Nauji vėjai, sraunios neišvengiamybės ir retrospektyvūs žvilgčiojimai

Artėjant dabartinės „Baltijos vilko“ (toliau kai kur trumpinu – BV) tarybos kadencijos pabaigai mąstau apie tai, ko organizacija pasiekė ir išmoko per metus. Mums tarybos rinkimai – ne tik formalumas, bet ir atskaitos taškas, kuomet atsigręžiame žvilgterėti atgal ir su naujais lūkesčiais bei energija žengiame į ateitį. Kartais tos energijos, atrodytų, nebėra, tačiau iš kažkur jos visgi semiamės.

Galvoju, greičiausiai iš Jūsų paramos. Jei Jūs negalvotumėte, jog dirbame gerai, tai mes negautume laiškų, savanorių gretose voratinklius vyniotų apdulkėję vorai, o sąskaitoje švilptų vėjai. Bet koks Jūsų palaikymas yra pretekstas ir motyvacija dirbti. Galbūt ir skambiai pasakysiu, tačiau tuo tikiu nuoširdžiai: jei nebūtų Jūsų – nebūtų ir „Baltijos vilko“. Bent jau tokio, koks yra dabar. Tad ilgai galvojusi apie panašaus straipsnio parašymą, ėmiau ir sėdau jį rašyti, apsiginklavusi puodeliu karštos arbatos. Kviečiu Jus pasižvalgyti į tuos šulinius, iš kurių semiame neišsenkančią energiją.

Tad ką gi pamačiau žvilgterėjusi atgal

Per šiuos metus neišleidome nei vieno valstybės ar ES biudžeto lito, nei vieno ir negavome, nes neparašėme ir neįgyvendinome nei vieno europinio ar neeuropinio projekto – Jūsų dėka vis dar esame nepriklausomi visu šimtu procentų! Išskyrus rašalą spausdintuvui (rašome daug raštų), nepirkome jokių kanceliarinių priemonių, nei vienas negavome nei cento už darbą organizacijoje ir šiek tiek net paploninome savo asmenines pinigines. Galėčiau taip tęsti toliau, dar sudarydama per metus nuveiktų darbų sąrašą. Bet verčiau nusprendžiau pabandyti ką nors naujo ir pakalbinti kolegas. Neklausinėjau apie vilkus ir šernus, politiką ir kitus mūsų kasdienybėje dažnai linksniuojamus reiškinius. Na, gal truputį, kiek tai, mano manymu, galėjo atskleisti bent mažutę dalį tų kolegų asmenybės pusių, kurios mane labiausiai žavi, ir tų darbų, kuriais buvome užimti šiais metais. Šou čia nepamatysite, nes jo mes nedarome. Kita vertus, būdami kiekvienas savaip įdomus, sudarome darinį, lemiantį organizacijos kultūrą ir charakterį. Apie tai ir dar šį bei tą ir bus šis straipsnis.

Neholivudiniai žmonės iš plieno

Dabartinę trijų žmonių tarybą išsirinkome praeitų metų balandį. Tai žmonės, kuriems „Baltijos vilkas“ reiškia labai daug, o „Baltijos vilkui“ jie – drįstu teigti – dar daugiau. Nesunaikinami ir amžini kaip plienas. Tokie ir turi būti vėliavnešiai. O kad jų yra ne vienas ir visi draugiškai sugyvena – ne utopija, o BV kasdienybė. Kalbinu Liną, dabartinę tarybos pirmininkę.

Kurie šių metų BV pasiekimai tave labiausiai džiugina?

Šiemet padarėme tikrai daug. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau suradome jėgų pajudėti ūkininkų ir visuomenės švietimo kryptimis. Pagaliau paruošėme išsamią knygutę ūkininkams, pradedame bendrauti su avių augintojų asociacija bei tvoras įrengiančia įmone. Visuomenei išleidome informacinį lankstinuką, surengėme didelio susidomėjimo sulaukusią diskusiją apie vilką.

