Pėdsekystės dienoraštis: vieta, kur medžiai dangų remia

Už aukštų medžių, kuriuos juosia tylūs Nemuno vandenys, stūgso vienas vertingiausiu Europoje laikomas miškas, gavęs paslaptingą Punios vardą. Apie šių miškų aukštuosius ąžuolus jau kelis metus tenka girdėti. Tad, vis kaupėsi noras aplankyti šią vietą. Galiausiai, mintis atėjusi į galvą buvo tiesiog nepakartojama: – aplankyki šią vietą prieš pat Kalėdas! -Pasidžiauki šiose vietose besiganančiais tauriaisiais elniais, juk kaip tik jie siejami su Saulės šviesą nešančiais sutvėrimais. Turbūt iškils klausimas, kuo gi elnias tą šviesą atneša. Rankų juk neturi? – O gi ragais. Devyniaragiui, į juodai rudų ragų viršūnę, nukaldintą Saulę pasodina mitinis kalvis. Tuo pačiu prašydamas ją į Dangų įkelti. Sunkoka užduotis ir ne kiekvienam elniui įveikiama… Kaip vėliau paaiškėjo, šiose vietose elnius saugo nematoma jėga. Esti pasakojimas, kuomet medžiotojai berods keturis kartus šovę į elnią liko apstulbę stovėti. Tą kartą kulkos elnio nepasiekė…

Punios šilas

Įdomus įpratimas kartojasi kelinti metai iš eilės. Prieš pat Kalėdas aplankyti kurį tai mišką. O savo apsilankymu, buvimu, dainomis įsilieti į Gamtoje vykstantį stebuklą, tapti to virsmo dalimi. Nuostabu tai, kad šiais metais (2016-12-17) mūsų susirinko virš 20 žmonių. Juk, kai pagalvoji, tokiu įtemptu laikotarpiu, kuomet stengiamasi užbaigti į metų galą sukritusius darbus, ištrūkimas iš viso to bėgimo ko ne stebuklui prilygsta. Tad vieną stebuklą jau turime.

Punios šilo prieigose mus pasitinka vienas iš Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojų – Renatas Jakaitis. Pasilabinę vieni sukitais, Renatui papasakojame nuostabų nutikimą, kuriuo gėrėjosi keliolika į šią vietą vykusių žmonių. Jie stebėjo dviejų vilkų pasirodymą. Juos matyt išbaidė netoliese vykstanti medžioklė, tad jie kuo greičiau stengėsi grįžti į mišką, kuriame būsią saugesni. Renatas mums patvirtino, kad šiose vietose, kuris laikas gyvena keli vilkai. Tačiau šios vietos, dėl savo dydžio, nėra jiems patogios, bet matyt, dėl tam tikrų priežasčių jas vilkai pasirinko kaip saugiausią priebėgą. Renatas ragina pradėti pasivaikščiojimą, tad judame gilyn į mišką. Sniego pakankamai, oras ramus, apniūkę, temperatūra apie 0. Visų nuotaikos kuo puikiausios. Įdėmiai klausomės Renato, kuris supažindina su šiose vietose gyvenančių gyvūnų įvairove, gausa. Žygiuodami miško keliuku įsitikinome gamtininko teisumu. Elnių, šernų, stirnų pėdsakų virtinės tai iš vienos, tai iš kitos pusės kirsdavo miško keliuką. Be šių gyvūnų mokytėmės atskirti vilko ir šuns paliktus pėdsakus. Stebėtina, kaip vilkai geba vienas paskui kitą bėgti ir palikti tik vieną pėdsakų eilę… Šilti orai ramybės neduoda barsukui. Paliktos pėdsakų žymės rodo, kad jis vis dar nemiega ir kartas nuo karto išlenda savąjį kailį pravėdinti. O kokį grožį lapė sukūrė! Ji savų pėdsakų grandinėlėmis, vingiais papuošė pakeles, kuriomis keliavo toks gausus pėdsekių būrys.

Pietaujame. Vaišės tokios gausios, lyg per Kalėdų šventę. Tik šiuo atveju Kalėdų stalą atstojo minkšta miško paklotė. Poilsis. Dar keli gurkšneliai šiltos arbatos ir pajudame Žaltės slėnio link. Iki jo keliolika kilometrų. Bet, kuomet eini mišku, kuriame apie 40 metų nevykdoma ūkinė veikla, įsitikini, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogaus norų ir būtinybės. Tokiose vietose besisukantis gyvasties ratas sukuria galimybę klestėti gausybei augalų, paukščių, žvėrių, žvėrelių. Punios šile gyvena visos šiuo metu Lietuvoje aptinkamos genių rūšys. Lizdą turi juodasis gandras, jūrinis erelis, cypauna miegapelės. O po ilgų metų į šias vietas užklydo vilkai. Juk visa tai gyvuojančio, pilnavertiško miško ženklai.

Buvusio Smalinyčios kaimo vietoje stūgso dailios medinės skulptūros, kurios puošia ne tik Žaltės slėnį, bet ir miško pakeles šio slėnio link. Kūrybinga žmogaus mintis ir drožėjų rankų darbas pagyvino šią vietą. Suteikė mitinės minties blyksnių, verčiančių atsigręžti į tai, ką mūsų protėviai taip saugojo. Žaltės slėnyje keturios medinis vaidilutės saugo akmeninį aukurą, šalia kurio į dangų įsistiebęs Perkūną vaizduojantis drožinys. Prieš grįždami į tą vietą kur pradėjome žygį, užkuriame ugnelę, galvojame norus ir juos palydime Kalėdinėmis dainomis. Vildamiesi, kad ateisianti šviesa atneš naujų jėgų darbams, kurie saugotų tas vertybes, kurios mums nuo seno teikia jėgų.

Nuoširdus Ačiū Renatui Jakaičiui, kuris suteikė galimybę pamatyti nuostabų gamtos kampelį.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

Keliolika išvykos akimirkų, kurias įamžino

Giedrė Aleksandravičiūtė, Dovilė Selickaitė ir Tadas Petrikas: