Pėdsekystės dienoraštis: Ignalinos rajono miškuose

Šį kartą norėčiau pradėti artimo ir nuoširdaus žmogaus mintimis, kurias per patį pusiaužiemį teko laimė skaityti: „Šiandien man gamta atsiuntė įspūdingą jausmą. Tas jausmas gimė pažadintas galingo medžių ošimo. … šlaite didoki medžiai auga. Tai va, jų ošimas, tiesiog išplėšė iš minčių ir atplėšė sielą nuo prikepusio dugno, ir pagalvojau, kad dėl tokio jausmo žmonės lipa į aukščiausius kalnus, neria į giliausius urvus, nes tas stichijos alsavimas leidžia suprasti, kokios gamtos dalis tu esi, ir kad ta galimybė gyvent yra nebrokuota dovana“. Pastarieji nuoširdūs žodžiai ir mintys – kuo aiškiausias žmogaus, jaučiančio gamtos alsavimą, pasireiškimas. Pavasaris – tai visų mūsų būsena.

Tad, tesiu mintį, kad  gruodžio mėnesį gimė mintis atnešti pavasarį, pabudimą į gimtąjį kaimą, gimtuosius namus. O kaip tą padaryti? Pavasaris turbūt siejasi su saule, šviesa, judesiu, įvairiais garsais. Tuomet, paukšt, mintis: „juk žmogus savo viduje visa tai turi! O, kad viso to būtų daug, reikia daug žmonių…“. Mintis virto veiksmu, o veiksmas -  kvietimu atvykti ir sudalyvauti pasivaikščiojime po Ignalinos krašto miškus…

Sausio 30 dieną į gimtąjį kaimą keliavo apie 20 „pavasario nešėjų“. Dienai nespėjus įpusėti jau sveikinamės, labinamės, ruošiamės pasivaikščiojimui po mišką, pelkutes, pilkapius, užšalusį ežerą… Žodis po žodžio, žingsnis po žingsnio ir jau keliaujame pavasariška šiluma dvelkiančia pieva. Jau savaitę, kaip laikosi šiek tiek aukštesnė nei 0 laipsnių temperatūra. Tačiau žemė sukaustyta, tik paviršiuje telkšo balutės, atsiradusios iš ištirpusio sniego paklotės. Priėjome vietą, kurioje mėgsta lankytis briedžiai. Vieną po kitos atrandame jų veiklos žymes. Štai apgraužtas medelis, štai briedės palikti „riešutėliai“, o va ten briedis savąją karūną trynė. Ilgai neužsibūname. Sutekame į mišką ir judame jau daugel metų vaikščiojamu taku. Juo naudojasi ne tik žmonės, bet ir įvairūs gyvūnai: briedžiai, stirnos, šernai, lapės barsukai, kiaunės. Dalinamės pastebėjimais, bandome atpažinti paukščių, žvėrių paliktas veiklos žymes. Praeiname pro miško upelį, kuris atgyja esant gausiam pavasario polaidžiui. O dabar juo juda ne vanduo, bet žmonės… Išeiname į natūralią pievą, kuri skiria vieną miško masyvą nuo kito. Užlipame ant kitapus jos esančios kalvos. Dalis kalvos nuardyta, dalis iškasinėta. Bet jausmas toks, kad ši vieta yra kažkuo ypatinga ir dar visai neseniai turėjo didelę svarbą vietiniams. Tačiau, keičiantis laikams ši vieta pradėjo nykti. Čia auga daugel metų menančios eglės, drebulės. Savo kamienais suteikiančios namus ir prieglaudą įvairaus augumo sutvėrimams…

