu, kad kažkam invazinio gyvūno statusas yra tik geras pretekstas pažudyti dėl malonumo, o žudymą vietinių vadina „reguliavimu“. Manau, nustojus „reguliuoti“, gamta pati atsikratytų ir invazinėmis rūšimis, jei čia joms ne vieta.

Apskritai sunku suprasti, kas ta invazinė rūšis. Juk visi, įskaitant žmogų, kažkuriuo metu išplito tam tikroje teritorijoje. Mano supratimu, žmogus neturi teisės nei naikinti, nei platinti laukinių gyvūnų. Vienintelis reguliavimas, kurį pateisinu – tai užkardymas rūšių išplitimui (ne žudant) dar ankstyvoje stadijoje, kaip kad dabar yra su meškėnais Lietuvoje arba su pilkosiomis voverėmis Europos didmiesčių parkuose, kur žmonių mylimas gyvūnėlis bet kada gali patraukti toliau parko ir tapti dideliu nusikaltėliu, kuris bus negailestingai persekiojamas ir žudomas.

Kadangi tai interviu GAA „Baltijos vilko“ svetainei, noriu užduoti porą klausimų ir apie vilkus? Ar esi fotografavęs vilką?

Laisvėje vilko niekada nesu matęs. Labai retai tenka būti tuose miškuose, kur vilkai gyvena, o vietose, kur praleidžiu daugiausia laiko fotografuodamas – vilkų nėra. Šiemet teko fotografuoti nelaisvėje gyvenantį vilką ir tai daryti ne per grotas.

Esu dėkingas Broniui Jurgelevičiuj, kuris surengė tokią artimą akistatą su aptvare laikomais vilkais nuosavame žvėrynėlyje. Užsidarius aptvare su vilkais jie buvo gan baikštūs – vienas taip ir neišlindo iš po žeme esančios olos, o kitas lakstė prisilaikydamas atstumo. Iš padarytų kelių šimtų kadrų, pavyko atrinkti vos kelis, kurie buvo kokybiški ir juose nesimatė aptvaro detalių.

Ar vilkas tau atrodo įdomus kaip fotografijos objektas?

Vilkas mūsų šalyje man yra įdomiausias foto objektas iš visų čia gyvenančių. Grįžtant prie klausimo apie foto svajonę galėčiau jį papildyti – gera laisvėje gyvenančio vilko nuotrauka – didelė svajonė. Mano pastebėjimu, retesnė nei vilkas lūšis yra dažniau fotografuojama. Abu yra labai sudėtingi foto objektai, bet vilkas sugeba išvengti žmogaus geriau, nei bet kas kitas – tuo jis man įdomus iš fotografinės pusės.

Daugiau Viliaus Paškevičiaus užfiksuotų akimirkų:

Dėkojame už atsakymus, nuotraukas ir skirtą laiką.
Kalbino Viktorija Cieminytė iš GAA „Baltijos vilkas“

The post Fotografas Vilius Paškevičius: „Gera laisvėje gyvenančio vilko nuotrauka – didelė svajonė“ appeared first on Baltijos vilkas.

– Kaip žiūrite į naujas savo pareigas?

– Užsiminėte apie vilko įvaizdį visuomenėje. Ar į vilką žiūrima tik neigiamai, ar atstovaujamos įvairios nuomonės?

– Vilko įvaizdis tikrai nėra vienareikšmiškai blogas. Tą bent iš dalies parodo ir tai, kad mūsų organizacija turi nemažą palaikymą visuomenėje. Atlikę  apklausą, manau, įsitikintume, kad daug žmonių supranta, jog gamtoje visi gyvūnai yra reikalingi. Tačiau atlikę žiniasklaidos pranešimų analizę, matytume tendencingą antireklamą, teigiančią, kad vilkas daro milžinišką žalą, dideliais  kiekiais pjauna gyvūnus, kad Lietuva tuoj bankrutuos dėl to.

Vis rodomas „teigiamas“ Latvijos pavyzdys, kur kasmet sumedžiojama po 200 ir  daugiau vilkų. Tačiau nuolat pamirštama, kad vilkas atneša didelę naudą  miškininkams – jis, reguliuodamas populiacijas ir gainiodamas žvėris, mažina  kanopinių įtaką jauniems medeliams. Vilkas taip pat padeda sureguliuoti kitų  garsiai keiksnojamų rūšių, tokių kaip bebrai ar usūriniai šunys, populiacijas.

