Pokalbis apie vilką: žinomą ir nepažįstamą

Vieną vakarą muzikinio klubo „Tamsta“ lankytojus pasitiko ne muzikos, o gamtos garsai: sučiulbo paukščiai, o renginio pradžią paskelbė vilko kauksmas. Susispietę aplink staliukus ir delnais apglėbę karštos arbatos stiklines klausytojai sužiuro į sceną, kur kiek susikūprinę ir susigūžę susėdo vakaro diskusijos dalyviai. Nebuvo lengva atspėti, kaip juos sutiks publika – juk susirinko tokie nevienodi ir kartais vieni kitų nemėgstantys visuomenės grupių nariai: medžiotojai ir nusiteikę prieš medžioklę susėdo prie gretimų staliukų, susirinko meno žmonės ir ūkininkai, studentai ir senjorai. Juos suvedė susidomėjimas vilku – vieniems tolimu laukinės laisvės simboliu, kitiems grėsmingu artimu kaimynu, vienų matomu per šautuvo taikiklį, kitų – gamtosauginių protestų plakatuose. To vakaro diskusija nebuvo akcija, ir nebuvo dalykinis susitikimas – cafè scientifique tipo renginys buvo skirtas visiems pasisakyti, išgirsti kitų nuomones, praplėsti savo žinias, jei ne apie patį vilką, tai apie tai, kaip jį mato kiti, permąstyti savo argumentus ir ieškoti naujų, praleisti vakarą panirus į gamtos pasaulio problematiką.

Ant pakylos įsitaisė gamtininkas ir žurnalistas, daugelį metų už vilkų apsaugą kovojantis Andrejus Gaidamavičius, teatro režisierius Gintaras Varnas, Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius, Vilniaus medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Algis Petrauskas, Vilniaus universiteto Ekologijos ir aplinkotyros centro dėstytojas profesorius Edmundas Lekevičius. Diskusijai vedėjavo Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.

Taikių sprendimų viltis

Diskusiją pradėjo Andrejus Gaidamavičius išsakydamas viltį, kad amžiname kare tarp Gamtos ir žmogaus galima rasti taikių išeičių. Andrejus papasakojo, koks yra vilkas – bent šiek tiek pažįstamas kiekvienam, kuris savo namuose turi naminį jo giminaitį šunį. Vilkas toks pats prieraišus, tik ne prie žmogaus, o prie savo šeimos, ir ne mažiau protingas. Vilkiukas auga ir gyventi mokosi šeimoje, ir gali tapti problematišku, jei jo vaikystė bus sunki. Todėl, pasak Andrejaus, mums turi rūpėti ne klausimas, kiek turime vilkų, o klausimas, kiek turime vilkų šeimų, nes stiprioje šeimoje užaugęs ir gyvenantis vilkas lengviau susigaus grobį miške ir jam mažiau knietės lankyti ūkininkus. Svarbu aiškintis priežastis, kodėl vilkas puola gyvulius, jų žinojimas bus atspirtis ieškant taikių problemos sprendimo būdų.

Vilko ir avių klausimas

Vilko ir gyvulių temą pratęsė Žilvinas Augustinavičius, pernai netekęs 17 vilkų papjautų avių. Vilkai gyvulius užpuolė tiesiog avidėse ir šis kartas buvo antras, kai Žilvinui teko patirti nuostolius dėl vilkų. Avių augintojui pikta, kad vilkai papjovė daug daugiau gyvulių, nei jiems būtų reikėję numalšinti alkį – išskerdė gyvulius tarsi būtų norėję vien pasismaginti. Avių augintojas taip pat teigė, kad vilkų daroma žala paskutiniu metu augo. Andrejus Gaidamavičius vėliau replikavo, kad GAA „Baltijos vilkas“ didesnius pernai metų žalos duomenis sieja su įvestomis kompensacijomis – nuo pernai metų ūkininkai yra suinteresuoti registruoti žalą, o ankstesniais metais didelė žalos dalis nebuvo registruojama. Diskusijai pakrypus apie gyvulių apsaugos priemones buvo išsakyti raginimai visų pirma saugoti gyvulius, užuot tikintis, kad vilkai nepasirodys prie ganyklų. Pastebėta, kad paprastas elektrinis piemuo nėra pakankamas avių apsaugai, o patikimesnėms apsaugos priemonėms reikalingos investicijos.

Žilvinas išsakė norą, kad vilkų medžioklė būtų glaudžiau siejama su jų daroma žala gyvulių ūkiams. Jo nuomone, medžioklės galėtų būti organizuojama „gaisrų gesinimo“ principu ten, kur vilkai nusitaiko į gyvulius.

Papasakoti apie vilkų medžioklę paprašyta medžiotojo Algio Petrausko. Jo teigimu, Aplinkos ministerijos skelbiamais vilkų apskaitos duomenimis pasitikėti negalima, nes medžiotojų įsitikinimu ir stebėjimu vilkų skaičius yra didesnis ir Lietuvoje šiuo metu gali siekti virš 500. Pasak medžiotojo, kadangi medžiojami visi kiti žvėrys, turi būti medžiojami ir vilkai, o liautis juos medžioti būtų galima tada, kai šių žvėrių liktų apie 150.

