Pėdsekystės dienoraštis: žiemos naktys

Kaip pasiilgau žiemos naktų, kurios medžius, žolynus, vandenis, net žmogaus kūną priverčia apstingti… Gebėjimas judėti, kalbos dovana tampa tokie vangūs. O baltumu padabinto krašto toliai akims duoda tiek nedaug. Tačiau, klausa ir mintys nepasiduoda šalčio poveikiui. Regis, tuomet ypatingai girdi, mąsto netik žmogus, bet medžiai, žolynai, žemė, vandenys – visa Gamta panyra į vienas kitą, bendravimą mums taip neįprastu būdu. Ech, tuomet žmogus, kurs turi gebėjimą ištarti gražų žodį, kad ir tyliai, vos girdimai paleistą, gali daryti stebuklus…

Keliom dienom pas mus užklydo šaltis. Kai kur rytų Lietuvoje -29 laipsnius pasiekęs. Tačiau dabar jau šiek tiek atlėgę. Naktys vis dar ramios, giedros, šalčio vos -9 laipsnius tesiekia. O patekėjusi pilnatis naktį kone diena paverčia. Oi, kaip norisi susitikti su tais, kurie šiuo metu taip išklausyti geba… Taigis, pasiimu į šį susitikimą kilimėlį, miegmaišį, o mintys pačios atras kelią iki manęs…

Neįprasta, kuomet technikos burzgesį pakeičia vėjo linguojamų žolynų šlamesys, pūstomo siego grūdelių čiužesys. Imi gerti tą tylą, lietis į tą betarpišką esatį, kuri net akimis žiūrint esti tokia šviesi. Ūkanota. Nakties metu iš tolumos ataidi automobilio skleidžiami garsai, keli šuns amtelėjimai. Susivokęs kur esi, prisimeni šeiminykščius, draugus, pažįstamus ir jiems mintim bandai ramumos jausmą perduoti…

Toks buvimas leidžia tapti ypatingai jautriam. Atgimsta geba iš kažkur giliai ištraukti norą pasidžiaugti medžio kantrybe, tvirtumu šalty ir šilumoj gyvuoti, vandenų savybe sustingti ir trūksmo metu prabilti įstabia, lyg griausmo, kalba. Tą kalbą pavyko išgirsti paryčiais, kuomet Mėnulis savo vyriška ramybe nušvietė vandens telkinį. Vienam krašte įtrukus ledui, bėgo įrimas į tą kraštą kuriam esu. O jam sustojus, tokia jėga atsimušė į krantą, kad žemė sudrebėjo, o garsas lyg ančioko skrydis,  kurs būt pro pat ausis praskridęs, pasiekė manas ausis… Tokį jausmą norisi kitam perduoti, kad pajaustų, kokias vertybes šalia savęs turime. Po tokių patyrimu žmogus į žmogų kitaip pažvelgtų, galbūt visai kitus žodžius sakytų…

Norėjosi tą naktį vilkus išgirsti. Tad versdamasi ant šono vis pasiklausydavau ar negirdėti jų šlepsėjimo, ataidančių balsų. Tą naktį laputės, kurių vestuvės jau čia pat, taip pat tylėjo…

Spaudoje vis pasirodo straipsniai apie vilkų papjautus šunis. Šiais tekstais lyg bauginama, kad vilkai kone žmones ruošiasi pjauti. Vargeli, mes tokie imlūs jausmams, kad bet kokio žmogaus ištartas žodis taip jautriai nusėda mumyse, kad net baugu. Gerai būt, kad žmogus gražias mintis pasigautų taip imliai, kaip tas kurs į jo gyvastį supančiojusį turtą kėsinasi. Tuomet suprastų, kad Gamtoje ir Žmogaus gyvenime galioja veiksmo ir atoveiksmio dėsniai. Teko skaityti senovės lietuvių išmintį, kur buvo siekta ne savo viršenybę, bet darnumą ir gerovę skleisti. Vilkai be reikalo šunų neliesdavo. Nuskriausdavai juos, nužudydavai jų šeimos narį, kentės kaimas. Ir kiekvienas tuomet jautė atsakomybę už kitą, platesnę sąmonę turėjo. Galbūt tūlas lietuvis, kurs tvirtas savastim pamėgins įminti mintį kituose, kodėl taip vyksta, kas už tai atsakingas. Ir drauge tapsime tvirti savo išmintimi, o ne perdėtu jautrumu, kurs žmogų Žmogumi, o drebančia epušelė paverčia…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“