Briedžių kalvelės papėdėje lyguoja aukštapelkė. Lyg nujausdamas paskatinu pėdsekius akyliau pasidairyti, nes gali pasitaikyti spanguolių, gulėti numesti briedžio ragai. Prieinu medį, į kurį trynėsi briedis. Šalia esantiems rodau medžio žievę, likusius kamiene plaukus. Ir netrukus išgirstu nuostabos kupiną merginos balsą. Ji savo rankose laiko briedžio ragų gabalėlius. Tai seno briedžio, kuris matyt, susidūrė akis į akį su kitu briedžiu, kovos likučiai. Užsidegė žmonėse mintys: – o gal netoliese ir visas ragas guli. Pasklido „pavasaris“ po pelkę. Spanguolės gaivino ir privertė dar labiau šypsotis. Nurimus mintims pajudame link jūrinio erelio lizdo. Šis didžiulis paukštis, kurio išskėstų sparnų ilgis siekia daugiau nei 2 metrus, lizdą susisuko pušyje. Lizdas nėra labai senai sukrautas.Tačiau pušiai, kuri viena saugoja kirtavietę, papildomas svoris gerokai apsunko. Juk dabar netik savo šakas, bet ir kitą turtą reikia saugoti nuo vėjų… Ir taip metai iš metų pušis saugo lizdą, bando prikelti medelius norui užaugti tokiems kaip ji…

Esame ežero pakrantėje. Ledo storis siekia apie 20 centimetrų. O jo paviršiuje vanduo, kuris per atsiradusius įtrukimus bando pasislėpti po juo. Pirmą kartą tokį vaizdą teko matyti. Ledas storiausias, o čia nedidelė ertmė į kurią teka vanduo. Ilgiau pabuvus apima jaudinantis jausmas, jausmas lyg būtum vandens čiuožikas. Užsigalvojai ir gaudyk pabėgusią pusiausvyrą. Taip užsigalvoję dalis dalyvių nespėjo jos sugaudyti… Palūkuriavę ir apsipratę prie naujos būsenos pajudame į ežero salą. Anksčiau ten medžių nebuvo. Žmonės valtimis atplukdydavo avis ganytis. Dabar ten bebrų namai… Nuo salos pajudame atgal į krantą. Kas kaip išmano, tas taip stengiasi, kuo greičiau krantą pasiekti. Ir lenktynės prasidėjo… Atodūsis. Susirenkame pušų paunksmėje. Nuoširdus bendravimas, juokas ir užkandžiai suteikia naujų jėgų, kurių tikrai prireiks, norint pasiekti senolių kapus menančias kalveles. Prie jų priartėjame jau gerokai sutemus. Tad prireikia papildomos šviesos. Ir štai, stovime prie dviejų metrų aukščio ir keliolikos metrų skersmens Dvarykščiaus pilkapio. O, štai dar didesnis. Kokia galybė… Išgirstu pasiūlymą padainuoti. I taip suskambo sutemose paskendę pilkapiai, o vėjas sutartinai ėmė linguoti medžius, medžiai – žemę, o žemė – senolius…

Namus pasiekėme apie 19:00. Nors mūsų iš ties nemažai, tačiau draugiškai ištirpstame kambaryje. Vėl juokas, džiugesys, o šiaudų sodas sukasi nuo susirinkusių žmonių nuoširdaus bendravimo. Įpusėjus vakarojimui pradedame lieti žvakes. Tai lyg savita apeiga. Manau tiems, kam teko pilti vašką ant prikabinto siūlelio, patvirtins, kad tai daugiau nei veiksmas… Gerokai po vidurnakčio namas panyra į tylą…

Kitos dienos rytas vėl kupinas gyvasties. Vienas kito skatinami keliamės, stiprinamės. Juk laukia dar vienas žygis į papelkius, kur vilkai su lūšim susitinka, kur bebrai namus stato, ūdros savuoju judrumu vandenis maišo, o briedžiai rudeniui atėjus vestuves kelia… Žygio pabaigoje trumpam pasirodė saulė ir Giedrė paleido baltą aitvarą, kuris atvėrė ir pakelė mūsų akis į Dangų…

Ačiū tiems, kas buvote mintimis, visa savastimi ir nešėte pavasarį…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

Keletas žygio akimirkų (akimirkas sugavo Giedrė Aleksandravičiūtė,  Snieguolė Leonavičiūtė, Renatas):