Esi žmogus, kuriam BV visus metus buvo kasdienybė. Kiek laiko tam skiri? Ar nesisapnuoja visokie vilkai, lūšys ir šernai?

Kol kas dar ne. Bijau, kad nepradėtų sapnuotis popieriai, kompiuteriai ir biurokratai. O laiko skiriu tikrai daug daugiau nei pernai. Kartais pagalvoju, jog beveik turiu antrą darbą.

Lina šį kartą lakoniška – gal dėl pastaruoju metu prasidėjusios alergijos kompiuteriui ir rašymui, ir kad jau pamiršo, ką reiškia grįžti namo ir negalvoti, kokius dar darbus reikia padaryti, kaip pati sako. Nors ir neišsidavė, kiek konkrečiai laiko skiria BV veiklai, manau, kad kur kas daugiau, nei 24 valandas per parą. Man pačiai tokie energijos ištekliai sunkiai įsivaizduojami… Bandau pakalbinti keletą kadencijų „karštojoje“ tarybos pirmininko kėdėje taip pat sėdėjusį, visuomet rimtai kalbantį Vaidą (kuris, beje, nėra toks rimtas kasdienybėje – tikiuosi nesugrioviau jo įvaizdžio, apie žmogų gi byloja jo darbai, o ne kalbos).

Vaidai, daug kur atstovauji BV poziciją – ją žinome iš tavo straipsnių, pasisakymų radijo laidose, žiniasklaidoje. Ką tau reiškia atstovauti organizaciją? Ar sunku?

Atstovauti bet kam – Prezidentui, kiemo draugams ar NVO [nevyriausybinė organizacija – aut.past.] – visų pirma yra atsakomybė. Jei sau asmeniškai gali leisti nusišnekėti arba pabėgti iš nemalonios situacijos, tai būdamas atstovu tokios laisvės nebeturi.

Iš kitos pusės, atstovavimas yra privilegija. Tai reiškia, kad tavimi pasitiki, kad tu kažką darai teisingai, kad esi reikalingas. Neslėpsiu, tai – malonus jausmas [šypsosi].

Ar sunku? Taip, sunku. BV yra idėjinė organizacija, kurioje susirinkę labai stiprūs savo nuomonę ir požiūrį turintys žmonės. Visi serga tuo, ką daro, dėl ko aukoja savo laisvą laiką ir jėgas. Todėl negali jų apvilti, negali pažiūrėti į kažką pro pirštus arba leisti sau elgtis ne taip, kaip organizacija norėtų. Tie žvėrys tave paprasčiausiai sudraskys į skutelius [šypsosi]. Iš kitos pusės, stiprūs žmonės užnugaryje reiškia, kad tau daug lengviau, nes ne tu juos tempi, o jie tave stumia [šypsosi].

Tačiau sunkiausia ne tai. Dalis visuomenės klaidingai įsivaizduoja, kad gamtosauga – tai iš esmės mokslas ir gamtotvarka. Iš tiesų tai didžiąja dalimi politika. Gamtosaugoje susiduria patys įvairiausi požiūriai ir interesai: ekologinis, ūkinis, finansinis, moralinis, teisinis, socialinis ir t.t. Ir nėra tokio sprendimo, kuris tenkintų visas puses, todėl tenka ieškoti kompromisų. Būtent tai yra kiečiausias riešutas organizacijai ir man, kaip atstovui. Ir turiu pripažinti, kad į šituos vandenis įkritau su visais rūbais ir nė truputėlio nemokėdamas plaukti.

Kaip to išmokai?

Neišmokau. Kiekvieną dieną mokausi, daugiausia iš savo klaidų. Gal po kokių dešimties metų galėsiu sakyti, kad pradžiamokslį įveikiau.

Kaip tapai BV nariu? Ko tikėjaisi ir ką gavai?

