Dar kartą suformulavome pasiūlymus medžioklės reglamentavimui

Siekdami, kad reglamentuojant medžioklę daugiau dėmesio būtų skiriama gamtos apsaugai ir etikai, vėl pateikėme Aplinkos ministerijai savo siūlomus Medžioklės taisyklių keitimus, kuriuos prašome įtraukti į svartymus, kai taisyklės bus vėl peržiūrimos. Pernai metais mūsų pateikti siūlymai buvo ignoruojami. Viešiname mūsų Aplinkos ministerijai išsiųstą raštą.

—————————————————————————————————————————————————-

Šiuo raštu kreipiamės į Jus išdėstydami savo siūlymus dėl medžioklės reglamentavimo. Pirmoje rašto dalyje dėstome bendrus lūkesčius medžioklės reglamentavimui ir gamtos apsaugos bei etiško elgesio su gyvūnais uždavinius. Antroje rašto dalyje pateikiame mūsų parengtus pasiūlymus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) pakeitimams.

1.    Bendri lūkesčiai medžioklės reglamentavimui

1.1. Sprendžiant medžioklės klausimus prašome daugiau dėmesio skirti gamtos apsaugos ir etiško elgesio uždaviniams. Daugelį metų reglamentuojant medžioklę dominuoja ūkinis požiūris – medžioklė suprantama kaip ūkinė veikla, ribojama tam tikrų gamtosauginių reikalavimų. Mūsų nuomone, šis požiūris turi keistis ir medžioklės reglamentavime į pirmą vietą turi būti iškeliami gamtos apsaugos ir etiško elgesio su gyvūnais interesai, kurie turėtų būti suprantami ne kaip ribojimai, o kaip pagrindinis medžioklės veiklos uždavinys. Medžioklė daro poveikį visai ekosistemai, tai deramai neįvertinama, kai į medžioklę žiūrima kaip į ūkinę veiklą.

Medžioklės reglamentavimas turėtų užtikrinti, kad medžioklė nedarys neigiamo poveikio biologinei įvairovei, todėl:

- Nustatant medžioklės būdus, priemones, apimtis turi būti remiamasi žiniomis apie gyvūnų biologiją ir rūšių populiacijų būklę. Turi būti pasitelkiami moksliniai tyrimai (ne tik mokslininkų nuomonės), sprendimai priimami analizuojant ir apibendrinant duomenis.
- Laukinė gamta neturi būti verčiama medžioklės ūkiu – gyvūnai neturi būti šeriami didinant vislumą, medžioklė neturėtų keisti natūralaus lyčių ar amžiaus pasiskirstymo populiacijoje. Turi būti siekiama, kad medžioklė ir su ja susijusi veikla turėtų kiek galima mažesnę įtaką natūraliems ekosistemų procesams.

Medžioklės reglamentavimas turėtų užtikrinti nuoseklų etiškos laukinės gamtos kontrolės principų įgyvendinimą (plačiau žr. Tarptautinio susitarimo etiškai laukinės gamtos kontrolei principus^[1]):

Sprendžiant žmonių ir gamtos konfliktus pirmiausia turi būti keičiamas žmonių elgesys (konfliktas dažniausiai kyla dėl žmonių daromo poveikio ekosistemai) ir taikomi sugyvenimo sprendimai.
- Medžioklės poreikis turi būti pagrįstas duomenimis, kad kažkuri rūšis ar individai daro reikšmingą žalą žmonėms, turtui, gyvuliams, ekosistemoms ar kitiems gyvūnams, o sugyvenimo sprendimai negalimi arba neduoda reikiamo rezultato.
- Nusprendus konfliktą spręsti medžiokle, turi būti apibrėžti konkretūs, realūs siekiai, jie turi būti koreguojami pagal situaciją, stebima, ar rezultatai pasiekiami. Nepakanka užsibrėžti mažinti gyvūnų gausą – tikslai turi numatyti, kokio rezultato siekiama mažinant konfliktą ir žalą. Pavyzdžiui, jau įsitvirtinusių invazinių rūšių išnaikinimas gali būti neįmanomas, tad tikslai turi būti orientuoti į jų poveikio ekosistemai mažinimą, o vėliau vertinama, ar poveikis sumažėjo, t.y. taikytos priemonės pasiteisino. Nepasiteisinusios priemonės neturi būti taikomos.
- Medžioklė turi būti integruota ilgalaikės gyvūnų populiacijų valdymo programos dalis, t.y., populiacijų valdymo uždaviniai neturi apsiriboti medžiokle.
- Sprendimai medžioti turi būti grįsti konkrečios situacijos specifika, o ne neigiamomis nuostatomis tam tikrų rūšių (svetimžemių, gausių, „kenkėjų“) atžvilgiu. Gyvūnų gerovės reikalavimai turi būti taikomi visų rūšių gyvūnams.
- Turi būti siekiama sukelti kuo mažiau kančios medžiojamiems gyvūnams, atitinkamai pasirenkant medžioklės būdus ir priemones.

Manome, kad Aplinkos ministerija (toliau – Ministerija) turėtų kreipti medžioklės reglamentavimą nuo ūkinio požiūrio prie šių principų įgyvendinimo.

1.2. Sprendžiant medžioklės klausimus prašome įtraukti ir išgirsti visas suinteresuotas puses. Pernai metais Taisyklių pakeitimai buvo atlikti iš esmės ignoruojant gamtos apsaugą atstovaujančią pusę: Aplinkosaugos koalicijos siūlymai dėl medžioklės reglamentavimo nebuvo įtraukti į svarstymus, Aplinkosaugos koalicijos pastabos dėl Taisyklių pakeitimų, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Aplinkos apsaugos agentūros pasiūlymai buvo atmesti. Kai kuriais atvejais atmesdama siūlymus Ministerija rėmėsi melagingais argumentais. Tuo pat metu stigo Ministerijos daromų Taisyklių pakeitimų paaiškinimo ir argumentavimo. Todėl prašome naująją Ministerijos vadovybę išgirsti gamtosaugą atstovaujančią pusę svarstant medžioklės klausimus bei prie teisės aktų pakeitimų projektų teikti išsamius, visus klausimus apimančius aiškinamuosius raštus.

