Lietuvoje

Naujose Medžioklės taisyklėse – ilgai laukti apribojimai žvėrių šėrimui

2014-04-18 | Kategorija: Lietuvoje | Komentarų nėra

Nuo šio trečiadienio (2014-04-16) įsigaliojo nauji Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) pakeitimai. Juose pagaliau įvesti apribojimai laukinių žvėrių šėrimui, apie kurių poreikį gamtininkai ir nevyriausybininkai šnekėjo jau ne vienerius metus. Pokyčių esama ir daugiau, bet čia apžvelgsime tik susijusius su šėrimu ir viliojimu.

Apibendrinant pakeitimus, galima konstatuoti, kad naujosios Taisyklės:

  • aiškiai atskiria šėrimą nuo viliojimo;
  • deklaruoja, kad gyvūnai šeriami tik jiems sunkiausiu metu, kai negali patys prasimaitinti, arba siekiant juos atitraukti nuo žemės ūkio pasėlių;
  • draudžia gyvūnus šerti ir vilioti nenatūraliais, nevietiniais, gyvūninės kilmės produktais, maisto ir jų produktų atliekomis;
  • uždraudžia medžioklę (tykojant ir sėlinant) prie šėryklų.

 

Arbūzai šerykloje

O dabar detaliau.

Jau sąvokų apibrėžimuose 2.1 punkte išreikštinai nurodyta, kad „Gyvūnų šėryklose medžiojamieji gyvūnai šeriami siekiant padėti jiems išgyventi jų natūraliai mitybai nepalankiu laikotarpiu ar atitraukti juos nuo žemės ūkio pasėlių ir taip sumažinti daromą žalą“. Ankstesnė formuluotė, konstatuojanti, kad šėryklos yra įrenginiai, „naudojami papildomam žvėrių šėrimui“, kėlė daug klausimų, koks yra šėrimo tikslas ir kada jis racionalus bei pateisinamas. Naujoji formuluotė nenumato žvėrių šėrimo jų mitybai palankiu laikotarpiu, kai nėra poreikio atitraukti nuo žemės ūkio pasėlių. Medžiojamieji gyvūnai yra pajėgūs patys maitintis beveik kiaurus metus, išskyrus vis retėjančius „baltojo bado“ periodus žiemą, kai dėl storos sniego dangos ir ledo plutos susidaro itin nepalankios mitybinės sąlygos. Taip pat žemės ūkio pasėliai jautrūs laukinių žvėrių apsilankymui tik tam tikru metu. Todėl jau šis pasikeitęs Taisyklių punktas sudeda nemažai taškų ant „i“ – jis iš esmės atmeta žvėrių šėrimą šiltuoju metų laiku vietovėse be išvystyto žemės ūkio arba pakankamai nutolusiose nuo artimiausių pasėlių laukų.

Tame pačiame sąvokų skyriuje įvestas viliojimo vietos apibrėžimas (2.9 punktas), nurodantis, kad tai „medžioti tykojant ar sėlinant skirta vieta, kurioje išpiltas nedidelis kiekis (ne daugiau kaip 20 kilogramų) natūralios kilmės masalo arba medžiojamieji gyvūnai viliojami iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais jaukais ar krykštėmis. Jei vienoje vietoje arba mažesniu nei 100 metrų atstumu keliose vietose medžiojamųjų gyvūnų viliojimui išpilta daugiau kaip 20 kilogramų masalo, tokia vieta (vietos) laikoma gyvūnų šėrykla“. Šiame apibrėžime svarbūs du aspektai. Pirma, vilioti galima tik natūralios kilmės masalu. Antra, nedideliame plote (100 metrų atstumu) išdėliotos viliojimo vietos su daugiau kaip 20 kg bendro masalo traktuojamos kaip šėrykla, taip užkertant kelią galimam piktnaudžiavimui.

Viliojimui naudojamo masalo kiekio apribojimas pakartotas ir 11.2 punkte, apibrėžiančiame vieną iš leistinų medžioklės būdų – medžioklę tykojant: „Tykojamus medžiojamuosius gyvūnus galima vilioti natūralios kilmės masalu (masalo kiekis ne daugiau kaip 20 kg)“. Todėl net ir įvadinių skyrelių nepaskaitęs medžiotojas negalės teisinti, kad nežinojo, jog medžioklė tykojant prie didesnio nei 20 kg masalo yra nelegali.

Gamtosaugai šis apribojimas yra svarbus dėl to, kad 20 kilogramų pašarų (galima palyginti su 20 kruopų pakelių) reiškia, jog medžiotojas juos pasipils tik vienai viliojimo nakčiai. Atėję į viliojimo vietą šernai sudoros šį maisto kiekį per vieną apsilankymą ir turės toliau traukti ieškoti sau maisto į mišką. Medžiotojo beriami pašarai viliojimo vietoje nebegalės būti pagrindiniu jų maisto šaltiniu, jų dieta taps natūralesnė, kartu natūralesnis ir visas jų gyvenimo ciklas. Be to, išpiltos krūvos pašarų nebeges miškų aikštelėse, nebeterš ir nebekeis natūralaus miško dirvožemio.

Labai svarbus yra ir naujas punktas 58.33, nurodantis, kad medžiojamus gyvūnus draudžiama šerti „jiems neįprastu maistu, kurio jie negali rasti natūraliomis gamtinėmis sąlygomis, gyvūninės kilmės maistu ar kitais šalutiniais gyvūniniais produktais, maisto ir maisto produktų atliekomis“. Tai reiškia, kad egzotiniai vaisiai, kurie neauga Lietuvoje natūraliomis gamtinėmis sąlygomis, įvairūs kepiniai ir maisto atliekos iš prekybos centrų  negali būti naudojami gyvūnų šėrimui. Ne vienas gamtoje besilankantis yra matęs arbūzų, silkių galvų ar netgi pyragų krūvas šernų šėryklose. Visi šie atvejai dabar aiškiai traktuojami kaip medžioklės taisyklių pažeidimai, už kuriuos kaltininkui gresia mažiausiai administracinė atsakomybė teisės aktų numatyta tvarka.

Ir dar vienas seniai lauktas pakeitimas – 58.34 punktas, numatantis, kad draudžiama „medžiojamuosius gyvūnus, esančius gyvūnų šėrykloje ar mažesniu nei 100 metrų atstumu nuo gyvūnų šėryklos, medžioti tykojant ar sėlinant“. Nors medžiotojai teigia, kad prie šėryklų nemedžioja, tačiau šis naujas punktas tokią elementaraus padorumo normą įformina teisiškai.

Tik laikas parodys, kiek visų šių nuostatų bus laikomasi. Nors yra už kontrolę atsakingos institucijos, o ir paprasti piliečiai gali pranešti apie pastebėtus pažeidimus, tačiau svarbiausia – pačių medžiotojų sąžiningumas ir supratingumas. Nuoširdžiai tikimės, kad šių racionalių ir seniai lauktų pakeitimų bus laikomasi praktikoje, o „laukinė kiaulininkystė“ teliks nemalonus atsiminimas medžioklės istorijos puslapiuose.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!