Pėdsekystės dienoraštis: bundančios gamtos sūkuryje

Štai, pavasario kaip nebūta. Regis visai neseniai žaluma pasidabino pievos ir miškai, žydėjo plukės ir žibuoklės, kvepėjo ievos. Tik šiais metais pastebėjau, kokiais nuostabiais atspalviais pasidabina lapus skleidžiantys medžiai. Visas tas piešinys, lyg švelnaus rudens atspindys… Taip jau nutinka, kad dažnai įtikim, kad viskas turi būti taip ir nekitaip: pavasaris žalias, vasara karšta, ruduo derlingas, žiema snieginga. O kas jei nėra tiesa tai, kas mums yra sakoma. Daugelis baigusių gamtos mokslus pasilieka įtikinti, kad Gamtoje viskas paprasta: tai tik augalas, tik gyvūnas, tik žmogus, tik paprastas gyvenimas. Bet kuomet atsiduri stebėtojo būsenoje, pradedi matyti, kad kiekvienas augalėlis apeina atsiradusią kliūtį, sužalotas kraujuoja, vienas sužeistas – miršta, o kitas išlieka gyvas. O ką jau kalbėti apie gyvūnus: jie rūpinasi vieni kitais, žaidžia, tyrinėja, myli, rūpinasi savais jaunikliais… Susidaro įspūdis, kad jie jaučia vienas kitą, jie jaučia – kokia esančiojo Gamtoje būsena: ar esi ramus, linksmas,  piktas, nusiminęs. Nepriklausomai ar savąja forma esi augalas, vabalėlis, paukštis, kitas sutvėrimas – juk esmė pas visus ta pati. O kas nutinka, kuomet savojoje tėvynėje tarmiškai uždainuoji apie nepaprastus girios Medžius, Saulę, Mėnulį, Žmogaus sambūvį su visa gyvastim?! Regis, atsiranda džiugesys, pojūtis – kad tai taip sava ir amžina. Tuomet iš kažkur atsiranda vėjas, kuris išjudina apdainuojamus medžius, žolę, priverčia suklusti gyvūniją – lyg ir jiems tai būtų sava.

Daugelis iš mūsų nedrąsiai, bet ieškome to, kas mus padarytų laimingais. Išbandome tai vieną, tai kitą dalyką. Bet turbūt labiausiai atsiranda džiugesys ir supratimas tuomet, kuomet užsiimam tuo, ką su gebam geriausiai daryti, kuomet įvykdom savo pareigas, t.y. atrandam patys save. O kad tą daryti būtų lengviau, mumyse kaskart girdėti neegoistiškas vidinis balsas, kuris nuolat patarinėja, kuris nuveda ten, kur rasim atsakymus, kažkam pagelbėsim, kažką išsaugosim…

Per šį pavasarinį pėdsekystės kursų laikotarpį, dalyviams teko susipažinti su keliolika mūsų krašto gyvūnų. Išgirsti apie jų įpročius, pomėgius, mitybą, mitologiją,  gyvūnų ir žmogaus tarpusavio ryšius. Džiugu, kad į kursus susirinkę dalyviai taip noriai lankė teorines paskaitas, džiaugėsi kiekvienu praktiniu išvykimu į mišką. Tarpusavyje dalinosi savais įspūdžiais, atrado bendraminčių, draugų ir kas be ko sekė pėdsakais, kvėpavo grynu oru, girdėjo miško ošimą, jautė Saulės šilumą, regėjo gyvasties kupiną pasaulį. Dar kartą dėkoju už puikias akimirkas, žingeidumą ir įsimintinus pasibuvimus kartu.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

Pėdsekystės praktinės išvykos akimirkos (gegužės 17 d., gegužės 30 d.)

Nuotraukų autoriai: Giedrė Aleksandravičiūtė, Ieva Ivanauskaitė