Pėdsekystės dienoraštis: gyva patirtis

Vertingos mintys ateina netikėtai, kaip ir visa kita gyvenime. Galbūt tam, kad suprastumėm, kad ne viską galime valdyti ir paveikti. Šį kartą vėl bandysiu aprašyti išvyką į Biržų girią taip, kaip ją pavyko pamatyti, patirti. Aprašymą pradėsiu nuo naktinio pasivaikščiojimo po pilnaties nušviestą jaunais medžiais žaliuojančią ir keliukais apraizgytą girią. Sugalvojome taisykles: eisim nekalbėdami, norintys gali eiti basomis, kiekvienas klausysimės ne tik gamtos šnaresių, bet ir grupės narių. Jeigu kuris nors sustoja, tuomet sustoja visa grupė ir bando išgirsti, užuosti, pajausti tai, ką pastarasis pajuto. Visi pajudėsime tuomet, kuomet pajudės grupę privertęs suklusti asmuo. Buvo labai įdomu pamatyti, į ką visa tai pavirs…

Vakaras nepaprastai dėkingas šiam žaidimui, kadangi užmigus vėjui medžių lapai nė krust. Stengiamės eiti tyliai. Kol kas girdisi tik einančiųjų žingsniai. Labai įdomi patirtis. Juk bandai pajausti ne tik aplinką, bet ir grupę, kuri virto kūnu su keliasdešimt ausų, akių, kojų… Pirmas sustojimas. Išgirstame nubėgančią stirną. Ji pirmiau mus išgirdo, nei mes ją… Sustingstame… Visai šalia, kitapus kelio, girdisi kaip šnara kliudomos šakelės… Supratome, kad šioje vietoje kelių stirnų būta. Viena nubėgo, o kita liko… Luktelnam… Kuomet norisi naujų garsų, vėl pajudame į priekį. Žingsnis po žingsnio grupė ištysta, darosi sunku suprasti, ar kuris nors esantis gale sustojo. Mintyse iškilo dvejonės ar klausytis visos grupės, ar tik šalia esančių… Juk gyvenime visai panašiai gaunasi, kuomet nėra žinojimo, kaip elgtis, nėra stipraus tikėjimo, jei nėra tikėjimo nėra ir tekėjimo… Tikėjimą galbūt sustiprina žinojimas, potyriai, pajautimai. Jei jų esi gavęs, tuomet lengiau patikėti, o vėliau tekėti… kažkur…

Žinojimas turi didelę galią… Šioje vietoje labai tinka sekmadienio dienos rytą pasakyti pėdsekio žodžiai: – Man sunku buvo užmigti ne dėl nuolatinio paukščio purpliavimo, bet miego nedavė klausimas, kas per suvėrimas tokį garsą skleidžia… Juk mumyse kasdien vyksta vyksmai, kurių priežasčių mes nesuprantame ir randasi nežinojimo būsena, savotiška „nemiga“. Kuomet tai kartojasi nuolat, tuomet mes pavargstame… Džiugesys visame tame yra tai, kad mes turime galimybę rinktis: ieškoti arba neieškoti būdų suprasti, pažinti…

Naktis tęsiasi. Apie pirmą valandą atsidurėme ties kryškele. Dalis grupės narių patraukė link stovyklos, o su likusia dalimi pajudėjome link kirtavietės, kuri mėnesienos šviesoje geltonai, lyg auksu, švyti. Gimsta pasiųlymas sukaukti bei tokiu būdu pamėginti pasisveikinti su paslaptingais šių miškų gyventojais. Pirmą kartą tai darantiems nėra drąsu. Bet paleidžiame garsą. Po kelių bandymų sulaukiame atsako! Esam be galo nustebę… Nors tą vakarą mums atsakė ne vilkai, bet mūsų kolegos, tačiau tai nekeičia esmės. Jie mums atsakė, nors iš anksto dėl to nebuvom susitarę. Ir tai labai nudžiugino.

