Pėdsekystės dienoraštis: pažintis su augalais

Šių metų birželio 21 – ąją, bene ilgiausią metų dieną,  teko sudalyvauti Giedriaus Vaivilavičiaus surengtame seminare apie maistinguosius augalus. Šio seminaro metu vaikštinėjome po pažintinį Pakalniškių taką bei Kauno marių pakrante. Žygio metu Giedrius pateikė gausybę žinių, tad vos spėjau žymėtis pastabas ir šį bei tą įamžinti. Tad dalinuosi savais pastebėjimais, akimirkomis ir išgirstomis žiniomis apie mūsų krašto augaliją.

Pasivaikščiojimą pradėjome nuo kūdros, kurią saugojo varlės. Šioje dumblėtoje ir šlapioje vietoje aptikome gyslotinį dumblialaiškį. Lietuvoje auga trys šių dumblialaiškių rūšys: gyslotinis, lancetinis ir siauralapis. Žaliosios augalo dalies nepatartina vartoti, nes ji esti nuodinga, tačiau prisirinkus šaknų, išdžiovinus ir sumalus galima vartoti kaip papildą prie kitų maisto produktų, nes gautoji medžiaga ypatingu skoniu nepasižyminti. Vaistinės augalo savybės: gydo akmenligę, tačiau jei turite rimtų problemų su šlapimo takais, inkstais ir taikotės šiuo augalu sveikatą taisyti – tuomet pasikonsultuokite su tam tikrus gebėjimus gydyti turinčiu žolininku, kuris gebėtų patarti, kaip tinkamai vartoti šį augalą. Yra duomenų, kad šiuo augalu gydydavo, o gal dar ir gydo vaikus nuo išgąsčio, taip pat yra duomenų, kad šiuo augalu išgydo net tokią ligą kaip pasiutligė. Dėl pastarosios šio augalo savybės mokslininkai lyg ir diskutuoja, bet paaiškinti, kaip šis augalas išgydo šią ligą, negali – bent jau kol kas.

Visai netoliese auga dar vienas šlapias vietas mėgstantis augalas – strėlialapė papliauška. Žalioji šio augalo dalis yra nuodinga, tačiau šakniastiebiai iš bėdos yra valgomi. Teko perskaityti, kad šio augalo ūglių šonuose susidaro gumbeliai, kurie savyje turi apie 55 % krakmolo ir 7 % cukrų. Vienas augalas išaugina apie 12 – 13 tokių gumbelių ir jie vartojami kepti arba virti.

Jei užėjote šlapią, įmirkusią vietą ir joje pastebėjote augalą, kuris iš pažiūros primena laukinę morką, tuomet 99 %, kad aptikote nuodingąją nuokaną. Šis, vienas nuodingiausių Lietuvos augalų pasižymi tokiomis savybėmis, kad jį suvartojus negrįžtamai paveikiama centrinė nervų sistema ir ištinka paralyžius. Šio augalo lapai pasižymi karpytumu ir šalia jos dažnai yra balinių asiūklių sąžalynai. Šie asiūkliai taip pat yra nuodingi ir nevartojami maistui. Tai vienintelis iš asiūklių, kuris prisitaikęs augti įmirkusioje, telkšančioje vietoje. Gydymui daugeliu atveju naudojamas dirvinis asiūklis.

Švendras. Lietuvoje auga dvi šių augalų rūšys – siauralapis ir plačialapis. Augalų šakniastiebiai renkami nuo tų augalų, kurie nėra išauginę žiedkočių, tai yra stiebo, ant kurio formuojasi ruda burbuolė. Nesumedėjusi šakniastiebių dalis esti švelnaus skonio ir vartojama viena arba ja galima pagardinti salotas. Augalo stiebas, kuomet yra jaunas, nesumedėjęs taip pat naudojamas maistui ir vartojamas ne visas, bet baltoji (apatinė) jo koto dalis. Teko nugirsti, kad  šakniastiebius bei kotą išdžiovinus ir sumalus galima vartoti kaip miltus. Šio augalo žiedkočio viršuje yra ruda burbuolė (moteriškoji dalis) ir žiedynas (vyriškoji). Nuo žiedynų (vyriškų dalių) yra renkamos žiedadulkės, kurios sutrinamos ir gali būti vartojamos kaip kvietinių miltų pakaitalas. Šių augalų lapų nereiktų išmesti. Juos išdžiovinus galima panaudoti įvairiems pynimams.