Vilkų medžioklės tema sulaukė daugiausia klausimų ir komentarų iš publikos. Buvo stebimasi drąsiai teigiamu gerokai didesniu vilkų skaičiumi, klausinėta apie medžiotojų ir vilkų konkurenciją dėl kanopinių žvėrių, apie geidžiamą vilko trofėjų kaip svarbiausią medžioklės akstiną. Algis teigė, kad medžiotojai gerbia vilką už jo gebėjimą medžioti ir gudrumą, nekonkuruoja su šiuo žvėrimi, tačiau sumedžiojęs vilką yra gerbiamas kaip sumanus ir sėkmės lydymas medžiotojas.

Į diskusiją dėl vilkų skaičiaus įsitraukė ir prof. Edmundas Lekevičius, parengęs grafikus, vaizduojančius disproporcijas tarp šiuo metu augančio kanopinių žvėrių skaičiaus ir mažėjančio vilkų skaičiaus. Pasak profesoriaus, esant tokiai vilkų grobio gausai, šių plėšrūnų galėtų būti daug daugiau, jį mažina vien medžiotojų daromas spaudimas. Kitų žvėrių gausa ir mažas vilkų skaičius daro įtaką žvėrių populiacijų sveikatingumui – plinta ligos, nes vietoje plėšrūnų žvėrių skaičių reguliuoja parazitai. Kilo debatai dėl vilkų apsaugos ir medžioklės kitose pasaulio šalyse: nuo Jeloustouno parko iki Latvijos ir Baltarusijos, bet net apie šias kaimynines šalis diskusijos dalyvių žinios buvo nevienodos.

Padorumo aspektas

Teatro režisierius Gintaras Varnas savo pasisakymą pradėjo atodūsiu, jog jaučiasi šioje diskusijoje, lyg būtų iš kitos planetos. Jis pastebėjo, kad žmogus yra plėšriausia būtybė šioje Žemėje. Mąstymas, kad vilko mums reikia tik tol, kol jis netrukdo, yra baisiausias žmogaus egoizmas. Vilkas, kaip ir skruzdė ar kitas gyvis, turi teisę gyventi, o žmogus pavertė Žemę tik savo valda nepalikdamas jiems vietos. Pasak režisierius, svarstymas, ar turime leisti gyventi, ar nušauti, yra tiesiog nepadori diskusija. Gintaro žodžius palydėjo gausūs publikos plojimai, parodę, jog ne medžiotojų, ūkininkų ir mokslininkų planetai priklauso didžioji dalis auditorijos, kaip ir didžioji dalis visuomenės, ir būtent moralės aspektas diskutuojant apie žvėrių skaičių, daromą žalą ūkiui, būtinybę juos reguliuoti paprastai praleidžiamas kaip neracionalus ir nemokslinis, taip ignoruojant pamatines vertybes.

Diskusijoje vilkas paminėtas ir kaip simbolis, plevėsuojantis ant kariuomenės vėliavos. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto bataliono vadas pulkininkas leitenantas Darius Vaicikauskas papasakojo „Geležinio vilko“ brigados istoriją, pasidžiaugė, kad gali didžiuotis įsimenančiu vilko simboliu ir su publika surepetavo kareivių pasisveikinimą vilko balsu.

Apibendrindamas diskusiją Žymantas Morkvėnas įvardijo tris jam labiausiai įsiminusias problemas: vilkų skaičių, dėl kurio nesutariama ir tai lemia tolesnį nesusikalbėjimą; per menką dėmesį visuomenės nuomonei priimant sprendimus dėl vilkų likimo; didelius gamtosaugininkų ir medžiotojų požiūrių skirtumus, sunkinančius bendrų sprendimų paiešką.

Kas yra nepatogi gamta?

Renginiui pasirinkta tema „Nepatogi gamta“ aprėpia ne vien vilką. Diskusijos organizatorė GAA „Baltijos vilkas“ šį žvėrį mato kaip gamtosaugos iššūkių simbolį, nes būdamas didžiausiu Lietuvos plėšrūnu jis kelia daugiausia tikrų ir įsivaizduojamų konfliktų, pagrįstų ir nepagrįstų baimių, jo elgesys kertasi su žmogaus ūkiniais interesais, o kartu jis nepamainomai svarbus Lietuvos miškų ekosistemai. Tačiau ir kiti žvėrys tampa ūkinių interesų priešais. Į „nepatogios gamtos“ kategoriją papuola ir stumbrai, ir šernai, ir visi laukiniai gyvūnai, kurių buvimas gali kelti rūpesčių. Apie juos reikia kalbėti ne tik ministerijose ir medžiotojų būreliuose, bet ir su plačiąja visuomene, ieškoti ne tik ūkiškai patogių, bet ir moraliai pateisinamų sprendimų.

Dėkojame diskusijos svečiams, partneriui „Baltijos aplinkos forumui“, rėmėjui muzikos klubui „Tamsta“, informaciniam rėmėjui interneto portalui „Grynas.lt“ ir pilnai salei klausytojų.

Gintarė Žalkauskaitė

GAA „Baltijos vilkas“