Tikimės, kad naujoji Ministerijos vadovybė atsigręš į gamtosaugos uždavinius ir užtikrins skaidrumą bei visų suinteresuotų pusių įtraukimą sprendžiant medžioklės klausimus.

2.    GAA „Baltijos vilkas“ siūlymai Taisyklėms

Gyvosios gamtos apsaugos ir etiško elgesio su gyvūnais tikslais teikiame savo siūlymus Taisyklėms. Aplinkosaugos koalicija (GAA „Baltijos vilkas“ yra koalicijos narė) jau teikė Ministerijai dalį šių siūlymų 2020-03-31 raštu Nr. ANVOK-116, tačiau Ministerija neįtraukė jų į svarstymus. 2020-11-04 GAA „Baltijos vilkas“ raštu Nr. 9 dėl medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo pateikė siūlymus dėl medžioklės saugomose teritorijose Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (toliau – VSTT) – jį pridedame jums kaip priedą prie šio rašto. Keletas čia dėstomų siūlymų sutampa su mūsų pateiktais siūlymais medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui. Manome, kad mūsų pateikti siūlymai turėtų galioti visoje šalies teritorijoje, tačiau nenumačius jų įgyvendinti visoje šalies teritorijoje, jie turėtų galioti bent saugomose teritorijose.

Mūsų teikiami siūlymai trumpai:

- siūlome uždrausti šerti visus laukinius žvėris, numatant išimtį, kad leidžiama šerti laukinius žvėris siekiant atitraukti nuo pasėlių konkrečiose vietose tik patvirtinus Ministerijos įstaigų sprendimu;
- siūlome visų gyvūnų rūšių viliojimui leisti naudoti iki 10 kg masalo 1 km² vienam mėnesiui;
- siūlome atsisakyti medžioklės būdo „su šunimis“;
- siūlome vienareikšmiškai uždrausti lankinių užsikertančių spąstų naudojimą, turėjimą, pardavimą ir pirkimą;
- siūlome apibrėžti reikalavimus gyvagaudžių spąstų naudojimui;
- siūlome atsisakyti atskiro varyminių medžioklių laukuose termino plėšriesiems žvėrims;
- siūlome trumpinti miškinių ir akmeninių kiaunių, juodųjų šeškų medžioklės terminus;
- siūlome nutraukti šakalų medžioklės sezoną, kaip išnaudojamas vilkų medžioklei nustatytas limitas;
- siūlome atsisakyti pilkųjų kiškių medžioklės;
- siūlome grąžinti medžioklės terminą šernams;
- siūlome trumpinti bebrų medžioklės terminus bei atsisakyti neterminuotos medžioklės žuvininkystės tvenkinių teritorijose;
- siūlome įvesti medžioklės terminą lapėms;
- siūlome apibrėžiant neperspektyvios bebravietės sąvoką įtraukti poveikio ekosistemai vertinimą;
- siūlome įtraukti ir apibrėžti perspektyvios (saugotinos) bebravietės sąvoką ir nustatyti medžioklės ribojimus perspektyvioje bebravietėje;
- siūlome uždrausti svetimžemių rūšių paleidimą į laisvę medžioklės tikslais;
- siūlome patikslinti, kad leidžiama naudoti naktinio stebėjimo prietaisus, nepritvirtintus prie ginklo ir/ar optinio taikiklio;
- siūlome skyriuje „Medžioklės eiga“ įtraukti nuostatas, kokie veiksmai atliekami sumedžiojus kitos rūšies, ne tos lyties ar amžiaus gyvūnus, saugomų rūšių gyvūnus bei apibrėžti atsakomybes;
- siūlome nustatyti tvarką, kad varyminių medžioklių grafikas derinamas su urėdijomis ir saugomų teritorijų direkcijomis;
- siūlome nustatyti tvarką, kad vykdant varymines medžiokles ant bendrojo naudojimo kelių būtų pastatomi įspėjamieji ženklai;
- siūlome nustatyti, kad autoįvykyje sužaloto gyvūno kančias gali nutraukti bet kuris medžiotojas.

Toliau plačiai paaiškiname kiekvieną pasiūlymą, pateikdami esamą situaciją ir pasiūlymų argumentus, taip pat nuorodas į literatūros šaltinius.

2.1. Gyvūnų šėrimas ir viliojimui naudojamas masalas

Esama situacija

Taisyklės leidžia laukinių gyvūnų maitinimą pašarais ir dideliu masalo kiekiu. Taisyklėse pateikiamos sąvokos:

„2.3. gyvūnų šėryklos − stacionarūs medžioklės įrenginiai (ėdžios, pašiūrės su stogais, loviai, automatiniai ir kiti šėrimo įrenginiai, kuriuose yra daugiau kaip 100 kilogramų arba daugiau kaip 125 litrai pašarų), šėrimo aikštelės ar šėrimo vietos, kuriose išpilta daugiau kaip 100 kilogramų arba daugiau kaip 125 litrai pašarų, kai medžiojamieji gyvūnai šeriami siekiant padėti jiems išgyventi jų natūraliai mitybai nepalankiu laikotarpiu ar atitraukti juos nuo žemės ūkio pasėlių ir taip sumažinti daromą žalą.“

„2.12. viliojimo vieta – medžioti tykojant ar sėlinant skirta vieta, kurioje specialioje talpoje yra ne daugiau kaip 100 kilogramų natūralios kilmės masalo (išskyrus šieną, šienainį ir laižomąją druską), kurioje medžiojamieji gyvūnai viliojami iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais jaukais ar krykštėmis. Jei vienoje vietoje arba mažesniu nei 100 metrų atstumu keliose vietose medžiojamųjų gyvūnų viliojimui naudojama daugiau kaip 100 kilogramų masalo, tokia vieta (vietos) laikoma gyvūnų šėrykla. Kiekviename medžioklės plotų vienete (10 km² (1000 ha) plote) gali būti įrengta ne daugiau kaip 10 šernų viliojimo vietų.“