 

Gyslotis. Lietuvoje auga keturios rūšys: siauralapis, plačialapis, plaukuotasis ir smiltinis. Seminaro metu daugiausia kalbėta apie siauralapį gyslotį. Šis augalas turi daugiausiai veikliųjų medžiagų, kurios gydo žaizdas, gastritą, kvėpavimo takų ligas. Gysločio lapkotis naudojamas maistui, mažina rūgštingumą. Atmintyje labiausiai įstrigusi gysločio savybė – stabdyti kraujavimą. Įsipjovus ne kartą teko ieškoti ne pleistro ar binto, bet gysločio. Nusiskynus šio augalo lapą ir šiek tiek patrynus dedame ant žaizdos. Kelios sekundės ir žaizda nebekraujuoja. Esant sugedusiems dantims, šį augalėlį galima pakramtyti. Jis dezinfekuoja gleivinę.

Kiaulpienė – jos lapų kartumas ir žiedų geltonumas įstringa daugeliu. Karčiausia augalo dalis – centrinė gysla. Ją pašalinus kuo puikiausiai galima gamintis salotas. Labiausiai vartoti tinka jauni lapai, bei pavėsyje augantys augalai, nes jie turi mažiau kartumo. Šių augalų lapus galima raugti. Be šio augalo dar galima raugti garšvas, builius. Dėl rauginimo reiktų paminėti, kad įmetus pora lapelių sibirinio barščio – raugiamasis turinys greitai įrūgsta ir dėl to reikia mažiau druskos dėti.

Trikertė žvaginė – augalo viršutinė žiedyno dalis yra valgoma. Literatūroje rašoma, kad skonis primena ridikėlį, nors man priminė šviežių žirnių skonį.

Apie liepą, kurią mūsų protėviai, motinėle dar vadino, teko daug pagiriamųjų žodžių išgirsti. Kokie vaistingi ir naudingi jos žiedai, lapai, subrandinamos uogos, mediena, kuri esti lengva ir tvirta. Liepų vyžos pasižymi tuo, kad yra tvirtesnės, nei tos, kurios pagamintos iš kitų medžių karnos.

Smulkiažiedė ožkarožė  – išgydo prostatos vėžį. Arbatoms tinka visa antžeminė dalis. Fermentuoto augalo arbatos skonis primena gaurometį. Pažymėtina, kad šio augalo nereikėtų sumaišyti su plaukuotąja ožkarože – kuri kaip tik gali įvaryti vėžį. Tad rinkdami, būtinai atkreipkite dėmesį ir nesumaišykite šių augalų. Plaukuotąją ožkarožę dar galima sumaišyti su gauromečiu. Šiuos augalus nesudėtingai galima atskirti pagal tai, kad gauromečio stiebas nėra plaukuotas.

Skudutis – valgomi žiedkočiai, lapkočiai, tik reiktų rasti jaunų ir nesumedėjusių augalų. Jį galima raugti, virti, valgyti žalią. Žiedkotis prieš valgant yra nulupamas, tačiau jei žadama virti, tuomet lupti nereikia. Lapkočių lupti nereikia.

Vingiorykštė – skystina kraują, tinka vantoms.

Dėmėtoji rūgtis – tinka salotoms. Karčioji rūgtis – galima naudoti kaip čili pipirą. Jos neaptikome ir neragavome, tad negaliu patvirtinti ar ji iš tiesų tokia aštri.

Balandūnė – lapai tinka salotoms.

Šventagaršvė – pakeičia gelsvę. Naudojama vietoje pelyno, nes nepasižymi tokiomis pašalinėmis savybėmis, kurias turi pelynas. Iki žydėjimo yra naudojamas žiedkotis.

Turbūt esat girdėję, kad jaunos dilgėlės yra puikus vitaminų šaltinis. Tačiau jei užėjote gerokai paūgėjusių dilgėlių plotą, tai tuomet maistui galite vartoti viršutines šio augalo dalis su ar be žiedelių.

Paprastasis kietis– valgoma lengvai besilankstanti (nesumedėjusi) koto dalis. Prieš vartojat ji nusilupama.

Varnalėša – lapkočiai prieš vartojant nusilupami. Žiedkočiai tinka maistui: virti, kepti, marinuoti.  Jei žiedkočius nusilupsite, apvirsite 10 – 15 min ir pakepinsite su sviestu, tuomet viso šio patiekalo skonis primins troškintą kalafiorą.

Gelsvalapė usnis – nepaprastai naudingas augalas. Auga šaltiniuotose vietose. Kotą prieš valgant nusilupti.

Raudonoji sedula – anksčiau, gal ir dabar sodina šalia šulinių. Šaknys gerai įsisavina nitratus.

 

Dažantieji augalai:

Daugiametis laiškenis. Augalas nuodingas. Pasižymi dažančiomis savybėmis. Iš pradžių dažomą pluoštą pamerkus į šių augalų skystimą, jis įgauna žalią spalvą. Palaikius parą, jei neklystu pluoštas turėtų būti suspaustas, įgauna indigo mėlynumo atspalvį.

Paprastasis ežeinis – augalas dažo raudona spalva.

Paprastasis lipikas – šaknys ir šakniastiebiai pluoštą dažo raudona spalva.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“