Pempių ir varnų šokis

Palei upelį šunų vedama nukeliavau į šiemet besiilsinčią ariamą pievą. Pajutau, jog ši pieva pilna gyvybės, įvykių ir emocijų. Sulėtinau žingsnį ir apžvelgiau pievą. Pastebėjau nubėgantį zuikį, ore skraidančias dvi pempes ir porą dirvinių vieversėlių. Viskas tiesiog pulsavo. Pempės pastebėjusios mane ir viską uostinėjančius mano šunis šiek tiek susierzino ir pradėjo klykauti. Tai išgirdusios pakilo dar dvi pempės ir prisijungė prie šauksmų. Dabar jų jau buvo keturios. Ėjau toliau. Staiga išgirdau gervių trimitavimą. Pastebėjau nuo netoliese esančio grikių lauko pakylančias dvi gerves ir pažeme atskrendančias link manęs. Staigiai atsisėdau ant žemės ir pasikvietusi šunis juos susiguldžiau. Gervių pora ramiai ir be galo oriai apskrido kelis puslankius aplink pievą. Stebėjo mane, ir supratusios, jog nėra jokio pavojaus nuskrido atgalios ir nutūpė, kaip aš spėju, prie savo lizdo. Pamačiusios gervių ramybę pempės taip pat nurimo ir pradėjo leistis. Liko tik vienintelė, prižiūrinti plačiąją pievą. Taip visiems nurimus staiga pajutau kažką keisto. Apsisukau aplink – tiesiai į mane, nuo nudžiūvusio medžio pusės pažeme skrido kranklys. Jo atstumas nuo žemės tebuvo kokie du su puse metro, ir aš jau buvau įsitikinusi, jog varnas praskris pro mano galvą, o galbūt net ims mane vyti iš čia. Tačiau klydau. Aš jam visiškai nerūpėjau. Pastebėjau, jog jo pasirodymas nustebino ne tik mane, bet ir pempes. Penkios pempės pakilusios į orą ėmė vyti lauk varną. Šis į jas beveik nekreipdamas dėmesio aiškiai kažko ieškojo. Pempės suprato jo ketinimus ir net nežadėjo nuo varno atstoti. Jų puolimas atrodė lyg šokis. Šis didelis paukštis spinduliavo savo rimtimi ir ramybe. Jis prikaustė visą mano dėmesį. Galiausiai, apsižiūrėjęs varnas patraukė lygiai tuo pačiu keliu, kaip ir atskrido. Tai pasirodė keista. Jaučiau, jog ši istorija nebaigta.
Pempės dar kurį laiką pasipiktino ir paklykavo, tačiau neesant jokiam pavojui ir jos apsiramino. Pradėjo tūpti į lizdus, ėmė viskas tilti. Nesigirdėjo nei vieno vieversio, tik kartais pamatydavau šen bei ten juos tyliai šmėgščiojant, ir tai mane nustebino. Prabėgo dar šiek tiek laiko. Tuo metu, kai visiškai įsivyravo ramybė staiga mane persmelkė kažkoks šaltis ir įtampa. Beveik tuo pačiu metu išgirdau vėl klykiant pempes, bet šis klykimas jau buvo daug įtemptesnis ir piktesnis. Pakėliau akis. Pamačiau, jog lygiai taip, kaip pirmasis varnas skrido, dabar atskrenda šeši. Visi rimti, tylus, baugūs ir grėsmingi jie skrido pažeme mūsų link, tačiau tarsi visiškai manęs nematydami. Jie turėjo tikslą, turėjo planą. Aš mačiau mėliu blyksinčias jų akis. Jie buvo žemai.
Prasidėjo kova. Šeši krankliai prieš šešias pempes. Supratau, jog jėgos nelygios, nes pempės tėra pusės, o kai kurios tik trečdalio varno dydžio. Pamačiau kaip iš kitos pievos į pagalbą atskuba dar dvi ar trys pempės. Taip jėgos susilygino. Ir šokis tęsėsi dar kelias minutes. Tai nebuvo įprasta kova. Tai buvo šokio kova. Varnai aiškiai turėjo taktiką – jie išsiskirdavo, apsupdavo pempes, tada vėl susieidavo į būrį. Aš ne iki galo supratau, kokia šios kovos-šokio priežastis, tačiau manau, jog šis kivirčas nėra pirmas jų barnis. Tai – besitęsiantis mūšis. Manau, varnai tikrai turėjo jėgų persvarą, tačiau pempės buvo nusiteikusios savo lizdus ir būrį ginti iki mirties. Tad galiausiai, tik dėl jiems žinomų priežasčių, varnai tyliai nusklendė kito miško link. Jaučiau, jog tai tikrai nėra jų kovos pabaiga, o varnų atsitraukimas tikrai nėra pasidavimas. Tačiau šiandiena jau bus ramu. Tai supratome visi. Pempės apskridusios pora „pergalės ratų“ ramiai išsiskirstė ir sutūpė į lizdus. Pakilo vieversiai. Pajutę saugumą jie pragydo, pradėjo nardyti visur aplinkui. Jų prisipildė visa pieva. Aš visiškai nesitikėjau, jog aplink mane buvo tiek daug vieversių! Vienu metu mačiau tiesiai priešais mane pralekiant vienuolikos vieversėlių būrelį. Supratau, jog turiu duoti gamtai ramybę. Nebegaliu toliau kelti įtampos, kai viskas po kovos taip nurimo. Juk tai, kas man buvo skirta pamatyti, aš pamačiau. Tyliai su šunimis atsistojome ir pasišalinome. Tuo tarpu ir paskutinė pievą saugojusi pempė nusileido ir nurimo.

 

Gustė Juknevičiūtė