Nuomonė. Ar medžioti vilkus geriau nei juos gaudyti?

Ką reiškia lietuviui miškas? Miškas – tai ne tik mūsų lietuviško kaimo dalis, bet ir didelės mūsų visuomenės dalies gyvenamoji aplinka, per šimtmečius suformavusi sveiką gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Todėl baltų kraštuose nuo seno buvo laikomasi papročių, nurodančių, kaip su gamta elgtis pačiu gražiausiu būdu. Skverbiantis į Lietuvą vakarietiškai civilizacijai, gamta neteko savo magiškos galios ir virto tiesiog resursų šaltiniu, iš kurių svarbiausias – brandžiuose medynuose sukaupta mediena.

Tačiau tikram gamtos mylėtojui – miškas ne vien medžiai ir pinigai, gauti juos nukirtus. Kiekvienas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su mišku, negali nesigėrėti gražuoliais laisvę mylinčiais vilkais, gudruolėmis lapėmis ar vikriomis lūšimis… Miškas – tai ir medžių tankynėje lakstantys žvėrys, ir upėse ir ežeruose pliuškenančios žuvys, jų pakrantėse ir pelkių klampynėse perintys gražuoliai vandens paukščiai… Be miško gyvūnijos – lietuviškos girios neįsivaizduojamos! Suprantama, mūsų tėvai ir protėviai tinkamai saugojo miško resursus.

Aplinkos apsaugos klausimai pas mus nuo seno vieni svarbiausių, o miško apsaugai buvo paskirti net atskiri skyriai visuose trijuose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statutuose. Ypač griežtai buvo reglamentuojama medžioklė – net girininkams buvo draudžiama medžioti arba leisti medžioti kitiems be specialaus Didžiojo kunigaikščio ranka pasirašyto potvarkio. O ir gavus leidimą valstiečiai galėjo medžioti tik smulkius žvėris.

Tačiau, reikia pažymėti, įstatymai gynė ir žemdirbius. Kad medžioklės metu jiems nebūtų padaryta nuostolių, 1557 m. Valakų įstatymu buvo draudžiama medžiojant trypti pasėlius, o trečiuoju Lietuvos Statutu iš viso buvo draudžiama medžioklė iki javų nuėmimo.

Reguliuoti populiacijas  – būtina, bet su saiku

Šiandien jau nugrimzdo praeitin ir karališkosios medžioklės, tačiau, norint užtikrinti ekologinę pusiausvyrą, miško gyvūnija turi būti stebima, o medžiojamųjų žvėrių skaičių būtina reguliuoti. Kartu tai turi būti daroma nesuardant darnos gamtoje, neturi būti leidžiama pasipelnyti atskiriems vertelgoms ar brakonieriams iš visai visuomenei priklausančio turto. Todėl aistros dėl miškų valdymo, dėl medžioklės reglamentavimo vis nenurimsta.

Pirmiausia – dėl kanopinių žvėrių, kurie yra bene geidžiamiausias medžiotojų laimikis. Tiesa, kanopiniai žvėrys yra miško puošmena, tačiau pernelyg didelės nereguliuojamos jų bandos pridaro gausybę eibių miškams, ypač jaunuolynams: ką tik sudygusių medelių viršūnes nugraužia kiškiai, paaugusių – stirnos, dar didesnių – briedžiai… Taip atsiranda nemaži jaunuolynų nugraužtomis viršūnėmis plotai, o tai jau ūkinė žala miškui.

