Straipsniai

Naujoji plėšrūnų apskaita, dingstantys duomenys ir kitos citavimo nelaimės

2015-11-02 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Jau tuoj sueis metai, kaip vyksta naujoji stambiųjų plėšrūnų apskaita, vykdoma Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) bei Gamtos tyrimų centro (GTC). Oficialių rezultatų dar nėra, tačiau manau, kad atėjo metas pasidalinti kai kuriais pastebėjimais, kažkiek susijusiais su šia apskaita.

Diskusija pagal Gamtos tyrimų centro mokslininkus

Pradėsiu nuo pradžių. Pernai prieš pat Naujuosius metus organizatoriai pranešė apie naująją apskaitą, kurioje medžiotojai, miškininkai ir kiti gamtoje besilankantys visus metus rinks duomenis, o juos analizuos ir išvadas darys Gamtos tyrimų centro mokslininkai. Vasario pradžioje publikavau straipsnį Plėšrūnai bus skaičiuojami ir kitu būdu“, kuriame mūsų svetainės lankytojus informavau apie apskaitą, pateikiau savo samprotavimus apie svarbius momentus, išreiškiau palaikymą ir atsargų optimizmą dėl galimų rezultatų. Pasirodo, išdrįsdamas tai padaryti skaudžiai užgavau kažkieno ambicijas.

Kovo mėnesį žurnalo „Mūsų girios“ numeryje publikuotas Gamtos tyrimų centro mokslininkų Lino Balčiausko ir Laimos Balčiauskienės straipsnis „Kas smagiau – vadovauti ar kritikuoti vilkų apskaitas?“. Tiesą pasakius, senokai besu skaitęs tokį arogancijos ir keisto pykčio persunktą tekstą. Panašu, kad autoriams labai reikėjo išsikrauti, arba, kaip tai vadina pažįstama psichologė, išsiventiliuoti. Ir jie tam pasirinko savotišką būdą – viešą publikaciją, kurią pasirašė kaip Gamtos tyrimų centro mokslininkai. Taip netgi gavosi išvirkščias mokslo ir mokslininkų populiarinimo straipsnis.

Tačiau įdomiau tai, kad Balčiauskai replikuoja į mano straipsnį ir pateikia konkrečias mano citatas, tačiau jų tekste nėra nurodytas šio kritikuojamo straipsnio autorius ar pavadinimas. Be to, jie savo atsakymus adresuoja kažkokiam mistiniam diskusijoje net nedalyvaujančiam Baltijos Vilkui (reikia manyti, kad visai organizacijai), taip pat nepasibodėdami pridėti ir iškart sutriuškinti išgalvotų teiginių, kurių aš niekada nesakiau – nei straipsnyje, nei kur nors kitur. Šita retorinė technika ir argumentacijos klaida netgi turi savo pavadinimą – tai yra vadinamoji šiaudinė baidyklė.

Bijau, kad Linas vėl baisiai užsigaus, bet priminsiu pradmenis. Korektiškas citavimas, nurodant autorių, pavadinimą ir kitus publikavimo duomenis tiek mokslinėje literatūroje, tiek viešame diskurse yra reikalingi tam, kad būtų galima patikrinti, ar nėra iškraipyti naudojami duomenys ir teiginiai, bei kad nebūtų pasisavinami svetimi rezultatai. Šiuo atveju nepateikdami informacijos apie šaltinį autoriai atėmė galimybę nešališkam skaitytojui lengvai susirasti originalą ir pačiam susidaryti savo nuomonę tiek apie mano straipsnį, tiek apie atsaką į jį. Bet tai nebūtų buvę verta didesnio dėmesio, jei ne visai nesena dingstančių duomenų istorija.

Kur dingo duomenys?

Nusprendęs nereaguoti į Lino ir Laimos rašinį toliau laukiau, tikėdamasis, kad anksčiau ar vėliau pasirodys moksliniai rezultatai, apie kuriuos bus galima diskutuoti argumentais, o ne išvedžiojimais apie nuopelnus arba neteisingoje srityje parašytas disertacijas. Vietoje to sulaukiau Lino Balčiausko ir Eugenijaus Tijušo straipsnio „lrytas.lt“ portale skambiu pavadinimu Vilkai siautėja, bet juos saugome kaip savo vaikus“. Įdomu, kad publikuotas prieš pat nustatant vilkų sumedžiojimo limitą.

