Straipsniai

Pėdsekystės dienoraštis: Dratvuo

2018-08-27 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Nuotraukos autorius. Tadas Petrikas. Upės grybukai

- Upele Dratvele, tokiu vardu kol kas norėtųsi į tave kreiptis. Nors lietus šią vasarą ganėtinai taupiai iš Dangaus sruvena, tačiau lankydamiesi rugpjūčio 19 dieną mėgavomės tavąja tėkme. Savo regimą gyvastį ties Lioliais pradėdama veržiesi į Virtukų miško prieglobstį, kuris ne tik upei, bet ir žmogui mielas. Dar iki to laiko, kol bičiuliams žinia apie išvyką į Žemaitiją brendo, ieškojo akys upių sraunumos, kuri natūraliais vingiais almėtų, kušėtų, sruventų, verpėtų. Atrado akys vardą Dratvuo. Jis toks keistas, nei jis, nei ji… O tokių žodžių su galūne uo, apie 400 turime: akmuo, laiminguo, omuo, sėmuo, sraumuo, želmuo… Paskatintas minčių, vardo neįprastumo, kvietimą dainų, pėdų, juoko tavy palikti, išsiunčiau.

Susitikom vidurdienį šalia tavęs, Flerijoniškės kaimo pievoje. Danguje vijosi balti ir pilki debesys, vėjas šiureno nupjautų laukų ražieną, o mes tuo tarpu mėgavomės gausiu pietų stalu. Vieni kitus vaišindami skanėstais, raginome priimti dalelę savęs, apsijungti į visumą ir drauge aplankyti tave, upele… Už riebaus pusvalandžio leidžiamės šlaituotu šernų keliu. Ir štai – pirmieji almėjimo garsai, akmenuotas dugnas, vandens iki kulkšnių. Pradžioje kiek vėsokas bristi, bet kuomet apsipranti, jautiesi lyg ilgai lauktas svečias. Kai kurie iš mūsų eina upelio krantu, pasakodami ką mato jame, o męs, ką matome upėje. Dalis kelionės vijosi pievomis, o dalis mišku. Palengva einant – grožėjomės gyvulių ganyklomis, kalvomis, apynių kvapu, laukinių serbentų uogomis. Vienam iš dalyvių ištarus, kad upelė ganėtinai sekli – vandens ėmė gausėti. Pradžioje iki kelių, vėliau pasiekus juosmenį pradėjom įsitikinti, kad bebdrai kuo puikiausiai atlieka vandens švarintojų vaidmenį. Iš pievų atitekėjęs vanduo nuraminamas, išliūliuojamas ir tik po to paleidžiamas mišku sruventi. Bebrų užtvanką pasiekė trys dalyviai. Kuomet vandens jau virš galvos ir drabužiai ėmė temti dugnan, nutariau kelionę tęsti krantu. Vieni kitų sulaukę dalinomės šiltais rūbais. Nuostabu tai, kad po šios atkarpos įveikimo išlindo Saulė. Jos spinduliai įkvėpė šilumos ir jėgos judėti tolyn, o atradus galimybę atsisėti – apdainuoti vandenis, žirgus, kurie šiam kraštui artimi, kaip niekas kitas.

Esu nuoširdžiai dėkingas dalyvavusiems, draugėj žengusiems ir tiems kurie norėjo, tačiau negalėjo. O jaunos mergytės dalyvavimas, lyg Dratvens upėlės čiurlenimas skaidrino mūsų mintis, tuo lyg įrodant, kad mes esam ne tik žmonių draugėj susiję, tačiau nešiojame gyvą gamtos pajautimą, gebėjimą su ja kalbėti, išklausyti, suprasti, padėti, draugėj stiprėti.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Dratvuo. 2018-08-19)

Kelionės akimirkų autorius: T. Petrikas

 

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!