Iš pradžių kartu su žmona ėmėme aktyviau domėtis Gamta. Tada pastebėjome pranešimą apie Pėdsekystės kursus. Nuo tada jau ketvirti metai esu šios „sektos“ narys ir kartu su visais verdu smalą bei rengiu pasaulio užgrobimo planą. Ar ką ten turėtų daryti masonai, kuriais mes buvome pusiau išvadinti spaudoje?

Tikėjausi daug Gamtos ir gryno oro. Gavau daug Gamtos, gryno oro, visai nesitikėtos NVO kasdienybės ir labai daug įdomių žmonių. Kažkada peržvelgiau savo telefono numerių sąrašą ir radau, kad gamtininkų kontaktų turiu daugiau nei matematikų-informatikų.

Iš kitos pusės, buvimas tokios organizacijos kaip BV nariu yra ne tik įdomūs žmonės, graži Gamta ir geros emocijos, bet ir sunkus darbas, įtampa ir nusivylimai. Kiek kartų teko susigurinti nosį į biurokratinę abejingumo ar demagogijos sieną. Kiek kartų teko stiprių ir savo griežtą nuomonę turinčių žmonių būryje bandyti surasti bendrą vardiklį aštriais klausimais. O dar raštai, ataskaitos, sveiku protu nesuvokiami gamtininkai [šypsosi]. Jei būčiau žinojęs, būčiau geriau ėjęs pelėdų naktį klausyti. Nors einu ir dabar. Su BV kolegomis [šypsosi].

Tenka sutikti – sugurinta nosis, ypatingai į biurokratizmą sugurinta nosis, neskamba labai viliojančiai. Ir kaip gi atsiranda tokių „savižudžių“, kurie savo noru eina tų nosių gurintis? Geriausias pavyzdys – vilkų ir įvairių kitų gamtos sričių ekspertas, tūkstančio ir vieno darbo iniciatorius ir organizacijos tėtis Andrejus. Man jis yra Gamtininkas iš didžiosios G ir mokytojas, kurio gamtosauginiu keliu su keletu lyrinių nukrypimų seku jau daugiau nei 10 metų.

Andrejau, dirbi ne tik „Baltijos vilke“. Kuo dar užsiimi ir kaip visa tai suspėji?

Yra toks posakis, kad jeigu nori, jog darbas būtų padarytas, duok jį žmogui, kuris yra labai užsiėmęs. Nes tas, kuris neužsiėmęs – ir taip nieko nedaro. Su manimi yra kiek kitaip. Dažnai taip užsikapstau kažką vis tobulindamas, kad ir nepabaigiu. Nieko aš nespėju. Visuomenė yra taip susiskaidžiusi į daugybę organizacijų, kurios daro tą patį. Lietuvos žaliųjų judėjimas, Susivienijimas “Žali.lt”, Lietuvos ornitologų draugija, Lietuvos gamtos fondas, Labanoro klubas ir pagaliau „Baltijos vilkas“ – tai gamtosauginės organizacijos, kuriose teko ar tenka darbuotis. Būtų gerokai lengviau, jei vietoje jų būtų viena stipri gamtosauginė NVO. Turiu slaptą svajonę, kad būtent BV kada nors ja ir taps. BV turi labai stiprų idėjinį užtaisą, „nulinį“ materializmą ir didelį palaikymą iš visuomenės.

Esi vienas iš organizacijos įkūrėjų. Ar taip įsivaizdavai organizaciją ją kurdamas?

