Pėdsekystės dienoraštis: Vilkų pėdomis

Ilgos praeitais metais buvo Kalėdos, o ir orai lepino žiemiška vėsuma… Vietomis jau pabarstyta baltumu tviskančia dangaus dovana. Pėdinu keliuku, kuris bevingiuodamas veda miško link. O miškas juosia nedidelį ežerioką, papelkius, didybę menančius ir nelygioje būtyje prieš žmogų kritusių savųjų brolių šaknis, kelmus.  Prieinu ražienų lauką, už kurio taip viliojantis miškas. Žemė įšalus, tad eiti nėra sunku. Už keliasdešimt metrų matyti pėdų virtinė. Pėdsakų išsidėstymas sukėlė įtarimą. Priėjęs arčiau įsitikinau, kad tai vilkų, netolimoje praeityje dar miško seneliais vadinamų, pėdsakai. Pradėjus juos tyrinėti, skaičiuoti – paaiškėjo, kad tai keturių vilkų pėdsakai. Du iš jų pakankamai stambūs, kiti du smulkesni. Matyt tėvai su dviem jaunikliais…

Po kelių savaičių, medžioklės metu, du iš jų buvo pakirsti kulkų… Stambi patelė ir smuklesnis patinas. Abejingų tam įvykių turbūt nelabai buvo: vieni džiaugėsi proga pasipuikuoti, kiti džiaugėsi, kad šių „nenaudėlių“ mažiau bus, tretiems gaila jų buvo, ketvirti tyliai mintyse paskendę… Pėdsekystės paskaitose kursų dalyvių užklausus kuo juos žavi vilkas, sulaukiau tokių atsakymų: atsargumas, gudrumas, smalsumas, taktika, bendruomeniškumas, dydis, žvilgsnis, medžiojimo instinktas, laisvės pojūtis. Bet tai juk gyvos būtybės, kuri esti gyva ir gyvena, savybės. Kaip jos gali pasireikšti – jei prieš tave gulės pilkas jo kailis… Jei jau tokias šio sutvėrimo savybes išsakė žmonės, kurie visai arba tik kartą laisvėje jį matė, tai ką apie jį gali pasakyti tie, kurie su juo ar jais dažniau susiduria. Tik žinoma, žmonės pastebės ir išsakys tai, kame patys esti paskendę: didžiuma medžiotojų pamatys šio gyvūno medžioklinius sugebėjimus, ūkininkai, mokslininkai, Gamtą ir šį žvėrį norintys pažinti, dar ir kitas savybes. Mūsų visų akys vienodos, matome tą patį žvėrį, tik tai ką matome perleidžiame per save. Kuo mes švaresni, kuo mažiau pykčio, pavydo, nuoskaudų, tuo daugiau nuostabos ir suvokimo atskleidžiame…

Sekioju vilkų pėdomis. Jų eita tamsią naktį užšalusiu ir išlygintomis vagomis upeliu. Staiga pėdsakai metasi į upelio krantą. Žvilgternu į priekį, o ten šviesus ir šiek tiek net sudrėkęs ledas. Kaip jie sugebėjo įvertinti būsimą kliūtį? Į galvą atėjo mintis, kad jie daug ką jaučia kojomis, o kiekvienas jų žingsnis, žvilgsnis byloja turint nepaprastų gebėjimų įsiklausyti ką kalba sniegas, medžiai, vėjas. Kuomet stengiesi pažinti, suprasti, tuomet atsiveria įdomūs patyrimai… Trumpomis akimirkomis pamąstau ir pasvajoju, kas būtų jei žmonės pažintų ir pamatytų ne kažkurią vieną sutvėrimo savybę: vilkas – ne vien tik baisus grobuonis, medžiai – ne vien tik kubiniai metrai, žemė – ne vien tik vieta, kur kažką galima užauginti, vanduo – ne vien tik skystis, kurį geriame…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“