Straipsnyje yra įdomių ir teisingų minčių, yra medžiotojiškos propagandos, taip pat yra ir keistokas pseudomokslinis pajuokavimas apie Lietuvos vilkų kvotos modeliavimą, naudojant senus Latvijos vilkų populiacijos duomenis. Tačiau šiandien aš ne apie tai, o apie fragmentą, kurį perskaičius vienu metu norisi ir juoktis, ir verkti, ir trenkti galvą į sieną. Turiu galvoje šią citatą: „Keista, bet apie 2015 metų apskaitą informacija iš viešosios erdvės dingo… Todėl mes jos čia ir necituosime. Užtat cituosime medžiotojo p. Kęstučio Bujos (Šilalės MŽD) duomenis apie vilkus Šilalės rajone.

Pradžioje prisiminkime, kokia buvo ta vieša informacija apie vilkų apskaitą. Tai visų pirma Aplinkos ministerijos pranešimas, kuriame pateikti rezultatai visai Lietuvai bei atskirai apskritims. Taip pat buvo mano straipsnis „Plėšrūnų aritmetika: 2015-ųjų versija“, kuriame pateikti originalūs iš apskaitos duomenų sudaryti paplitimo žemėlapiai. Viskas, daugiau jokios viešos informacijos nebuvo, vien tik perpublikavimai ir įvairūs vertinimai-atsiliepimai.

Visa ši informacija apie apskaitą kaip buvo, taip ir toliau lieka viešojoje erdvėje, ir tiksliai tose vietose, kur buvo prieš pusę metų. Tai kas gi tada Linui su Eugenijumi dingo? Netikiu, kad jie galėjo pameluoti, todėl greičiausiai šaknys kažkur kitur. Apie dingusius duomenis Lino asmeniškai klausiau net du kartus, tačiau jis pasididžiavo atsakyti. Todėl man lieka pateikti savo versiją, kuri susijusi… Atspėjote – su citavimu!

Šių metų žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ 3-iame numeryje Linas Balčiauskas su Laima Balčiauskiene publikavo trumpą tekstuką pavadinimu „Per 4 mėnesius stebėta daugiau kaip 300 stambiųjų plėšrūnų“. Jame yra paveikslėliai 3 ir 4, kuriuose sugretinti miškininkų apskaitos žemėlapiai su medžiotojų apskaitos anketų žemėlapiais. Paplitimo žemėlapiai paimti iš mano straipsnio „Plėšrūnų aritmetika: 2015-ųjų versija“. Tačiau po žemėlapiais nurodyta, kad tai yra „paplitimas pagal 2015 m. apskaitos duomenis“. Nei autoriaus, nei straipsnio pavadinimo – ir kur gi aš tai jau mačiau? Tačiau šįsyk mes šnekame apie originalią mokslinę medžiagą (žemėlapius), kuriuos du mokslininkai naudoja nenurodydami autorystės. Ir tai dar ne viskas. Skliausteliuose yra nurodytas žemėlapių šaltinio internetinis adresas http://www.vilkai.lt/plesrunu-aritmetika, tačiau jis yra neteisingas – tokio adreso nėra ir nebuvo! Formaliai žiūrint, tai yra svetimų rezultatų pasisavinimas, nes nėra nurodytas nei autorius, nei šaltinis. Galbūt tai ir tėra netyčinis labai nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas, tačiau kažkodėl taip nutiko būtent tiems patiems žmonėms, kurie visai neseniai citavo kitą mano straipsnį, nenurodydami jo autorystės ir šaltinių.