Taisyklėse įrašytos šios šėrimą ir viliojimą reglamentuojančios nuostatos:

„11.3. /…/ Tykojamus medžiojamuosius gyvūnus galima vilioti natūralios kilmės masalu (masalo kiekis ne daugiau kaip 100 kg) /…/“

„58. Draudžiama:

58.35. šerti šernus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

58.36. medžioklės plotų vienete (10 km² (1000 ha) įrengti daugiau kaip 10 šernų viliojimo vietų, vienoje šernų viliojimo vietoje vienu metu naudoti daugiau kaip 100 kg arba 125 litrus natūralaus pašaro ar masalo (išskyrus šieną, šienainį ir laižomąją druską), natūralius pašarus ar masalą viliojimo vietoje išpilti ant žemės (išskyrus automatinius šėryklas (barstytuvus), kurie gali barstyti ant žemės)“.

Taisyklių nuostatos, kad šernus draudžiama šerti, bet viliojimui galima naudoti 100 kg masalo, prieštarauja viena kitai. Suaugęs šernas per parą suėda iki 6 kg pašarų. Pašaro gaunančių šernų vidutinė bandos teritorija sudaro 146 ha, patinų-vienišių – 442 ha plotą^[2], taigi, šernų bandos ir pavienių šernų teritorijoje būna ne viena viliojimo vieta. Be to, bandos lanko ne tik savo teritorijoje, bet ir greta esančias viliojimo vietas^[3]. Vadinasi, 100 kg masalo pakanka teritorijoje gyvenantiems šernams pasimaitinti, tai yra, šis kiekis tolygus šėrimui.

Nuo 2014 metų iki dabar Lietuva yra Afrikinio kiaulių maro paplitimo zonoje. 2019 m. nustatyta 680 užsikrėtusių šernų. Nuo 2014 iki 2018 metų vien maro židinių naikinimui buvo išleista 18 mln. eurų. Taip pat buvo mokamos išmokos už sumedžiotas šernų pateles, tebemokamos išmokos už rastas šernų gaišenas.

Afrikinio kiaulių maro valdymo strategijos Europos Sąjungai^[4] (toliau – Strategija) 3.1.1. punkte yra įrašytas bendras reikalavimas visoms su maru susijusioms teritorijoms, kad viliojimui būtų naudojamas ne didesnis nei 10 kg masalo kiekis 1 km² vienam mėnesiui^[5]. Taip pat nurodoma, kad šernai neturi būti šeriami, o kitiems žvėrims skirtas pašaras turi būti nepatrauklus arba nepasiekiamas šernams. Lietuva ignoruoja šią vieną iš pagrindinių rekomendacijų kovai su maru.

Iš Aplinkos apsaugos departamento (toliau – AAD) 2020-04-21 rašto LR aplinkos ministerijai Dėl medžioklės LR teritorijoje taisyklių matyti, kad apeinamas ribojimas viliojimo vietų tankiui, pasinaudojant tuo, jog šis ribojimas Taisyklėse įrašytas tik šernų viliojimo vietoms, tačiau neapibrėžta, kad kitose viliojimo vietose pašarai turi būti nepatrauklūs arba nepasiekiami šernams.

Problema

Viliojimas dideliu masalo kiekiu ir šėrimas kelia grėsmę kitų rūšių bei buveinių apsaugai toje teritorijoje. Medžiojamųjų kanopinių gyvūnų šėrimas (taip pat viliojimas dideliais masalo kiekiais) neigiamai veikia ekosistemą^[6] – šeriamos populiacijos nenatūraliai auga, užima didesnes nišas ekosistemoje, didėja spaudimas mitybinei bazei. Ypač neigiamas poveikis ekosistemai kyla dėl šernų šėrimo. Padidėjusi jų gausa ir tankumas aplink viliojimo vietą neigiamai veikia ant žemės perinčių paukščių populiacijas. Be to, viliojimo arba šėrimo vietose esančiais pašarais minta kiti visaėdžiai plėšrūnai, taip pat jos pritraukia ir graužikais besimaitinančius plėšrūnus. Dėl didesnio plėšrūnų tankumo aplink viliojimo vietą taip pat didėja grėsmės paukščiams bei smulkesniems žinduoliams.

Lietuvoje šernų šėrimas (prisidengiant viliojimu) yra pasiekęs „ūkininkavimo“ miškuose lygį. Ši praktika ne tik žalinga ekosistemai, bet ir sudaro sąlygas afrikinio kiaulių maro plitimui, nes šeriamų populiacijų prieaugis kasmet yra daug didesnis nei gyvenančių natūraliomis sąlygomis^[7].

Taisyklėse nurodoma, kad žvėrys šeriami siekiant atitraukti juos nuo pasėlių. Mūsų nuomone, tokia priemonė gali būti taikoma išimtiniais atvejais, nes visuotinis šėrimas, dėl kurio auga populiacijos dydis, žalą pasėliams gali didinti. Keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms, kanopiniai žvėrys nebesusiduria su tokiais dideliais išgyvenimo iššūkiais, kokie buvo esant gilioms šaltoms žiemoms. Todėl manome, kad didesnė nauda gamtai ir visuomenei būtų, jei visų laukinių žvėrių šėrimas būtų draudžiamas.

Siūlymai

Siūlome Taisyklėse įrašyti draudimą šerti visus laukinius žvėris, numatant išimtį, kad leidžiama šerti laukinius žvėris siekiant atitraukti nuo pasėlių konkrečiose vietose patvirtinus Ministerijos įstaigų sprendimu (pvz., VSTT dėl stumbrų, AAD dėl kitų rūšių). Turėtų būti keičiamas Taisyklių 2.3 punktas ir 9-tame Taisyklių skyriuje įrašomas draudimas šerti visus laukinius žvėris.

