Straipsniai

Susitikimas su elniais

2014-10-02 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Taurusis elnias laukuose. Fotografavo Gintarė Žalkauskaitė.

Jau kelintą savaitgalį tai viename, tai kitame miške ištempusi ausis bandžiau išgirsti garsųjį elnių rudeninį baubimą. Bet ne bet kur jis aidi, tad pasiklausiusi tylos pagaliau išsiruošiau į patį elnių tuoktuvių centrą – Pašilių mišką.

Atvykau jau visai sutemus. Pykdama ant savęs, kad taip susivėlinau, taikiau į mišką tiesiausiu keliu pro Pašilių kaimą. Tačiau vos įnėrusi į pamiškės brūzgynus, mašinėlė įsmuko į purvo balą ir įklimpo. Išlipau ir iš karto išgirdau baubiant. Oho! Palikusi mašiną mirkti baloje pėsčiomis patraukiau tamsoje skendinčiu miško keliuku. Per krūmynus piktai ant manęs lodami nudundėjo du elniai ar elnės – blausioje mano žibintuvėlio šviesoje tik sublizgo jų akių žiburėliai. Išėjau į palaukę. Iš skirtingų pusių maurojo bent trys patinai ir vienas gyvis mykė visai šalia. Net pagalvojau – negi ir čia elnias – toks panašus į karvę… Bet dar kartą išgirdusi supratau, kad tikrai turėtų būti karvė, greičiau bulius, įsijautęs į elnių tuoktuvių atmosferą. Kurį laiką klausydavo elnių baubimo murmėdamas sau panosėje „mmmmm“, o paskui neišverdavo ir „mmmmūūūūū“… Toje vietoje ir nutariau apsinakvoti, kad iš karto anksti ryte atsikėlusi galėčiau pamatyti po elnią kiekviename lauko kampe. Per naktį du elniai baubė kaip užsukti. Gal apie trečią nakties pažadino trys šūvių salvės. Brakonierius ar medžiotojas su naktinio matymo prietaisu? Juk visai nieko nesimato, net baltos, kaip ryte paaiškėjo, karvės šalia.

Pusę septynių išsiverčiau iš savo „lovos“. Greitai švito. Peliūkštis prašmižėjo griovio dugnu ir šmurkštelėjo urvelin. Gerai, pamaniau sau – bent pelytę būsiu pamačiusi. Pamiškės skendėjo rūke, elnių aidėjo tik balsai. Patraukiau smėlėtu keliuku arčiau jų. Ūkanos pamažu sklaidėsi, bet palaukės buvo tuščios – maurotojai slėpėsi miške.

Nieko nepešusi nutariau grįžti prie mašinos ir patikrinti lauką, kuriuo į mišką atvažiavau. Bežingsniuodama keliuko properšoje pastebėjau juodą siluetą – neskubėdamas knaisiojosi šernas. Nuotrauką! – švystelėjo mintis, bet vienoje rankoje žiūronai, kitoje miegmaišis ir kilimėlis… Šernas nelauks, kol aš išsidėliosiu savo daiktus… O ir nuotrauka, aišku, neišeis – ne toks geras mano fotoaparatas, tad belieka stebėti ir grožėtis. Pasisukiojęs šernas nubindzeno savo keliais. Kitoje miško juostos pusėje tysančiame lauke iš pradžių taip pat nieko įdomaus nepastebėjau. Miško kampe vis dar įnirtingai maurojo elnias, tad patraukiau link jo, bet žingsnį sulėtino ražienoje sušmėžavusi lapė. Matyt, dar jauna ir žiopla, bėginėjo nepakeldama akių tai šen, tai ten, ir aš galėjau ramiai ją stebėti ir kartu apžiūrinėti visą lauką. Tolėliau ganėsi stirnos. Pabandžiau lapę nufotografuoti. Ji pagaliau mane pamatė, bet dar kurį laiką stovėjo nustebusi ir tik po to pašiaušė uodegą ir pasileido bėgti. Lydėjau ją akimis ir tada žiūronų matymo lauke tolyje išniro elnio siluetas! Iš tolimos pamiškės elnias ėjo į mano pusę. Nežinau, kodėl jis nutarė eiti ne šalia miško (gal nenorėjo pykdyti miške pozicijas užsiėmusių kitų patinų), o žygiavo tiesiog laukų viduriu, puikiai matomas. Tai žingsniu, tai ristele priartėjo, praėjo pro šalį ir nutolo link kitos pamiškės.