Na gerai, visko ir visiems pasitaiko. Jeigu turi savigarbos, tai suras būdą ištaisyti klaidą ir galbūt ateityje atidžiau cituos. Tačiau čia svarbiausia tai, kad šitas nekorektiškas pacitavimas ir tegali paaiškinti dingusią informaciją. Nes surinkus tokį neegzistuojantį adresą gaunamas natūralus rezultatas „Klaida 404. Puslapis nerastas. Pasinaudokite paieška“. Na tikrai – buvo, o dabar dingo! Aišku, pasinaudojus siūloma paieška ir surinkus „Plėšrūnų apskaita“ straipsnis iškart surandamas, Google – taip pat, o dar galima ir autoriaus perklausti, nes jis gi pažįstamas. Ir net jei nuorodą dėl nesuprantamų priežasčių sugadino žurnalo redaktorius, tai juk Linas su Laima turėjo turėti originalų rankraštį su teisinga nuoroda. Bet kažkodėl pasirinktas sprendimas viešai leptelti apie paslaptingai dingstančius duomenis. To rezultatas – viešas pademonstravimas apie nesugebėjimą atlikti įprasčiausią mokslininkui veiksmą – teisingai nurodyti autorystę ir šaltinį.

Užtat cituosime patikimus šaltinius!

Tačiau čia dar ne pabaiga, nes yra antroji citatos dalis: „Užtat cituosime medžiotojo p. Kęstučio Bujos (Šilalės MŽD) duomenis apie vilkus Šilalės rajone“. Puikus pavyzdys, kad cituojant galima nurodyti teiginių ir duomenų autorių, dar net pridedant pagarbųjų „p.“. Suprantama, juk tai medžiotojas, o ne nekenčiamas ir vis kliudantis nevyriausybininkas!

Bet kaip sakoma, kai nesiseka, tai nesiseka. Juk apie šitą Kęstutį Bują prieš du metus rašė tas pats „lrytas.lt“ portalas, taip pat ir aš rašiau straipsnį „Brakonieriavimo atvejį išdavė žioplumas?“. Kas tingi skaityti visą tekstą, priminsiu, kad 2013 m. spalio 15 d. anksti ryte Kęstutis Buja paskambino į Šilalės rajono aplinkos apsaugos agentūrą užregistruoti žmonos sumedžiotą vilką. Tačiau jis apsižioplino, nes nežinojo, kad oficialiai medžioklės sezonas dar neprasidėjo. Ir tada prasidėjo įdomybės. Po kurio laiko Kęstutis perskambino ir pasakė, kad tai buvo ne vilkas, o turbūt šuo. O kai į jo namus atvyko pareigūnai, tai darsyk pakeitė versiją ir paaiškino, kad apie sumedžiotą vilką jam pranešė telefonu kažkoks nepažįstamas žmogus, kurio numerio jis, aišku, neturi. Kaip Kęstutis pareigūnams paaiškino, kodėl kažkieno subrakonieriautą ir jam akyse nematytą vilką bandė užregistruoti savo žmonai, man ir galva neišneša. Buvo pradėtas oficialus tyrimas, bet nemanau, kad tyrėjai išpešė ką nors daugiau, nei šiuos faktus. Nes koks gi kvailys lauktų pareigūnų, troboje pasiguldęs nelegaliai sumedžiotą vilką? O jei nėra kūno, tai nėra ir brakonieriaus.

Galimas tik vienas variantas iš trijų: (i) kaip teigė anoniminiai apie atvejį pranešę šaltiniai, vilkas buvo nelegaliai sumedžiotas dar vasarą ir Kęstutis skubėjo jį užregistruoti, kol ministras regione neuždarė medžioklės; (ii) Kęstutis arba jo žmona vilką sumedžiojo anksti spalio 15 d. ryte, dar neprasidėjus vilkų medžioklės sezonui, ir po to išsigando atsakomybės už datų pražiopsojimą (o kokia gėda – juk jis LMŽD Šilalės skyriaus valdybos pirmininkas), todėl atsikratė kūno ir medžioklės lapo bei išgalvojo neįtikėtiną istoriją; (iii) Kęstutis nusprendė anksti ryte pasityčioti iš aplinkosaugininkų ir pagainioti juos su savo fantastine istorija. Man atrodo, kad realios tik pirmos dvi versijos ir jos abi vestų prie tos pačios negailestingos išvados.