Siūlome Taisyklėse viliojimo vietą apibrėžti remiantis Afrikinio kiaulių maro valdymo strategija Europos Sąjungai, t.y. viliojimui leisti naudoti iki 10 kg masalo 1 km² vienam mėnesiui. Šį reikalavimą taikyti visų rūšių gyvūnų viliojimui masalu. Turėtų būti keičiami Taisyklių 2.12 punktas, 11.3 punktas, 58.36 punktas.

2.2. Dėl medžioklės su šunimis

Esama situacija

Taisyklės apibrėžia medžioklės būdą „su šunimis“:

„11.5. su šunimis – kai su medžiokliniais šunimis žvėrys gaudomi jų urvuose ar nameliuose arba yra šaudomi šunų išvaryti iš urvų ar namelių, ar jie gaudomi atkasant urvą, arba kai šuo pasiveja ir pagauna plėšrųjį žvėrį ar kiškį. Medžiojant šiuo būdu, būtina užtikrinti, kad nebūtų pažeistos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatos“.

LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnyje nurodoma, kad žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu laikomas „gyvūnų kovų ar kovų su gyvūnais organizavimas, gyvūnų treniravimas kovoms“. Nors šio įstatymo 5 straipsnyje nurodoma, kad medžioklė nelaikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais, visgi medžioklės būdas „su šunimis“ akivaizdžiai prieštarauja Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio papunkčiui, nes medžiojant šiuo būdu šuo yra užpjudomas ir kaunasi su kitu gyvūnu arba jį pjauna, užpultas gyvūnas patiria didelį stresą.

Problema

Medžioklės būdas „su šunimis“ neatitinka etiškos medžioklės principo, kad būtų pasirenkami tokie medžioklės būdai ir priemonės, kurie sukeltų kuo mažiau kančios medžiojamam gyvūnui. Vykstant medžioklei su šuniu urve neretai medžiojamas gyvūnas ilgai priešinasi ir stengiasi nuo šuns apsiginti, kol medžiotojas atkasa urvą. Taigi, pjautynės tarp šuns ir gyvūno trunka ilgą laiką. Medžiojant su šunimis ne urvuose šunų pagauti žvėrys patiria kančias kandžiojami bei draskomi. Šių kančių galima išvengti pasirenkant kitus medžioklės būdus. Medžioklės su šunimis, kai žvėrys medžiojami ne urvuose, metu šunys gali užpulti ir sužaloti nemedžiojamų rūšių gyvūnus.

Siūlymai

Siūlome atsisakyti medžioklės būdo „su šunimis“. Turėtų būti naikinamas 11.5 Taisyklių punktas ir įrašomas draudimas 9-tame Taisyklių skyriuje. Šis siūlymas neliečia paukščių medžioklės su šunimis, taip pat sužeistų gyvūnų paieškos su šunimis.

2.3. Dėl spąstų naudojimo reglamentavimo

Esama situacija

Taisyklės nurodo, kad medžioklėje leidžiama naudoti:

„10.1.2. /…/ gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą;

10.1.3. selektyviuosius spąstus, užtikrinančius staigią pagauto gyvūno žūtį“.

Leidžiama medžioti „11.9. gaudant spąstais, gaudyklėmis – kai gyvūnai gaudyklėmis gaudomi gyvi ir nesužeisti arba plėšrieji žvėrys (išskyrus vilką), bebrai ir ondatros gaudomi spąstais, kurie garantuoja staigią pagauto gyvūno žūtį ir pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus sugauti kiti gyvūnai, kuriems gaudyti spąstai neskirti“.

Draudžiama „58.26. gaudyti medžiojamuosius gyvūnus gaudyklėmis, negalinčiomis užtikrinti, kad gyvūnas bus pagautas nesužeistas, arba spąstais, kurie neatitinka selektyvaus gaudymo principo arba negarantuoja staigios pagauto gyvūno žūties“.

Detaliau spąstų naudojimo Taisyklės ar kiti Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja.

Lietuva yra ratifikavusi 1991 m. lapkričio 4 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3254/91, draudžiantį Bendrijoje naudoti spąstus, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės.

2014-12-22 Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyriaus pažymoje „Apie korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymą gyvosios gamtos apsaugos valstybės kontrolės skyriuje“ buvo siūloma papildyti Taisyklių punktą, kuriuo draudžiama laikyti, gaminti, pirkti ir parduoti kilpas, analogišku draudimu neselektyviesiems spąstams. Tačiau šis siūlymas nebuvo įgyvendintas. Šiuo metu internete (pvz., skelbiu.lt portale) yra pardavinėjami spąstai, kurie savo konstrukcija yra skirti sulaikyti gyvūną už galūnės^[8].

Spąstai, kurie neoficialiai vadinami „kapkanais“, taip pat vadinami lankiniais užsikertančiais spąstais, yra tie patys „galūnę suspaudžiantys spąstai“, draudžiami Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3254/91, bet Lietuvoje naudojami ne tik medžioklės teisės neturinčių asmenų, bet ir medžiotojų, siekiant pagauti kiauninius žvėris. Kiauniniai žvėrys dėl savo dydžio spąstų lankų yra suspaudžiami per kūną, o ne galūnę, todėl gali žūti vietoje. Kontrolę atliekantys aplinkos apsaugos pareigūnai nevienodai įvertina šių spąstų naudojimą: dalis atvejų, kai tokie spąstai randami, traktuojami kaip Taisyklių pažeidimas, o dalis atvejų nelaikomi pažeidimu, nes medžiotojas paaiškina, kad medžiojo kiauninius žvėris, taigi, siekė, kad gyvūnas būtų pagautas ne už galūnės, o užmuštas vietoje^[9]. Netgi papuolus kitos rūšies gyvūnui, kuris sulaikomas už galūnės, pasitaiko, kad kontrolę atliekantis pareigūnas traktuoja, jog šis pagavimas atsitiktinis, o naudojami spąstai – leidžiami, nes statyti kiauniniams žvėrims^[10].

