Pėdsekystės dienoraštis: pavasario regėjimai

Kokie grąžūs pavasarėjančios gamtos ženklai! Regis viskas iš naujo: pirmoji pavasarinė zylės giesmė, pirmasis vieversio čirenimas virš rusvumu išdabintų pievų. O kur dar gervių trimitavimai, žąsų vilkstinių gagenimai, tetervinų burbuliavimai, perkūno oželių tiksėjimai, mekenimai… Visa šia gausybe grožiesi su tokiu užsidegimu, lyg kažko taip laukto sulaukęs būtum…  O kad įsitikintum esamų naktų pasakišku grožiu, turi išsilaisvinti. Nors trumpam atitrūkti nuo kasdienių darbų. Tuomet tai artėliau, tai tolėliau išgirsi paslaptingus plunksnų, balsų šiurenimus, kurie primena nežemiškus skambesius. Štai kažkas balto versis, skubės per dirvoną. Tai tikrai ne kiškis, jis tokiu polėkiu negebės prabėgti. Atidžiau pasiklausęs, akimis įsižiūrėjęs pastebėsi baltas pempių sparnų dėmes, kurios sutemų metu dar labiau išryškėja, o skrydžiai dar įdomesniais virsta.

Dangus giedras, vėjas vos pastebimai gena melsvus debesis. Visai šalia miško keliuko, kuriame įsitaisiau, boluoja nedidelis vandens telkinėlis, kurio paviršiuje atsispindi šimtai žvaigždžių. O antys nerimastingai gagena, tai kyla, tai leidžiasi. Manau joms taip pat galvos susisukusios. Sunku suprasti kur dangus, o kur žemė… Mėnulis pakils gerokai po vidurnakčio, tad žvaigžių šviesa mėgautis laiko užtektinai… Lyg visai kitu žvilgsniu tą vakarą pažvelgiau į dangų, pavyko pamatyti tai, ko tikrai nesitikėjau. Tikrų tikriausia pieva: šiempjovių (oriono) žvaigždynas drugiu pavirto, virš jo laumės žirgas, vyšnių sodas…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“