Straipsniai

Pėdsekystės dienoraštis: gyvenimo versmės

2019-06-05 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Šį pasakojimą pradėsiu tokiais žodžiai, kuriuos išgirdau, kuomet pas mane užsuko pusbrolis: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! / Kas jūsų grožei senobinei tiki? / Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,…“. Taip taip, tai garsusis A. Baranausko Anykščių šilelio eiliuotas tekstas… Dar vienas žinomas šių laikų politologas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas esti išsakęs tokią svarbią mintį: „Saugok kraštinį“. Jei šį esminį dalyką esi suvokęs, tuomet supranti, kad kraštiniams tenka didžiausi išbandymai ar tai pasienyje ar atokiau nuo didmiesčių gyvenantys žmonės, ar miško pakraštys, jei sąsajos giją siesime su medžių, lyg žmonių bendruomene. Tad jei kraštinį apleidi, neužilgo juo pats tapsi…

Medžiai lyg siena juosia sodybą

Prisimenat Labanoro girios išsaugojimo eisenas, gimsta jausmas, jog didžiuma dalimi rinkosi tie, kurie lyg juto, kad akimirka bendram siekiui grožėtis medžių augumu, stebėtis jų noru stiebtis aukštyn – turi užgimti, susijungti, gal net atsverti kitą, mažiau jausmišką daiktiškumo pusę, kurioje grimzta mūsų savastis. Esamas žmogaus, augalo ar kito aktyviau besireiškiančio sutvėrimo gyvenimo tarpsnis užpildytas norais. Dažnai nutinka taip, kad tarpusavyje susiduria skirtingų sutvėrimų, pavyzdžiui žmonių norai. O tuomet savo tikslą pasiekia tas, kurio noras stipresnis. O jei tie norai gimsta iš skirtingų jausminių šaltinių (nuoširdumo, išminties, troškimų praturtėti, susierzinimo, pykčio) tuomet jų susidūrimai ypač skausmingai keičia aplinką. Apie vieną tokį susidūrimą, kurį tenka išgyventi, mėginsiu kiek įmano aiškiau ir trumpiau nupasakoti…