„Baltijos vilkas“ yra tarsi mano vaikas. Bet vaikai užauga ir reikia leisti jiems gyventi savarankiškai. Negaliu visą laiką primesti savo nuomonės, kaip siekti bendrų tikslų. Juk galų gale svarbiausias yra pats tikslas, o ne būdas jį pasiekti. Žmonės „Baltijos vilke“ nuolatos keičiasi, ateina nauji. Natūralu, kad kiekvienas iš jų renkasi tokį darbo metodą, kurį geriausiai išmano ir moka. Kadaise aš buvau radikalesnių priemonių šalininkas. Norėjau reikalauti vilkų medžioklės uždraudimo „čia ir dabar“, smarkiai apriboti kitų gyvūnų medžioklę. Dabartinė „Baltijos vilko“ komanda renkasi „žingsnis po žingsnio“ strategiją, siekdama, kad pokyčiai eitų kartu su pasikeitimais visuomenėje. Ar tai pasiteisins, parodys ateitis. Noriu tik pacituoti buvusį Aplinkos ministrą Arūną Kundrotą, kuris, mano vertinimu, buvo vienintelis tikras Aplinkos ministras. Tada, kai pirmą kartą derėjomės dėl vilkų medžioklės uždraudimo, jis sakė: „Gamtosaugos turėsime tiek, kiek jos norės visuomenė“. BV ir yra tas įrankis, kuriuo visuomenė gali išreikšti savo poreikį turėti daugiau gamtosaugos. Kuo didesnį palaikymą iš visuomenės turėsime, tuo daugiau galėsime savo laiko ir energijos skirti šiam poreikiui įgyvendinti. „Baltijos vilkas“ – auganti organizacija. Mes neturime nei etatų, nei biurų, bet sugebame įrodyti, kad sėkmingai gamtosauginei veiklai svarbiausia ne tai. Nevyriausybinė organizacija stipri ir įtakinga tiek, kiek joje yra savanoriškai, be jokio atlygio pasiryžusių dirbti žmonių. Jeigu taip ir toliau, tai tikėtina, kad po kelerių metų tapsime ne tik „žinduolių advokatais“, kaip save patys įsivardijame, bet ir visos laukinės gamtos gynėjais.

Tavo pasakojamos mistinės juokingos istorijos apie gamtą galėtų tapti nauju literatūros žanru. Prisimenu beveik kiekvieną tavo papasakotą keistą nutikimą. Būtent šie nerimti pasakojimai daugelį ir patraukia rimtais gamtosaugos keliais. Kaip tau kyla tokios idėjos pasakoti naiviems jaunuoliams nebūtus dalykus?

Visos mano istorijos apie gamtą yra tikros, o tos, kurias pasakoju kaip humoreskas, yra kito autoriaus – buvusio mano kolegos Audriaus, kuris mane pakeitė Labanoro regioniniame parke biologo pareigose. Aš neturiu tokio talento kaip jis kurti istorijas apie tai, kaip citrinomis prisivilioti pelėdas lututes arba kaip kovoti su naujai atsiradusia bebrų rūšimi, kuri galabija pempes, bet istorijas iš savo asmeninio gyvenimo sugebu papasakoti ne mažiau linksmai. Miško gyvūnai mane domina visapusiškai, todėl renku ir senų žmonių prisiminimus. Kiek jie yra pagražinti – vertinti nedrįsčiau, nes kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad visos vadovėlinės „tiesos“ apie gyvūnų elgseną yra ne mažesnis išsigalvojimas.

Kiekvieno gyvūno elgsenai, tuo pačiu iš jos gimstančioms istorijoms, lemiamą įtaką turi to gyvūno asmeninė patirtis. Pakanka palyginti naminį šunį ir vilką. Tai iš esmės yra ta pati rūšis, tačiau kuomet kalbame apie šuns elgseną, tai sakome „šuns psichika, psichologija“, o kai kalbame apie vilko elgseną, tai įpratę sakyti „vilko etologija“ ir niekada literatūroje neteko sutikti termino „vilko psichologija“.

Etologija yra mokslas apie visai rūšiai būdingą elgseną, tarsi kiekvienas šios rūšies individas elgiasi taip pat, vien tik instinktų vedamas. Tuo tarpu psichologija nagrinėja ne rūšies, o atskiro individo, tiksliau – save suvokiančio asmens, mąstymą ir elgseną. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas gyvūnas, kuris geba nors kiek mąstyti, turi individualų, jokiomis taisyklėmis neaprašytą elgesį. Iš to ir kyla žmonių nuostaba, apie „neįprastą“ žvėrių elgesį. Dar kiek pagražinus gimsta „neįprastos“ istorijos.