Problema

Teisės aktuose esantis draudžiamų ir leidžiamų naudoti spąstų išaiškinimas leidžia dviprasmiškai traktuoti lankinių užsikertančių spąstų naudojimą. Vartojamos sąvokos „užtikrinantys staigią pagauto gyvūno žūtį“ ir „suspaudžiantys galūnę“ yra nepakankamos, nes lankiniai užsikertantys spąstai vienam gyvūnui gali būti suspaudžiantys galūnę, o kitą užmušantys. Vykdant kontrolę traktuojama, kad legalu naudoti spąstus, kurie gali užmušti, užuot traktavus, kad naudojama įranga privalo įgyvendinti šį kriterijų. Manome, kad šis apibrėžtumo nebuvimas bei laisvas traktavimas lemia tai, jog draudimas naudoti galūnę suspaudžiančius spąstus Lietuvoje yra iki galo neįgyvendintas. Išeitis yra aiškiai Taisyklėse apibrėžti, kad lankiniai užsikertantys spąstai yra draudžiami naudoti visoms gyvūnų rūšims.

Spąstų naudojimo kontrolė yra sudėtingas uždavinys, todėl spąstus, kurių naudojimas draudžiamas, turėtų būti draudžiama turėti, parduoti ir pirkti. Tai palengvintų jų naudojimo kontrolę.

Gyvagaudžiai spąstai gali būti saugiausia medžioklės spąstais priemonė, užtikrinanti, kad papuolęs ne tos rūšies gyvūnas bus grąžintas į laisvę, tačiau tik tada, jei bus naudojami tinkamai: dažnai tikrinami, pastatyti priedangoje nuo saulės ir pan. Taisyklės leidžia medžioklėje naudoti „gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą“, tačiau neapibrėžia, kaip šie spąstai turi būti naudojami. Jei tokie spąstai paliekami netikrinant ilgą laiką, jie tampa žiauraus elgesio su medžiojamaisiais gyvūnais priemone, pagauti gyvūnai juose susižaloja, nusilpsta arba padvesia. Be to, į šiuos spąstus gali pakliūti ir nemedžiojamų rūšių gyvūnai.

Siūlymai

Siūlome užtikrinti, kad nebebūtų naudojami galūnę suspaudžiantys spąstai, vienareikšmiškai uždraudžiant lankinių užsikertančių spąstų, aktyvuojamų nuspaudus horizontalią plokštelę, naudojimą, turėjimą, pardavimą ir pirkimą. Turėtų būti papildyti 11.9 ir 58.26 Taisyklių punktai.

Siūlome reglamentuoti gyvagaudžių spąstų naudojimą – apibrėžti, kas kiek laiko turi būti patikrinami gyvagaudžiai spąstai ir kokie kiti veiksmai atliekami, kad gyvūnas juose nesikankintų. Turėtų būti papildytas 11.9 punktas arba įtrauktas aprašymas skyriuje „Medžioklės eiga“.

2.4. Dėl kai kurių žvėrių medžioklės terminų

Esama situacija

Taisyklėse nustatyti ilgi kai kurių gyvūnų medžioklės terminai, paliekant jiems mažai ramybės laiko. Tai itin pastebima plėšriųjų žvėrių medžioklės terminuose. Lapėms ramybės laiko visai nepalikta. Mūsų išskirti Taisyklių punktai, kuriuos reikėtų keisti:

„15.1. /…/ Lapes, mangutus ir kanadines audines, miškines ir akmenines kiaunes, juoduosius šeškus medžioti varant ne miškuose leidžiama nuo spalio 15 d.  iki kovo 31 d.“

„15.2.5. šernus – visus metus“

„15.2.6. vilkus, paprastuosius šakalus – nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d. (išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau)“

„15.2.7. miškines ir akmenines kiaunes, juoduosius šeškus – nuo liepos 1 d. iki kovo 31 d.“

„15.2.9. pilkuosius kiškius – nuo lapkričio 3 d. iki sausio 31 d.“

„15.2.10. bebrus – nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d.“

„15.2.18. lapes, /…/ – visus metus“.

Problemos ir siūlymai

2.4.1. Siūlome atsisakyti atskiro varyminių medžioklių laukuose termino plėšriesiems žvėrims arba palikti jį tik invazinėms rūšims. Plėšrieji žvėrys yra būtina pilnavertės ekosistemos grandis, kryptingas jų skaičiaus mažinimas privalo būti motyvuotas gamtosaugos poreikiais konkrečioje vietovėje ir paremtas visapusišku ekosistemos tyrimu. Visos šalies mastu medžioklė neturi daryti nepagrįstai didelio spaudimo plėšrūnų populiacijoms. Turėtų būti keičiamas 15.1 Taisyklių punktas.

2.4.2. Siūlome trumpinti miškinių ir akmeninių kiaunių, juodųjų šeškų medžioklės terminus (siūlymą nemedžioti miškinių ir akmeninių kiaunių ir šeškų tam tikrose saugomose teritorijose įtraukėme į pasiūlymus medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui, pateiktus 2020-11-04 Nr. 9 raštu Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai). Pabrėžiame, kad šeškas, miškinė ir akmeninė kiaunės yra Berno konvencijos saugomos rūšys, šeškas ir miškinė kiaunė yra įtraukti į Buveinių direktyvos V priedą – šių gyvūnų gausa turi būti reguliuojama atsargiai, kartu vertinant jų populiacijos būklę.