O dabar sugrįžkime prie originalios citatos „Keista, bet apie 2015 metų apskaitą informacija iš viešosios erdvės dingo… Todėl mes jos čia ir necituosime. Užtat cituosime medžiotojo p. Kęstučio Bujos (Šilalės MŽD) duomenis apie vilkus Šilalės rajone“. Ji turbūt turėjo suteikti dar daugiau svorio naujajai apskaitai. Tačiau bent jau man atrodo, kad galutinis rezultatas yra iš juodojo jumoro srities.

Apie lenkus ir vokietę

Nesupraskite manęs neteisingai – visa tai, ką parašiau, nieko neįrodo apie pačią apskaitą, jos duomenis ar rezultatus. Aš ir toliau manau, kad tai yra gera idėja, ir toliau manau, kad ją galima realizuoti tiek gerai, tiek blogai. Kažkokie kontūrai jau formuojasi, bet matysime, kaip bus toliau. Taip pat ir toliau laikausi dar pirmajame savo straipsnyje apie apskaitą suformuluotos minties „Tačiau lai šneka ne simpatijos, bet duomenys, metodai ir rezultatai“. Tik kol kas šito gero dar nėra. Aišku, yra populiarių tekstų medžiotojų žurnaluose ar naujienų portaluose, yra pasisakymų iš serijos „vilkų tikrai yra 600“, „yra gerai įrodyta, kad Šilalės rajone yra 30 vilkų“ ir panašiai. Kartais susidaro įspūdis, kad net ne visi mokslininkai supranta, jog autoritetingai pasakytas „tikrai“ nėra nei įrodymas, nei metodas. Bet kol kas dar nėra jokių mokslinių ataskaitų ar publikacijų apie taikytus duomenų analizės ir vertinimo, rezultatų apdorojimo ir išvadų darymo metodus. Tikiuosi, kad bent jau patys metodai yra, jeigu jau viešai pristatinėjami kažkokie pradiniai rezultatai.

Tad kol kas laukiu, po ranka pasidėjęs Vokietijos federalinės gamtos apsaugos agentūros patvirtintus bendros Vokietijos ir Lenkijos vilkų populiacijos monitoringo standartus, kurie šiuo metu yra solidžiausias mokslinis darbas apie tokios ištisus metus vykdomos apskaitos, kokią bando atlikti LMŽD su GTC, savybes, reikalavimus ir principus. Ir skirtingai nuo Lino su Laima straipsnyje „Kas smagiau – vadovauti ar kritikuoti vilkų apskaitas?“ minėtų dalyvavimų konferencijose ar konsultacijų su amerikiečiais, tai yra viešas, atviras, patikrinamas ir mokslinei kritikai pasiduodantis šaltinis.

O belaukdamas šypsausi į ūsą, nes žinau, apie kokius tris lenkus ir kokią vokietę Linas su Eugenijumi tame pačiame „lrytas.lt“ straipsnyje rašė „Paieškojus galima rasti bent tris lenkus, kurie rėks apie tai, kad vilkai turi būti saugomi. Nieko neprimena? Kaži, jei daugiau paieškojus, gal dar galima rasti kokią vokietę, kuri irgi paaiškins, kad plėšrūnų turi būti daug“. Kaip tyčia, du iš šių trijų lenkų (Sabina Nowak ir Robert W. Mysłajek) bei vokietė (Ilka Reinhardt) yra būtent šių monitoringo standartų autoriai. Taip, tai nevyriausybininkai, manantys, kad vilkai turi būti saugomi bei jų turi būti daugiau. Ir panašu, kad kai kam labai apmaudu, jog šie nemėgstami „rėksniai už vilkų apsaugą“ yra ne tik savo šalyse, bet ir Europoje pripažinti vilkų specialistai bei autoritetai, savo mokslinį lygį metai iš metų įrodantys solidžiais moksliniais darbais, o ne vaikiškais paburnojimais naujienų portaluose.

Vaidas Balys (← čia autorius)
GAA „Baltijos vilkas“ (← čia organizacija, kuriai priklauso autorius)

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!