Visi gamtininkai (kitų sričių specialistai turbūt taip pat) pereina tas pačias stadijas. Pirma, jie prisiskaito knygų ir išmoksta vadovėlinių tiesų. Antra, remdamiesi įgyta didesne patirtimi ima tomis vadovėlinėmis tiesomis abejoti. Trečia, meta visas skaitytas knygas šalin ir parašo savo, tikėdamiesi, kad nauja gamtininkų karta užkibs. Ta nauja karta vėl pasijuoks ir sukurs savo. Taip yra dėl to, kad gamtos pasaulis labai dinamiškas, viskas jame sparčiai keičiasi, gyvūnai prisitaiko prie naujos aplinkos, tad kinta ir jų elgesys, įkvepiantis naujas istorijas apie gamtą. Tuo gamtininko gyvenimas ir yra žavus. Kiekvienos kartos „gamtininko užrašai“ nebus panašūs.

Labai tikiuosi, jog tokios istorijos išliks BV kultūros dalimi, kurią toliau puoselės į organizaciją ateinančios naujos kartos. Juk tai yra tas sraigčiukas, kuris kiekviename žmoguje įžiebia domėjimąsi ir smalsumą. Kiekvienam lietuviui linkiu dažniau atsigręžti į pasakas, nes jose įstatymai parašyti daug suprantamesne kalba.

Net ir teatre be sienų yra užkulisiai

Kartais gali atrodyti, kad organizacija laikosi ant šių trijų žmonių pečių, kuriuos nuolatos stumiame ant scenos, apšviestos galingais prožektoriais. Tačiau kažkas ir prožektorių turi pasukioti, ir scenarijų paredaguoti, ir dekoracijas parinkti… Be visų narių vargu ar BV būtų tai, kas yra dabar.

Kalbinu Gintarę, kurios girdisi gal ir nedaug, bet nuveikia ji ne ką mažiau, nei tie „ant scenos“. Lietuvoje siaučiant Afrikinio kiaulių maro baimės padiktuotam šernų naikinimo vajui ji pirmoji suskubo pasakyti – BV turi kažką daryti. „Iš tiesų atrodo, kad vien vilkų temos mums yra per akis, ir tiek pat rimtai užsiimti kitomis nebepajėgsime. Bet neišeina ir tylėti, kai priimami akivaizdžiai kritikuotini sprendimai. Juk politika, kurios imtasi dabar, gali būti pratęsta kitų ligų atvejais ar tiesiog siekiant kuo labiau sumažinti įvairių žvėrių galimą žalą ūkiui.“ – sako Gintarė.

Gintare, imiesi beveik kiekvieno atsirandančio darbo, kad ir koks sunkus jis būtų. Ką tau reiškia savanorystė BV ir kodėl dedi tiek pastangų?

Dalyvavimas organizacijos veikloje man yra galimybė domėtis ir pasakyti, ką manau tais klausimais, kurie man yra svarbūs – apie žvėris. Man rūpi, kad Lietuvoje būtų išsaugota visa dabar turima laukinė gamta. Kaip tik šiuo metu tai labai aktualus darbas, nes kapitalistinis požiūris yra nelabai palankus laukinei gamtai – jos eikvojimas gali būti laikomas pelningesniu nei saugojimas, o juk daugelis Vakarų Europos šalių negali pasigirti nei tokiais miškais, nei tokia gyvūnija, kokią mes vis dar turime.

Kaip nutiko, kad pasukai gamtosaugos keliu?

Gamta domiuosi nuo vaikystės – imdavau iš bibliotekos visas knygas, kurios tik būdavo apie žvėrelius, taip pat ir mokslines, kad ir nieko nesuprasdavau, bet apžiūrėdavau iliustracijas. Tačiau mama mane gąsdino, kad Lietuvoje visi žvėrys jau ištyrinėti, tad jei norėsiu būti gamtininke, turėsiu užsiimti vabzdžiais. Todėl aš pasirinkau studijas ir darbą kitoje srityje, bet veikla „Baltijos vilke“ leidžia įgyvendint ir vaikystės svajones.