Žvilgsnis atgalios

Į Biržus atvykstame šeštadienio vidurdienį. Dar pusvalandis ir esame girios viduryje. Nieko nelaukę pasiskirstėme į grupes ir pasklidome po ją. Senų pėdsakų gausu. O vat šviežius aptikti ganėtinai sunku, nes keliukai ganėtinai sausi. Ryškiai matosi tik kanopinių gyvūnų įmušti pėdsakai. Kitų gyvūnų palikti pėdsakai išlikę biriame smėliuke, tačiau įdienojus jie tampa labai neryškūs. Bet tai juk tikra pėdsekystė, nes reikia „pasukti“ galvą ir atpažinti pėdsakus palikusį gyvūną, o matyti tik nagų paliktos žymės, keli pirštų įspaudai ar tik pado trynė tesimato. Tą dieną radome vilko, barsuko, briedžio, elnio, stirnos, šerno, manguto, šermuonėlio, kiaunės, paukšvanagio paliktas veiklos žymes.

Susitinkame apie 18:00 ir pajudame link stovyklavietės. Nuvykę sutarėme, kad visų pirma įkursime ugnį ir suruošime virti bendrą vakarienę. Kol visa tai vyko, po truputį kilo palapinės, skambėjo juokas, pasakojimai. Bandėme išnarplioti neatpažintų veiklos žymių paslaptis. Šeimininkėlės labai stengės ir vakarienė pranoko visus lūkesčius. Visi su nekantrumu ragavome  ir gyrėme tai, kas tirpte tirpo burnoje ir šiltai gulė į vidų.

Dar neprasidėjus sutemoms pažymėjimai įteikti šių metų pėdsekystės kursų dalyviams. Tai buvo baigiamoji pėdsekystės kursų išvyka, kurios metu ne tik prisiminti kursų metu išmokti dalykai, bet sukurta galimybė dar kartą visiems susitikti,  pabūti kartu. Taigi, dar viena pėdsekių laida papildė žmonių, kurie nori pažinti ir suprasti gamtą, gretas.

Kuomet pradėjo rimti paukščiai, suskambome mes. Kartu dainavome sustartines, atitartines. Po jų dainavimo visai kitaip ausyse miškas skambėjo. Prieš išsiruošiant į vakarinį žygį, tariamės surengti rytinį žygį, kuris prasidėtų apie 4:00 ir tęstūsi apie 3 valandas. Dalis žmonių nusprendė tik vieną iš šių pasivaikščiojimu pasirinkti. Tad, vieni liko ugnį sergėti, o likę pėdino sutemų vaikytis… Laikas netruko prabėgti. Atsigulus girdojosi tik lakštingala ir vienišos griežlės griežimas. Bet po poros valandų su nuostaba buvo galima gėrėtis keliasdešimties paukščių atliekamomis garsų žaismėmis. O atlikėjai vienas už kitą vis gražiau ir gražiau skambėjo. Rytas drėgnokas… Apstingę žmonės ruošiasi žygiui ir bando išvaikyti miego likučius. Apie 4:30 pajudame. Žingsniuojame lėtai. Akivaizdu, gyvūnai tokiu laiku ganėtinai aktyvūs. Keliems iš mūsų pavyko pamatyti šernus, elnią, stirnas, „barsuką“.

Įdienojus stovyklavietėje šurmuliavo netik paukščiai, bet ir žmonės. Stiprinomės prieš dienos žygį, tvarkėme aplinką. Nutarėme aplankyti beržą, kuris laikomas bene aukščiausiu beržu Lietuvoje. Beržą atradome, bet jo broliai kone panašaus aukščio, tad sunku buvo patikėti, kad būtent šis beržas esti pats aukščiausias. Tačiau nepasant to – beržynas iš ties nuostabus. Jis privertė mus nurimti. Kaip paukštukai sutūpėm tarp šių baltai-juodų kamienų, kurie į dangų lyg stygos ištysę. Ir kilo noras dainuoti. Padainavome… Tokiu būdu atsidėkodami medžiams už jų teikiamą prieglobstį ir ramybę… Diena netruko persiversti į antrąją pusę. Visi buvome kupini didesnių ar mažesnių įspūdžių. Kiekvienas pasidalinome tuo, ką tą akimirką turėjome geriausia ir dėl to turtingesniais tapome visi.

 

Išvykos pabaigoje pedsekystės kursų dalyvis pasisakė, kad vakarinis žygis jį nustebino tuo, kad pirmą kartą išgirdo tokią tylą, kurioje negirdėti automobilių, lėktuvų ir kitų dėmesį blaškančių garsų…

Kuo daugiau žmonių išgirs šią miško tylą, tuo daugiau jų žinos, kad tyla gali būti kitokia, kad yra galimybė rinktis…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

Keletas akimirkų iš pasivaikščiojimo po Biržų girią (nuotraukų autoriai Giedrė A. ir Bertas U.):