Lietuvoje šių gyvūnų populiacijų būklė nestebima, renkami tik sumedžiojimo duomenys. Kiaunių sumedžiojimo skaičius nuolat mažėja: 2014-2015 sezono metu buvo sumedžiotos 867 miškinės kiaunės ir 185 akmeninės, praėjusį sezoną – 245 miškinės ir 28 akmeninės. Juodųjų šeškų sumedžiojimo statistika gali rodyti, kad populiacijos būklė nėra gera – nors šeškai pagaunami tais pačiais spąstais, kaip audinės ar kiaunės, jų sumedžiojimo skaičiai yra maži. 2014-2015 sezono metu buvo sumedžioti 132 šeškai, praėjusį sezoną – 24 šeškai. Mažėjantys sumedžiojimo skaičiai gali būti siejami su mažėjančiu medžioklės spąstais populiarumu. Tačiau mažėjimo tendencija aiški ir ilgai trunkanti, jokių kitų duomenų apie populiacijų būklę nėra, todėl yra svarbu pripažinti kiaunių ir šeškų saugomos rūšies statusą. Turint tik tokius duomenis apie kiaunių ir šeškų populiacijų būklę, laikantis Buveinių direktyvos, jų medžioklė neturėtų būti vykdoma, iki nebus imta nuosekliai stebėti populiacijų būklę. Mes siūlome medžioklės reguliavimą pradėti švelninti uždraudžiant medžioklę tam tikrose saugomose teritorijose (pasiūlymas pateiktas atskiru raštu VSTT) ir trumpinat medžioklės terminus. Šiuo metu šeškai ir kiaunės nemedžiojami tik tris mėnesius, nors jų jaunikliai savarankiški tampa tik rudenį. Siūlome šių žvėrių medžioklės termino pradžią kelti į rudenį. Turėtų būti keičiamas 15.2.7 Taisyklių punktas.

2.4.3. Siūlome papildyti 15.2.6 Taisyklių punktą dėl vilkų ir šakalų medžioklės nuostata, kad šakalų medžioklė nutraukiama tuo pačiu metu, kaip ir vilkų – kai išnaudojamas vilkų medžioklei nustatytas limitas. Šių žvėrių medžioklei nustatytas vienodas terminas, nes jie gali būti supainiojami. Todėl vengiant situacijų, kai palaikius šakalu gali būti sumedžiojamas vilkas, prasminga šakalų medžioklės sezoną baigti kartu su vilkų medžioklės sezono pabaiga.

2.4.4. Siūlome atsisakyti pilkųjų kiškių medžioklės. Aplinkos ministerijos vertinimu, pilkųjų kiškių populiacijos būklė nėra gera. Matant, kad rūšis nyksta, jos medžioklė turėtų būti nutraukta, kaip yra padaryta su kurapkų medžiokle. Reikėtų keisti Taisyklių 15.2.9 punktą.

2.4.5. Siūlome grąžinti medžioklės terminą šernams, kad nebūtų medžiojamos jauniklius atsivedusios patelės, kol jaunikliai yra labiausiai priklausomi nuo motinų. Populiacijos gausos valdymui raginame priimti kitus sprendimus, visų pirma – gaunamų pašarų mažinimo. Turėtų būti keičiami 15.2.5 ir 54.1 Taisyklių punktai.

2.4.6. Siūlome trumpinti bebrų medžioklės terminus bei atsisakyti neterminuotos medžioklės žuvininkystės tvenkinių teritorijose. Kaip ir kitoms rūšims, bebrams turėtų būti taikomi etiškos medžioklės principai ir paliekamas deramas ramybės laikas jaunikliams auginti. Bebrų jaunikliai auga lėtai ir netampa savarankiški per kelis mėnesius. Siūlome nukelti medžioklės termino pradžią į rudenį, o pabaigą ankstinti bent iki balandžio 1 dienos (balandžio viduryje bebrai jau veda jauniklius). Raginame tokį patį medžioklės terminą taikyti ir žuvininkystės tvenkiniams, o kylančius konfliktus spręsti neletaliais metodais. Atkreipiame dėmesį, kad bebras yra Buveinių direktyvos V priedo, taigi, saugotina rūšis. Turėtų būti keičiamas 15.2.10 ir 54.1 Taisyklių punktai. Atkreipiame dėmesį, kad siūlymas trumpinti bebrų medžioklės terminą buvo pateiktas ir VSTT 2020-04-20 rašte dėl Medžioklės taisyklių pakeitimo projekto derinimo.

2.4.7. Siūlome įvesti medžioklės terminą lapėms, kad nebūtų medžiojamos jauniklius auginančios patelės iki jaunikliai geba gyventi savarankiškai. Nemedžiojimo laikas galėtų tęstis nuo balandžio iki rudens. Reikėtų keisti Taisyklių 15.2.18 punktą. Taip pat siūlome nepridėti lapių prie invazinių rūšių 15.1 punkte numatant medžiokles su šunimis ir prožektoriais naktį. Lapės neturi būti laikomos kenkėjiška rūšimi ir naikinamos.

2.5. Dėl perspektyvių bebraviečių

Esama situacija

Taisyklėse yra pateikta neperspektyvios bebravietės sąvoka:

„2.9. neperspektyvi bebravietė – vieta, kurioje dėl bebrų veiklos konkrečioje vietoje kyla grėsmė atsirasti didelei žalai statiniams, žemės ūkio ar kitoms naudmenoms, miškui, valstybės sienos linijos padėties pakitimui ar valstybės sienos apsaugos objektams ir įrenginiams, arba užtvanka yra upėse, kurių vandenimis arba krantais eina valstybės siena, ar upių, priskiriamų lašišiniams vandens telkiniams ir potencialiai galimų priskirti lašišiniams vandens telkiniams, sąrašuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 362 „Dėl vandens telkinių suskirstymo“.

Neperspektyvios bebravietės sąvoka apibrėžta tik ūkiniais kriterijais – bebrų žala ūkiui ir statiniams, tačiau nėra vertinamas bebravietės vaidmuo ekosistemoje. Ekologiniu požiūriu vertingose upėse, taip pat ir priskiriamose lašišiniams vandens telkiniams, esančių bebraviečių priskyrimas neperspektyvioms yra nepasvertas, o nuostata jas naikinti – nepamatuota. Taisyklėse nėra apibrėžta perspektyvios bebravietės sąvoka, nėra uždrausta medžioklė ir bebrų statinių ardymas perspektyviose bebravietėse.

