Vasario 13 dieną antrąkart šią žiemą Karšuvos girioje skaičiavome lūšis. Ši vietovė dėl čia gyvenančių lūšių yra buveinių apsaugai svarbi teritorija. Daugelyje Vakarų Europos šalių lūšys nyksta ir jų skaitlingumas gana mažas. Lietuvoje jos paplitusios ne visur, tačiau Karšuvos girioje aptinkamos nuolat. Lūšių apskaita vykdoma pagal valstybinio monitoringo programą. Apskaitos turi būti vykdomos kas treji metai.

Kadangi giria yra vienas didžiausių miško masyvų, pasirinkti šeši, ne arčiau kaip per penkis kilometrus nutolę uždari maršrutai, kurių kiekvieno ilgis po 10-12 kilometrų ir kuriuos reikia apeiti du kartus – sausio ir vasario mėnesiais. Skaičiuojant lūšis kartu registruoti ir aptikti vilkų pėdsakai siekiant susidaryti subjektyvią nuomonę apie vilkų gausą Karšuvos girioje ir paneigti įvairias spekuliacijas apie vilkų, skaičiuojamų keliomis dešimtimis, skaičių.

Skaičiuojant lūšis sausio mėnesį rezultatai šiek tiek nuvylė. Lūšies pėdsakai buvo aptikti tik viename iš šešių maršrutų – 3 kilometrų atstumu nuo Tauragės r. esančio Šilinės kaimo.

Vasario 13-osios apskaita, kaip ir ankstesnioji, buvo vykdoma praėjus parai po iškritusio sniego. Sniegas šiek tiek drėgnokas, tad žvėrių palikti pėdsakai buvo gana „kokybiški“. Pastaroji apskaita buvo šiek tiek neįprasta – su edukaciniu atspalviu. Su direkcijos darbuotoju į apskaitą išsiruošė ir keturios Tauragės „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos moksleivės ir vienas buvęs „Šaltinio“ mokyklos jaunasis ekologas, dabar jau „Žalgirių“ gimnazijos gimnazistas. Jaunimo noras buvo išmokti „skaityti“ miško žvėrių pėdsakus. Įgytos žinios galbūt pravers ne tik ateityje renkantis profesiją, bet ir įvykdyti konkrečias biologijos ir geografijos mokytojų užduodamas užduotis. Reikia pagirti tokį mokinių ryžtą ir norus žinant, kad 12 kilometrų atstumas klampojant per dar gana storą sniego dangą ir traškantį po kojomis ledą juodalksnynuose yra nemažas iššūkis ir dažnai po mišką vaikštantiems direkcijos darbuotojams.

Jau pirmuosiuose šimtuose metrų, rezervato teritorijoje, pasisekė aptikti naktį ar paryčiais praėjusios jaunos lūšies pėdas. Toks ankstyvas pasisekimas labai nudžiugino ir įkvėpė – juk lūšies pėdos ne taip jau dažnai stebimos. Vos už trijų šimtų metrų nuo lūšies pėdų priešinga kryptimi buvo nubėgę ir 4 vilkai. Nuėjus pusę maršruto aptikti dar vieno, tos pačios vilkų šeimos nario, pėdsakai. Baigiantis maršrutui aptiktos ir tos pačios lūšies išėjimo iš apskaitos teritorijos pėdsakai. Tai buvo gera proga įtvirtinti įgautas žinias, atskirti vilko ir lūšies pėdsakus, kurių skirtumus, deja, žino ir ne visi medžiotojai.

Šio žygio metu aptiktų kitų miško žvėrių – lapių kiaunių, šernų, elnių, briedžių, baltųjų ar pilkųjų kiškių, voverių sniege paliktų pėdsakus mokiniai žygio pabaigoje atpažino jau be jokio vargo. Sugrįžus į direkcija mokinių veidai jau išdavė didelį nuovargį, tačiau akys spindėjo džiaugsmu. Juk ne kiekvieną dieną moksleiviai gali patirti tokius nuotykius ir dar gauti naudingų gamtinių žinių ir patarimų. Šios apskaitos dieną, kitame maršrute, lūšies pėdos buvo stebėtos ir Paįkojų kaimo apylinkėse. Deja, kituose keturiuose maršrutuose lūšių pėdsakų aptikti nepavyko.

Kitą dieną, rezervato inspektoriams vykdant jau rezervato žvėrių apskaitą, pavyko aptikti dar trijų lūšių vienos paros senumo pėdsakus – dviejų rezervate, per vieną miško kvartalą, nuo maršruto, kuriuo ėjo inspektorius su mokiniais ir vienos vos keliasdešimt metrų nuo šio maršruto, šalia rezervato apsaugos zonos. Kad tai skirtingų individų pėdos, rodė skirtingi pėdų dydžiai, žvėrių judėjimo kryptys. Tik sekančią dieną aptiktos kitų lūšių pėdos parodo, kaip sunku tiksliai numatyti iš anksto „teisingus“ maršrutus, kad į juos „įkliūtų“ visos Karšuvos girios lūšys. Na, o toks lūšių migracijos aktyvumas reiškia, kad šis metas yra pats rujos įkarštis. Panašus atvejis, kai keturių individų pėdsakus buvo pavykę skaičiuoti rezervate, buvo tik prieš kelerius metus.

Šios apskaitos rezultatai, kurios metu, kaip minėta buvo kreipiamas dėmesys ir vilkų gausą Karšuvos girioje, leidžia manyti, kad girioje gyvena 5-6 lūšys ir 10-11 vilkų, kurių skaičių sudaro dvi, 5 ir 3 vilkų šeimos ir galbūt 2-3 vienišiai vilkai. Tokį vilkų skaičių patvirtina ir nuolatinis vilkų veiklos požymių stebėjimas tiek besniegiu metų periodu, tiek žiemos metu kai apskaitos nevykdomos.

Saulius Bartminas yra Viešvilės regioninio parko vyr. inspektorius
Viešvilės regioninio parko direkcija
Bernardinai.lt