Man niekaip nesuprantama, kodėl šalia Latvijos pamirštamas paminėti Lenkijos pavyzdys, kur vilkai iš viso nemedžiojami jau 15 metų ir joks demografinis  sprogimas dėl to neįvyko. Taigi, bendra tendencija iš medžiotojų ir valdininkų  rodyti rūšį kaip neigiamą tikrai yra.

– O ar ta tendencija skiriasi nuo kitų rūšių? Nes medžiotojai daug ką medžioja ir dėl to natūralu, kad kalba iš savo varpinės.

– Vis dar vyrauja vartotojiškas požiūris į gamtą – gyvūnas yra geras tik  tiek, kiek jis naudingas žmogui. Šerną galima nusišauti ir suvalgyti, vadinasi, jis geras. Jei burbama dėl jo daromos žalos žemės ūkiui, tai galima susitarti  dėl kompensacijų, nes nauda akivaizdi. O va vilkas visiškai neparankus – kenkia  ir medžiotojams žudydamas miško žvėris, ir ūkininkams pjaudamas gyvulius.

Vartotojiškai žiūrima į visas rūšis, tik kiekvienai rūšiai tas atsiliepia savaip, pvz., šernai miškuose šeriami kaip kiaulės, o vilkus linkstama iš viso  naikinti. Tačiau bendra tai, kad taip sutrikdoma gamtinė pusiausvyra ir ardoma  rūšių socialinė struktūra. Iš tiesų, viena akimi stebime, kas vyksta su kitomis  rūšimis, ir mums daug kas nepatinka, tiesiog, matyt, dar nepribrendo laikas ir  neturime tiek pajėgumų, kad imtume apie tai kalbėti.

– Jeigu aš teisingai Jus suprantu, nors šiandien daugiausiai  rūpinatės vilkų klausimais, yra minčių savo veiklą išplėsti ir kalbėti ir apie  kitus miško žvėris?

– Mes tikrai to norėtume. Mūsų vizija yra gyvybingos ir savo ekologinį vaidmenį gamtoje atliekančios žinduolių – ne tik vilko – populiacijos. Žmogus ir  gyvūnai turi maksimaliai sugyventi, o tam žmogus turi priimti gyvūnus tokius, kokie jie yra.

– Žiniasklaidoje, konkrečiai „Lietuvos žiniose“, buvo publikuotos spėlionės,  įtarimai, kad „Baltijos vilkas“ kažkokia paslaptinga, neaiškiais kanalais  finansuojama organizacija, slepianti savo narių sąrašus ir pan. Ką galėtumėte  atsakyti į šiuos „kaltinimus“? Koks vis gi yra jūsų pagrindinis veiklos  finansavimo šaltinis?

– „Baltijos vilkas“ iš tiesų yra paslaptinga organizacija, nes ją palaiko  savanoriai be jokio finansinio suinteresuotumo, o juos vienija bendra nuomonė,  kad Gamta nėra vien išteklius. Mus finansuoja Lietuvos piliečiai, pervesdami 2  proc. GPM, o taip pat kartais gauname tiesioginės paramos. 2012  metų veiklos ataskaita su visa finansine atskaitomybe yra pateikta viešai mūsų svetainėje.

Pagal įstatus, narių sąrašas nėra viešas. Kiekvienas „Baltijos vilko“ narys gali laisvai apsispręsti, ar nori ir kur nori viešinti savo narystę. Lietuvoje  vis dar nepatikliai žiūrima į visokius idealistus viešai išsakančius savo mintis  ir ginančius savo požiūrį. Mano asmenine nuomone, pagal tai, kiek panašių organizacijų nariai yra linkę skelbtis viešai, galima matuoti Lietuvos  demokratijos sveikatą.

– „Baltijos vilkas“ nėra visą parą dirbanti organizacija, taip?  Turbūt, kaip ir dauguma nevyriausybinių organizacijų, nariai susitinka tik tada,  kai yra apie ką šnekėti ar laukia tam tikri darbai. Gal to ir finansavimo reikia labai nedaug, kai viskas grindžiama savanorišku darbu?