Sūduvos kraštas nusėtas vienkiemių, kuriuos nuo senų senovės stengtasi apsodinti medžiais. Žmonės darbo užgrūdintomis rankomis sodino uosius, klevus, ąžuolus, liepas, egles, maumedžius, tuopas, gluosnius, kitus didžiai augančius medžius. Gal dėl tų rankų tvirtumo, aiškaus stovėjimo ant savos Žemės jausmo, tie medžiai iki šiol taip tvirtai auga. Daugumai iš jų jau 60 – 70 metų, pavieniai gali siekti net kelis šimtus metų. Tuo lyg atsekant, kad šioje vietoje gyventa karta iš kartos. Sodybų gamtovaizdis ne vien medžius mena. Pievas, miškus, ariamus laukus apjungia keliai. Vieni jų jungia gyvenvietes, o kiti tik vieną gyvenimą su kitu. Ir taip vasara po vasaros slenka žmonių gyvenimai. Žmonės pragyveno nuostabių akimirkų, bet laikmečių verpetuose sušmėžavo upių upelių tiesinimas, tremtys, miškų kirtimai, žemių nusavinimas ir pan. Šiais laikais mes išgyvename ne revoliucijas bet miestų ir kelių rekonstrukcijas. Naudojantis šiuo žodžiu „rekonstrukcija“ atrišama galimybė nesibodint nieko, nei gamtosauginių leidimų, nei gamtovaizdžio darnos jausmo įgyvendinti savus norus. Kiekvieno kelio rekonstrukcija prasideda nuo projektavimo darbų. Tad rezultatas tampriai siejasi su projektuotojo vertybinės jausenos pamatais. Mūsų atveju, projektuotojui medžiai, kurie po Saule augo 60 – 70 vasarų nesukėlė gilesnių pamąstymų, tad jie pažymėti, kaip kliūtis keliui įrengti. Gyventojams apie tokį sprendimą, kad šalia kelio augantiems medžiams gresia toks likimas vargu bau ar pranešama. Juk jei tie medžiai auga valstybinėj žemėj, tai tie medžiai priklauso valstybei, kadangi Lietuvos automobilių kelių direkcija save laiko tų žemių savininke, tad niekam nereikia pranešinėti. Ir jiems nesvarbu, kad save laikai Lietuvos piliečiu ir turi, gal net didesnę teisę į tų medžių išsaugojimą, nei jie į jų nukirtimą. Kuomet darbų eigoje išryškėjo medžių likimas, susidūrė skirtingi norai: jų noras – nutiesti kelią taip, kaip jį suplanavo projektuotojas, mūsų noras – išsaugoti medžius. Bendravimas prasidėjęs su AB „Kauno tiltai“ žmonėmis, dauguma atvejų su Saulium Barkausku, nusitęsė iki susirašinėjimo su Lietuvos automobilių kelių direkcija (Agne Ragauskiene ir Mindaugu Svetiku). Kuomet laiškus siunčiate į valstybines „pelkes“ , būkite tikri – greito atsakymo nesulauksite (20 darbo dienų terminas, kurį kiek įmanoma stengiamasi išnaudoti). Nors savuoju laišku prašiau peržiūrėti projektą ir rasti sprendimą tų medžių išsaugojimui, jie man atsiuntė malonų laišką su nuoroda į įstatymo pataisas, kad medžiai esantys šalia kelio turi tapti pašalintais… Iš kalbų su darbininkas paaiškėjo, kad tuos medžius reikia nukirsti, nes jie kliudo įrengti melioracijos griovį. Tokiu atveju juk kelio atitvaro, mažesnės spindies melioracijos įrengimas (juk medžiai ant kalvos auga) – vienas iš sprendimų. Bet direkcija, matyt, net nesvarstė tokių sprendimų (taip sprendžiu, nes jokių žinių apie tai ar jie imasi ieškoti sprendimo negavau). Jų noras nieko nekeisti, galimai, pasirodė stipresnis, nei žmogaus prašymas išsaugoti medžius. Antruoju laišku, kuriuo kreipiausi, kad jei tų medžių nepavyks išsaugoti, kad jie rastų būdų, kaip tuos medžius mums perleisti, tuomet esamų medžių atminimui juos drožiniais paverstume. Mindaugo Svetiko atsakymas vėlgi rodo šios institucijos bejėgiškumą kažką keisti. Po papildomo paraginimo atsakyti, atsakymas atėjo įstatymo pavidalu, kad medžiai pateks į sandėlį ir vėliau skelbs aukcioną. Ir taip 60 – 70 vasarų žaliavę medžiai gegužės pabaigoje supjauti malkom ir jų likimas neaiškus. Nelabai kas nori prisiimti atsakomybę už šį vandališką žingsnį… Paaiškėjo, kad projektą parengė UAB „Sweco Lietuva“ (skandinavų įmonė), projekto rangovas AB „Kauno tiltai“, medžius išpjovė tam darbui pasamdyta įmonė, užsakovas – turbūt Lietuvos automobilių kelių direkcija. 4 km ilgio kelio ruožo rekonstrukcijos darbų kaina daugiau nei 1,3 mln eurų. Kai tokie pinigai, tai šalia esančių gyventojų, kuriems teks važinėti tiek aukų pareikalavusiu keliu, nė motais. Darbininkai sako: „Ko jūs jaudinatės dėl tų medžių, va dulkių nebus ir kelias patogesnis taps“. O kad jų rankomis 70 metų amžiaus medžiai krito ir kad tokio paties galingo jų ošimo, šešėlio, paramos reiks laukti 60  - 70 metų, kad galima kelią nutiesti ir medžius išsaugoti – jiems į galvą nė neatėjo.Stebint šį vyksmą apėmė gailestis tų žmonių, kurie taip giliai sapnuoja ne savo tautos sapną…

Sodyba po dangum

Žinoma, šiek tiek liūdna, kad mūsų noras išsaugoti medžius per silpnas pasirodė, bet džiaugiuosi, kad teko namuose rastis, kuomet vyko jų kirtimas. Linkėjau medžiams toliau į šviesą tiestis ir vengti žvelgti į sutvėrimą, kuris rankomis sugriebęs pjūklą, keikdamasis atskiria jį skrydžiui į Saulę, lyg tam sakalui, kuris mūsų mitologijoje plačiai aprašytas. Nors nemalonus įvykis įvyko, tačiau medžiai atgis, o šioj vietoj žmonės turėjo galimybę pakreipti savo likimą, vieni pasirinko vienokį, kiti kitokį kelią. Džiaugiuosi tuo, kad vienaip ar kitaip mums pavyko grumtis dėl medžių, jų žūties akimirką linkėti augti mūsų protėvių sode. Šiam žingsniui suteikė stiprybės tai, kad Saulė, Mėnulis, Žemė daug daugiau mato už mus ir ramūs išlieka, galbūt tam kad galėtų darniai kurti. Noriu į juos lygiuotis. O jei panirsi į neramių, pasimetusių žmonių atliekamą ardą, pats imsi taip ardyti, savą laiką niekams švaistyti… Atkreipkit dėmesį, kad mes savo ar kitų norų vedami nešame ardą ir kūrybą drauge suvytą, bet prieš ardos, kūrybos atlikimą pamąstykim, kalbėkimės,  tam veiksmui atlikti reikiamą laiką parinkim, galų gale atsiprašykim tų, kurie nukentės (žmonių, medžių, kitų gyvų sutvėrimų)… Tvirtybės saugant mūsų protėvių gamtajausmes vertybes.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!