Perspektyvios bebravietės apibrėžimo, bebravietės tipo nustatymo tvarkos bei medžioklės ribojimų perspektyviose bebravietėse taip pat nėra Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarkoje^[11]. Atskiras teisės aktas dėl bebrų gausos reguliavimo buvo sukurtas, kai buvo atliekamos bebraviečių apskaitos ir regionų aplinkos apsaugos departamentai tam tikras bebravietes įtraukė į neperspektyvių (likviduotinų) bebraviečių sąrašą. Tokiu būdu būtent tos bebravietės numatytos naikinti. Tačiau šiuo metu bebraviečių apskaitos nebevykdomos, bebravietės priskyrimą neperspektyviai atlieka pats medžiotojas, o Taisyklėse pateikti kriterijai – tik ūkiniai.

Bebras yra kertinė ekosistemų rūšis – keisdamas buveines (kurdamas drėgnesnes buveines, lėtindamas upių tėkmę tam tikrose atkarpose, pastatydamas statinius vandenyje, kurie pasitarnauja kitų gyvūnų poreikiams) jis atlieka itin svarbų vaidmenį ekosistemoje ir ekosistemų ryšiais yra susijęs su daugeliu rūšių. Bebrų užtvankų poveikis migruojančioms žuvims nėra analogiškas žmonių statomų užtvankų poveikiui – per bebrų užtvankas žuvys dažnai gali praplaukti^[12] arba gali pakakti užtvankos praardymo trumpam laikotarpiui žuvų migravimo metu, užuot ją naikinus. Be to, bebravietės sukuria palankias sąlygas lašišinėms ir kitoms žuvims jų ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu^[13].

Problema

Šiuo metu galiojančios Taisyklių ir Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarkos nuostatos leidžia visas bebravietes priskirti neperspektyvioms ir naikinti. Tokia medžioklės politika yra priešinga gamtosaugos interesams ir atspindi neadekvatų elgesį su bebrų populiacija.

Neperspektyvios bebravietės sąvokos apibrėžimas atspindi, kad vertinant yra paisoma tik ūkinių interesų, ignoruojant gamtinius. Nors bebrų populiacija šiuo metu Lietuvoje yra gausi, tai nebūtinai rodo, kad bebrų populiacijos būklė yra gera – t.y., kad išsilaiko šeimos struktūros ir bebrai atlieka savo vaidmenį ekosistemoje. Manome, kad nuolatinis bebrų trikdymas gali neigiamai veikti buveines ir tam tikra dalimi užkerta kelią teigiamam bebrų poveikiui ekosistemai ir kitoms rūšims

Siūlymai

2.5.1. Siūlome Taisyklėse apibrėžiant neperspektyvios bebravietės sąvoką numatyti, kad privalo būti vertinama bebravietės svarba ekosistemai (su konkrečiais kriterijais).

2.5.2. Siūlome Taisyklėse įtraukti perspektyvios (saugotinos) bebravietės sąvoką ir ją apibrėžti.

2.5.3. Siūlome įvesti medžioklės ribojimus perspektyviose bebravietėse.

Taip pat manome, kad turi būti keičiama Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarka, joje detaliai apibrėžiant tiek perspektyvių, tiek neperspektyvių bebraviečių kriterijus, jų nustatymo tvarką, perspektyvių bebraviečių ir jose gyvenančių bebrų apsaugą.

2.6. Dėl svetimžemių rūšių išleidimo į laisvę

Esama situacija

Aptvaruose auginami danieliai ir fazanai yra paleidžiami į laisvę medžioklės tikslais.

Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse yra nustatyta, kad „35. Aptvaruose, voljeruose ar kituose statiniuose išauginti /…/ svetimžemių /…/ laukinių gyvūnų rūšių gyvūnai /…/ negali būti išleidžiami į laisvę.“, „37. Leidžiama išleisti į laisvę nelaisvėje laikomus Lietuvos teritorijoje natūraliai gyvenančių rūšių gyvūnus /…/“, šiam veiksmui būtinas AAD leidimas. Tačiau vykdant medžiojamųjų gyvūnų gausinimo programas į medžioklės plotus yra išleidžiami aptvaruose užauginti danieliai bei fazanai, t.y. svetimžemės rūšys.

Problema

Nepaisant esančio draudimo į laisvę išleisti svetimžemes rūšis, vykdant medžiojamosios faunos gausinimo programas yra paleidžiami danieliai ir fazanai. Į laisvę išleidžiamos svetimžemės rūšys gali ardyti natūralią ekosistemų pusiausvyrą, kuria konfliktą, kai medžiotojai ima persekioti vietines plėšriųjų žvėrių rūšis, norėdami išsaugoti įveistas svetimžemes.

Iš aptvarų išleisti gyvūnai neturi įgūdžių gyventi laukinėje gamtoje, saugotis pavojų, ieškoti slėptuvių. LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas nurodo, kad žiaurus elgesys su gyvūnais be kita ko yra ir „laukinių gyvūnų, kurie buvo prižiūrimi žmogaus, paleidimas į laisvę, jeigu šie gyvūnai nebuvo tinkamai paruošti gyventi natūralioje aplinkoje“. Todėl fazanų, kurie auginami į laisvėje esančias nepanašiomis sąlygomis, išleidimas galima kertasi su gyvūnų gerovės reikalavimais.

Siūlymas

Siūlome uždrausti svetimžemių rūšių paleidimą į laisvę medžioklės tikslais.

2.7. Dėl naktinio stebėjimo prietaisų naudojimo

Esama situacija ir problema

Taisyklių 10.2.4 punktas leidžia medžioklėje naudoti naktinio stebėjimo prietaisus. Taisyklių 58.5.9 punktas draudžia medžioklėje naudoti naktinius taikiklius. Naktinio stebėjimo prietaisai gali būti perdaromi ir naudojami kaip naktiniai taikikliai, tokiu būdu apeinant naktinių taikiklių draudimą.

Siūlome 10.2.4 punkte patikslinti, kad leidžiama naudoti naktinio stebėjimo prietaisus, nepritvirtintus prie ginklo ir/ar optinio taikiklio.

