Pėdsekystės dienoraštis: sutemose paskendę balsai

Kažkada girdėti pasakojimai apie nuostabius pasibuvimus Gamtoje, kuomet Žmogus įsilieja į visumą ir tampa lyg balsas viso to kas vyksta joje, nugrimzta į praeitį… Senovės žmogus suprato, kokią svarbią reikšmę ir galią turi mintis bei žodis. Beskaitant ankstesniais laikais parašytus raštus apima džiugesys bei šiltas pojūtis. Tarmiški žodžiai, sakiniuose lyg upės vandenys liejasi minčių gelmė, žodžių įvairovė. Daugelis rodydamas pirštu į išmaniąsias technologijas, kurios iš tiesų stebina savo galimybėmis, pradeda su jomis tapatintis. Kalba, mintys, bei žodynas skursta. Prie mūsų aplinkos ne technologijos taikosi, bet mes patys specialiai skurstam, kad tomis technologijos būtų patogu naudotis. Straipsniai internete ir spaudoje tampa vulgarūs, skursta žodynas. Bendrinėje kalboje įsivyrauja kalbų maišalynė ir susidaro įspūdis lyg nuo mažumės keiktis, kriuksėt ir mykt buvom temokami.  – Pala pala, sakys tūlas skaitytojas, prie ko čia pėdsekystė. O vis dėl to ryšys yra, kalbėdami ir puoselėdami savo gimtąją kalbą, susikuriam galimybę geriau pažinti pasaulį. Ją vartojant nurimsta mintys ir protas. O kuomet tai įvyksta, gali priimti ir išgirsti kitos gyvos būtybės mintis. Tuomet išgirsti, kad kas kartą miškas vis kitaip ošia, paukštis vis kitaip čiulba ir galų gale artimas žmogus vienokių ar kitokių minčių vedinas yra.

Penktadienio vakaras. Atsitiktinai, o gal ir ne suburiama jaunų žmonių grupelė. Vykstame į mišką. Vėjas stiprokas, tačiau miške jo visai nesijaučia. Tik medžių lingavimas ir vieno kito užsilikusio nuo rudens lapo šlamėjimas išduoda, kad virš mus saugančių medžių juda nepaprasta jėga. Iš lėto einame bepradedančiu tirpti sniegu. Prie bebrų užtvankėlės aptinkame apie savaitės senumo lūšies pėdsakus. Iš daugkartinių stebėjimų panašu, kad tai tas pats lūšies patinėlis, tik jau gerokai paaugęs ir sustiprėjęs. Taip pat matyti lede iššalę vilko pėdsakai. Kartais taip jau nutinka, kad šių plėšrūnų keliai susikerta. Šioje vietoje ilgai neužsibūname. Judame tolyn. Miško proskyna. Sustojame. Kad patogiau būtų stovėti, atsiremiam į medžius.  Lengvas lingavimas ir naktyje paskendusio miško dvasia nuramina iki tol besiblaškusias mintis. Po pusvalandžio vėl pajudame tolyn. Aplinkui matyti daug įvairaus dydžio kanopėlių pėdsakų, visureigio vėžios, bei guminių batų pėdsakai. Gali būti, kad šiuos gyvūnus išvaikė medžioklės garsai. Žygiuojam apie valandą. Stabtelim. Nors jau beveik vidurnaktis, tačiau vėjas nė kiek neaprimo. Oras iš tiesų vilkiškas, tad natūraliai kyla noras sustaugti vilko balsais. Vienas kitą paskatinę sustaugėm. Nesulaukę atsakymo iš miško seneliu vadinamo vilko, judam atgalios. Dar vienas stabtelėjimas, sutartinai dar kartą sustaugėme. Jausmas nepakartojamas… Vėl tylomis klausomės dūkstančio vėjo. Akys apsunksta, iš lėto išsijudinę pėdiname keliuku link automobilių. Nuėjus apie pora šimtų metrų išgirdome iš tolumos ataidėjusį vilko atliepiantį balsą. Sustingome. Jie artėjo, kaskart vis arčiau sustaugdami. Jaučiu, kaip pagyvėjo šalia buvę žmonės. Su kokia nuostaba ir pasigėrėjimu jie džiaugiasi šia akimirka. Priartėję per tris ar keturis šimtus metrų jie sustojo. Aiškiai girdėjosi jų stori balsai. Tai buvo dviejų vilkų liūdnas, lyg skundo kupinas šauksmas. Tik keista buvo, kodėl tik du, o kur trečiasis. Juk prieš mėnesį teko trijų vilkelių pėdsakus atrasti. Gal trečiajam kas nors nutiko… Balsai rimsta, trumpas inkštelėjimas ir viskas vėl nutyla. Pasiskundę, matyt, nudūlino savais keliais. Iš lėto, netriukšmaudami judame ir mes. Grįžę prie automobilių išgeriame šiltos arbatos, pasidaliname patirtais įspūdžiais. Daugeliui, tai buvo pirmas kartas, kuomet girdėjo natūraliai Gamtoje gyvenančio vilko staugimą. Kitą dieną su draugu nuvykome į tą vietą pasižiūrėti vakarykščių pėdsakų. Radom. Iš ties, tai buvo tik dviejų vilkų pėdsakai…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“