– Neturime nė vieno etatinio darbuotojo ir nė vienam nariui nemokame atlyginimo. Dauguma darbų atliekami savanorišku pagrindu ir už juos nereikia mokėti. Mūsų organizacija yra įrodymas, kad prie gamtosaugos gali prisidėti įvairių sričių specialistai, kiekvienas atsinešdamas tai, ką sugeba, o svarbiausi yra noras mokytis ir tikėjimas, kad gali būti kitaip.

Tiesa, ne visiems darbams pavyksta surasti savanorių, todėl tam tikras  finansavimas yra reikalingas. Savanorišku darbu pasiekėme daug, tačiau vis  sugrįžtame prie diskusijos, ar nebūtų galima pasiekti daugiau, jei kas nors šiai  veiklai atsidėtų pilnai, o ne tik tiek, kiek lieka po tiesioginių darbų.  Vienareikšmio atsakymo neturime, tad kol kas tai daugiau teoriniai svarstymai, o  ne realūs ateities planai.

– Kas gali prisijungti prie jūsų organizacijos? Bet kuris pilietis? Ar reikia jau būti kažką nuveikus gamtosaugos srityje?

– Laukiame visų geros valios žmonių, kurie priešinasi žmogaus karui prieš gamtą. Kaip minėjau, mus vienija požiūris, kad Gamta nėra išteklius – ji yra mūsų vieninteliai namai, o mes esame jos dalis. Džiaugiamės kiekvienu, kuris  turi tokį pat požiūrį ir noro bei galimybių dirbti Lietuvos žinduolių labui.  Norintiems prisidėti pirmiausia pasiūlome tapti savanoriais ir, jei po kurio laiko ryžtas neišsenka, savanoris gali tapti nariu.

Atsargiai žiūrime į medžiotojus – medžiotojo bilietas galėtų būti rimta  kliūtis prisijungti prie organizacijos. Žinome, kad medžiotojų tarpe yra panašiai mąstančių ir palaikome jų norą keisti medžioklės kultūrą ir sampratą  Lietuvoje, tačiau esame linkę tokius medžiotojus laikyti draugais bet ne nariais.

– Iš naujo svarstomame Medžioklės įstatyme yra numatyta ir vilkų  nuostolių atlyginimo tvarka. Ši prievolė atitektų savivaldybėms. Anksčiau jūsų  organizacija pabrėždavo kompensacijos dėl vilkų nuostolių svarbą. Ar numatyta kompensacijos tvarka jus tenkina?

– Kalbant apie vilko ir ūkininkų konfliktus, svarbu atskirti du dalykus: prevencijos priemones ir žalos kompensacijas. Prevencijos priemonės, tokios kaip  aviganiai šunys ar elektrinės tvoros, padeda išvengti žalos, o kompensacija  atlygina jau patirtus nuostolius.

Būtent žalos prevencija, o ne įvykusios žalos kompensavimas, skatina  palankesnį visuomenės požiūrį, tačiau iš kitos pusės, jei jau įvyko nelaimė, tai  neteisinga visus nuostolius užkrauti vien tik ūkininkui. Kol kas įstatymų  pakeitimuose numatytas tik žalos kompensavimas, tačiau mes sieksime, kad būtų  numatyta ir galimybė prevencijos priemonėms.

– Šiemet suskaičiuotas vilkų skaičius – 208. Tai mažiau nei  rekomenduojama „norma“ Lietuvai. Ar sieksite, kad kitą  medžioklės sezoną vilkų nebūtų leidžiama medžioti?

– Mano nuomone, skaičius kalba pats už save ir atsakymas yra akivaizdus – po pernai metų intensyvaus medžioklės sezono vilkų populiacijai privalo būti  leidžiama atsigauti. Pernai metais nustatyta kvota yra nusikaltimas Gamtai, dar  kartą įrodantis, kaip giliai Lietuvoje įsismelkęs pragmatiškas-biurokratiškas  požiūris.

Taip pat noriu pastebėti, kad rekomenduojama „norma“ Lietuvai – 250 individų – yra tik minimalus siektinas dydis, t.y. daugiau būti gali, o mažiau ne. Šis  dydis yra mūsų pačių, t.y. lietuvių, apsibrėžtas skaičius, kuris, beje, yra mažesnis nei pagal buveinių direktyvą esame įsipareigoję Europai.

Rūta Levickaitė
GRYNAS.lt

The post Naujoji „Baltijos vilkas“ pirmininkė: esame labai paslaptinga organizacija, nes ją palaiko savanoriai appeared first on Baltijos vilkas.