Atsidžiaugusi šiuo reginiu išėjau į kelią. Žiemkenčių lauku link miško pasileido stirnų grupė. Jauniklis dirvone suklupo ir pargriuvo, o motina pripuolusi ėmė laižyti jo nugarą ragindama keltis. Pirmas bėgęs stirninas stabtelėjo luktelėti, kol jiedu jį pasivijo ir draugiškai nušuoliavo miško prieglobstin.

Pirmoje kaimo sodyboje žmogus sutiko pagelbėt ištempti mano mašinėlę, tad nutariau dar pasivaikščioti miške. Nieko pamatyti nebesitikėjau – vidurdienį žvėrys paprastai ilsisi. Vienoje vietoje pastebėjau elnio ištryptą aikštelę ir nuzulintus medelius. Apžiūrinėjau ragais nubraukytus medžių kamienus ir uodžiau ožiu atsiduodantį kvapą, kai visai arti užmaurojo patinas. Na čia dabar? Elnias bliovė toliau ir aš susigundžiau pabandyti prie jo prieiti. Tykinau šlapiu brūzgynu. Maurojimas griaudėjo čia pat, už krūmų guotų, kai staiga sutraškėjo šakos ir prieš mane iššoko elnias nemenkais ragais, o paskui jį – kitas, dar stambesnis. Štai kodėl senis elnias mauroja vidury dienos! Aptiko savo valdose konkurentą. Jaunėlis keliais šuoliais paspruko nuo senio, o šis tuojau pat apsisuko ir baubdamas grįžo į savo poziciją už krūmų. Jie abu tik kelioms minutėms išniro man prieš akis ir nei vienas manęs nepastebėjo. Atsitokėjusi bandžiau toliau artintis prie senio, bet iš krūmų traškėjimo šone supratau, kad sėlinu ne viena. Jaunesnysis elnias aiškiai buvo neapsisprendęs, ką nori daryti, ir apsukęs nediduką ratą irgi nutarė dar kartą pamatyti senį. Palaukiau jo. Tarp šakų jau šmėžavo platūs ragai. Dar keli žingsniai ir mus skyrė tik vienas krūmas, mačiau tarp lapų jo dailų snukį. Gniaužiau rankose fotoaparatą – dar pora žingsnių ir jis išlįs į atviresnę vietą. Bet elnio akys jau buvo prašviesėjusios. Pro lapų mirgesį į mane įsmigo atidus jo žvilgsnis… sekundė atsitokėjimo… per kūną pagaugais nueinantis krūptelėjimas… platus šuolis atgal ir lūžtančios šakos po kojomis. Taip liūdna matyti, kokį išgąstį žmogus sukelia žvėriui. Senis dar kartą kitą pamaurojo, bet netrukus nutilo – gal suprato, kad konkurentas pasitraukė, o gal pajuto mane, tačiau krūmuose teliko girdėti tik šernų kriuksėjimas, kai jie vartėsi savo vidurdienio migyje.

Paskutinis elnias manęs laukė ant kelio, priešais mašiną. Bet jau persisotinusi įspūdžiais nebuvau atidi – pamačiau tik jo šuolį į mišką. Prisipyliau puodelį arbatos ir lūkuriavau klausydamasi šnarančių šakų. Atrodė, kiekvienoje proskynoje knibžda gyvybė, ir išvažiuodama palieku tiek daug nesužinota ir nepamatyta.

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“

 

 

 

 

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!