2.8. Dėl Taisyklių penkto skyriaus „Medžioklės eiga“

Esama situacija ir problema

Taisyklių skyriuje „Medžioklės eiga“ yra aprašoma tik situacija, kai medžioklėje dalyvauja daugiau nei vienas asmuo ir medžioklės vadovo pareigos. Manome, kad skyriuje „Medžioklės eiga“ turėtų būti įtrauktos ir paaiškintos tokios situacijos, kaip netyčia sumedžiotas kitos rūšies, ne tos lyties ar amžiaus gyvūnas bei atsakomybė. Dabar dalis šios informacijos yra Taisyklių 6-tame skyriuje, bet tai neatitinka skyriaus tematikos. Taip pat į 5-tą skyrių turėtų būti perkelti ir 50, 51 punktai iš 7-to skyriaus. 5-tame skyriuje turėtų būti aiškiai apibrėžta atsakomybė už sumedžiotus ne tos rūšies ar kriterijų gyvūnus.

Siūlome skyriuje „Medžioklės eiga“ įtraukti nuostatas, kokie veiksmai atliekami sumedžiojus kitos rūšies, ne tos lyties ar amžiaus gyvūnus, saugomų rūšių gyvūnus bei apibrėžti atsakomybes.

2.9. Dėl varyminių medžioklių derinimo su kitais renginiais gamtoje

Esama situacija ir problema

Varyminių medžioklių grafikas yra planuojamas iš anksto visam sezonui, dalis medžiotojų būrelių jį skelbia savo interneto svetainėse, tačiau medžiotojų būreliai nėra įpareigoti šį grafiką derinti su miškų valdytojais ar bendruomenėmis ir atsižvelgti į kitus tose pačiose teritorijose galinčius vykti renginius. Šiuo metu toks derinimas galimas tik geranoriškumo principu, tačiau yra atvejų, kai medžioklės plotų naudotojai neleidžia vykdyti kitų renginių, nes yra suplanavę medžiokles.

Lankymosi miške taisyklių 14 punktas įpareigoja kultūros, sporto ir kitų renginių miške organizavimui gavus miško valdytojo leidimą, o saugomose teritorijose – suderinti su direkcijomis. Nors lankymosi miške taisyklės negalioja medžioklei, manome, kad varyminėms medžioklėms turėtų galioti toks pats reikalavimas, kaip ir kitiems renginiams miške. Kadangi kiti renginiai yra derinami urėdijose ir saugomų teritorijų direkcijose, šios įstaigos galėtų turėti informaciją tiek apie varymines medžiokles, tiek apie kitus renginius ir juos suderinti. Jei planuojami vieši renginiai gali sutraukti žmonių į gamtą, jiems turėtų būti teikiama pirmenybė, o medžioklės turėtų būti perkeliamos į kitą vietą ar laiką.

Siūlome į Medžioklės taisykles įtraukti punktą, pagal kurį urėdijos ir saugomų teritorijų direkcijos galėtų iš anksto prašyti varyminių medžioklių grafikų ir turėtų teisę įpareigoti medžioklės plotų naudotoją keisti varyminių medžioklių grafiką dėl viešųjų renginių. Tokia nuostata galėtų būti įrašoma 27¹ punktu.

2.10. Dėl įspėjamųjų ženklų vykdant varymines medžiokles

Esama situacija ir problema

Taisyklėse nėra numatyta, kad medžioklių varant metu būtų pastatomi informaciniai ženklai kitiems į mišką atvykusiems žmonėms. Kadangi žmonės dažniausiai juda keliais, tokie ženklai galėtų būti pastatomi ant bendrojo naudojimo kelių, kad įspėtų žmones tame miško kvartale neiti iš kelio į mišką, taip pat būti atidesniems dėl galinčių į kelią išbėgti žvėrių. Įspėjamieji ženklai padidintų visuomenės saugumą.

Siūlome Taisyklėse numatyti, kad kvartaluose, kuriuose vykdomos varyminės medžioklės, ant bendrojo naudojimo kelių būtų pastatomi įspėjamieji ženklai. Tokia tvarka galėtų būti įvedama pridedant atitinkamą papunktį prie Taisyklių 71 punkto.

2.11. Dėl autoįvykiuose sunkiai sužalotų gyvūnų

Esama situacija ir problema

Taisyklėse yra numatyta, kad autoįvykyje sužeisto medžiojamojo gyvūno kančias gali nutraukti medžioklės plotų naudotojas:

„15.3.5. kai medžioklės plotų naudotoją pareigūnas iškviečia nutraukti autoįvykio ar kito įvykio metu sužeisto ar sužaloto medžiojamojo gyvūno kančias, jis apie sužeisto ar sužaloto medžiojamojo gyvūno kančių nutraukimą šį gyvūną sumedžiojant įrašo medžioklės lapo antroje pusėje /…/“.

Teisės aktai nenumato kitų būdų, kaip turėtų būti nutraukiamos autoįvykiuose sužalotų gyvūnų kančios. Spaudoje buvo aprašytas ne vienas atvejis, kai miestuose automobilių partrenkti gyvūnai ilgą laiką kankinosi, nes nėra apibrėžtos tvarkos ir įpareigojimų, kaip turėtų būti su jais elgiamasi. Manome, kad tokia tvarka turėtų būti numatyta ir sužaloti gyvūnai turėtų būti numarinami veterinarų arba gydomi reabilitacijos centruose, tačiau kol to nėra, medžiotojams galėtų būti suteikta galimybė nutraukti autoįvykyje sužaloto gyvūno kančias ne tik savo medžioklės ploto vienete. Tai ypač aktualu, kai gyvūnai sužalojami gyvenvietėse.

Siūlome pakeisti Taisyklių 15.3.5 punktą vietoje žodžių „kai medžioklės plotų naudotoją“ įrašant žodžius „kai medžiotoją“.

Prašome įtraukti mūsų pateiktus pasiūlymus, kai bus rengiami nauji Taisyklių pakeitimai.