Straipsniai

Pėdsekystės dienoraštis: sausis – vilkų mėnuo

2019-01-18 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Ramu, kuomet žiemos laike medžiai apklostyti sniegu.

2019 metų sausio 13 dienos miškas dvelkė šviesuma. Ore tvyrojusi drėgmė sujungė visus, kurie toje „jūroje“ tą dieną lankėsi, o ištartas žodis vilnyte vilnijo tolyn į miško gilumą. Žengdami miško keliu stebime pėdsakų virtines, kurių vienos dviejų dienų sulaukę, o kitos – šios nakties palikimas.

Žiemos tirpsmas sujudino lapes, vilkus vestuves kelti. Pakelėje tai šen, tai ten lapė koją vis pakilnojo ir savo kvapų gentainiams paliko, lyg kvietimą draugėn susibėgus vestuviniais šūksniais pasidalinti. O vilkas, iš pėdsakų matyti, kad sutvirtėjęs, savimi pasitikintis, savo kiemo žemę nagomis padraskė, tuo nešdamas žinią, kad jis jaučiasi tvirtas savyje. Į susitikimą su pavasario ženklais skambantį mišką ne vienas išėjau. Šį dainomis ir pažinimo džiaugsmu besiliejantį susitikimą gausino pėdsekystės kursų dalyviai. Vieni jų tik tik pradeda pėdsakus skaityti, o kiti iš ankstesnių metų, skaityte skaito gamtos knygą, atranda ūpo pėdsakų virtine sekti ir galbūt gelminiu pojūčiu pajusti, kokias mintis gyvūnas su savimi nešėsi. Nuostabu matyti augančius gamtos pažinime ir drauge iš skirtingų kraštų lyg upe susibėgusius.

Vieną dieną teko skaityti Vydūno raštus ir ten perskaičiau pastraipą, kuri, manau, kuo puikiausiai papildys šio aprašymo turinį. Pirmasis skaitytos knygos variantas, tiesa, vokiečiu kalba išėjo, 1932 metais, tačiau turinys kaip niekad svarbus šiandien.

 

Panašumas

„Šių dienų kultūra įvairių rašytojų vadinama miesto kultūra. O tai reiškia susvetimėjusią gamtai kultūrą. Ji sąlygoja labai negilų pasaulio suvokimą, nežiūrint vis didėjančio gamtos išnaudojimo. Trūksta gamtos gelmenų įžvalgos ir aiškaus žmogiškojo dvasingumo supratimo.

Visi senieji šaltiniai nurodo aisčius (prūsus, lietuvius) rūpinusis miškais, jų žvėrimis. Tik tas rūpinimasis buvo kitoks, negu kad šiandien suprantama. Miškai su žvėrimis, apskritai visa, kas gyva, buvo šventa. Tai reiškia, kad miško gyvūnija tada buvo jauki, nelyginant nacionaliniame parke Šiaurės Amerikoje. Viskas buvo nuosavybė Pasaulio Tvėrėjo, kuris žmogų sukūrė jos vyriausiu globėju, bet drauge ir įpareigojo. Ypatingesnieji žmonės buvo jo rinktiniai tarnai.

Miškas su viskuo, kas tik jame yra, jiems buvo bendrija, kurioje visi vieni kitiems tarnauja. Mintis, kad į mišką žiūrėtina kaip į visos tautos prieglobstį bei gynėją, buvo gyva anais laikais tarp visų baltų, tokia ji liko ir ligi šių dienų. Kiekvienam lietuviui miškas, kaip ir kadaise, tebėra tėviškės dvelksmas. Kai Pasaulinio karo metu Lietuvos miškai buvo negailestingai iškirsti, lietuviams tai buvo tikras tautinis praradimas.

Dar stipresnis šis bendrumo pajautimas buvo senovėje. Užtat ir minimi šventieji prūsų miškai. Užtat dar ir pastaraisiais laikais Lietuvoje būta retų žvėrių, ir ne vien todėl, kad buvo didelių girių, o todėl, kad lietuviai žvėrį pagarboje laikė ir be reikalo neatimdavo gyvybės, kaip kad daro kiti. Ir šiandien lietuviai dar neturi polinkio taip sau nusiskinti gėlę, nusilaužti krūmo ar medžio šakelę ir numesti.

Gamtos moksluose taip pat šiandien vis labiau įsigali mintis, kad miškas yra bendrija ir kad ta bendrija reikalinga globos. Prisimintini jau vien vokiečių mokslininko Raoulio France darbai.

Visuotinai tikima, kad baltų krašte (Prūsijoj) buvęs šventas miškas, Romovė (lietuviškai Romuva), „ramybės vieta“. Tačiau faktas, kad negalima tikrai nustatyti, kur jis buvo, verčia suklusti.“ Vydūnas. SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Praktinė pėdsekystės išvyka – 2019-01-13)

Kelios išvykos akimirkos

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!