Tiesa, miškininkai taiko tam tikras prevencijos priemones, tačiau, atsižvelgiant į vietos sąlygas, bandos dydį būtina reguliuoti. Tik aš niekad nepateisinsiu „medžioklės“ gyvulių šerimo vietose. Tai – tiesiog įteisintas brakonieriavimas…

Nuomonė apie vilkus – Lietuvoje ypač prieštaringa

Senojoje baltų mitologijoje vilkas laikytas teigiamu gyvūnu, tačiau pradėjus masiškai plisti gyvulininkystei jau tapo naikintinu kenkėju… Medžiotojai vilkus kaltino ir dėl kanopinių gyvūnų populiacijų mažėjimo, nors iš tiesų didžiąja dalimi dėl to kalti patys medžiotojai. Neigiamą vilko įvaizdį viduramžiais iš dalies sustiprino ir religiniai įsitikinimai. Šiame kilniame žvėryje buvo „įkūnytos“ visos blogiausios žmogaus savybės – vilkai net buvo laikomi „velnio šunimis“, saugančiais pragaro vartus…

Nepaisant plataus masto naikinimo ir neapykantos, vilkai sugebėjo išlikti, o daugelyje Europos valstybių šiuos plėšrūnus imta saugoti. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie pakeitė iki absurdo klaidingas dogmas apie šių žvėrių elgseną ir biologiją.

Vilkai paprastai sugeba sugauti tik ligotus ar nusilpusius žvėris ir, tarsi miško sanitarai, apsaugo sveikas bandas nuo ligų. Tačiau kartu negalima paneigti ir vilkų padaromų nuostolių ūkininkams. Nors šiandien vilkų mūsų šalyje ne tiek daug beliko, tačiau ir šie pridaro begalę eibių. Ypač nuskriausti jaučiasi šalia miško ūkininkaujantys žemės savininkai, kurie net neturi teisės sumedžioti net jiems nuolat žalos pridarantį vilką.

Atlygins vilkų padarytą žalą

Siekiant pagelbėti ūkininkaujantiems pamiškėse, jau priimti esminiai sprendimai. 2013 m. birželio 18 d. Seime priimti Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo pakeitimai. Nuo 2014 m. sausio 1 d., vadovaujantis Miškų įstatymo naujausiais pakeitimais, laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką, nustatys tam skirtos savivaldybėse įkurtos komisijos, o nuostatos, reglamentuojančios žalos padarytos ūkiniams gyvūnams kompensavimą, įsigaliojo jau nuo šių metų spalio 1-osios.

Kaip nurodyta įstatyme, laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams, kai padarė medžiojamieji gyvūnai arba vilkai, bus valstybės vardu atlyginama iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Aplinkos apsaugos rėmimo programos priemones tvirtina ir programai įgyvendinti skirtas lėšas įstatymo nustatyta tvarka naudoja Aplinkos ministerija. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiajai programai įgyvendinti lėšos kaupiamos atskiroje savivaldybės biudžeto sąskaitoje, o programos finansavimo pajamos ir išlaidos planuojamos savivaldybių biudžete savivaldybių tarybų nustatyta tvarka.

Kita vertus, manau, kad reikėtų naujo požiūrio į vilkų medžioklę arba prisiminti tėvų išmintį. Juk kiekvienais metais patvirtinamas leistinas sumedžioti vilkų skaičius, tie vilkai sumedžiojami, tačiau tai ne visada pagelbsti. Gali būti, kad medžiotojai tiesiog nušauna pirmą sutiktą, dažniausiai jauną, nepatyrusį, vilką, kuris net nėra linkęs pjauti gyvulių?

Juk ir Indijoje ne visi tigrai yra žmogėdros. Galbūt ir pas mus tik atskiri vienetai „specializuojasi“ galabydami gyvulius? O tokį plėšrūną sumedžioti, kaip byloja tautosaka, ne visiems medžiotojams įkandamas menas… Pirmiausia, reikia susekti konkretų žvėrį, pasekti jį, o jo sumedžiojimui pasitelkti kur kas įmantresnes priemones, nei dvivamzdis. Dažniausiai jie būdavo sugaunami naudojant spąstus ar vilkduobes. O dabar dirba toliau savo darbą „gyvulžudžiai“ nė kulkos nebijodami. Matyt ir jie žino, kad limitas jau išnaudotas…

Šarūnas Laužadis, rašytojas, publicistas