Ar taip jau blogai vabalai?

Vaikystėje jie neatrodė labai patrauklūs…

Kalbant apie vabalus… Vieną savo kolegą, Aivarą, pavadinčiau atsparumo uodams ekspertu. Ne todėl, kad jis žinotų daug apsisaugojimo nuo jų būdų, o todėl, kad jų įgėlimų tiesiog nebejaučia. Aivaro dėka vieną po kito BV narius ir savanorius pakrikštija žvaigždėtas dangus ir rasotas miegmaišis (net ir žiemą!).

Aivarai, daug laiko praleidi Lietuvos laukinėje gamtoje, o BV narius kantriai vedžioji miškuose, net jei tau ramiai žingsniuojant mums iš paskos tenka ristele bėgti. Kodėl mus taip atkakliai varai į gamtą?

Kad žmogus suprastų, kuo natūrali gamta skiriasi nuo žmogaus rankų sugadintų ūkinių kraštovaizdžių, ir pažintų gamtos vertybes, jis turi pajusti gamtą, pabūti joje, pamatyti saulėlydžius, atsibusti anksti ryte miške su pirmomis paukščių giesmėmis. Šiandien, kai gamtos eikvojimas yra turbūt intensyviausias per žmonijos gyvavimo istoriją, o gamta vertinama per ekonominę prizmę, būtina žmonėms parodyti, kad pinigai beverčiai lyginant su natūralios gamtos poreikiu.

Ką rekomenduotum tiems, kurie per daug įsijutę į elektroninę ir asfaltinę kasdienybę nebemato žalos, daromos gamtai?

Svarbu praktiškai pažinti gamtą, pamatyti savo akimis, pasekioti žvėrių pėdsakais, pasiklausyti garsų gamtoje, netgi visam sušlapti ir išsipurvinti pelkėje, pakliūti po lietum ir sušilti prie laužo kaitros. Kuo daugiau žmonių tai pajus ir supras, tuo daugiau bus kovotojų prieš šiuolaikinį planetos eikvojimą, vartojimą.

Šiais „kompiuterizacijos“ ir skubėjimo laikais, labai svarbu neužsisėdėti. Savo kojomis nueiti daug kilometrų miškais, paklampoti po pelkes. Galų gale nieko nėra smagiau už praleistą laiką bendraminčių kompanijoje, pavargusiam nuo klaidžiojimo vakaroti ir diskutuoti prie laužo geriant ką tik išvirtą arbatą. Dažnam naujokui nakvynė ir klajonės po gamtą atrodo kažkoks sudėtingas žygdarbis, kuriam reikia turėti įrangos, jėgų, nebijoti uodų, šalčio, lietaus, purvo. Todėl reikia pratinti po truputį, pirma pasivaikščioti mišku, tada pernakvoti prie laužo, vėliau pernakvoti žiemą prie laužo, užsidėti slides, slidinėjant sekti vilkų pėdsakais, parodyti, galų gale išmokyti įvairiausių įdomybių, išgyvenimo gamtoje. Tada žmogus įsitraukia į šį pomėgį ir jam jau nebereikia nei triukšmingų miesto gatvių, nei prabangių restoranų ar paskutinių aprangos madų. Jam tampa svarbu laiką leisti gamtoje, žmogus tampa priklausomas nuo gamtos ir labai stipriai suinteresuotas ją saugoti.

Linužė (taip ją vadinu atskirdama nuo kitos Linos) tokių Aivaro „vaistų“ ne kartą ragavo. Praeitais metais Aivaro suorganizuotame komandinio darbo ir ištvermės žaidime kartu su kolegomis jai teko klampoti per pelkes, skintis per brūzgynus, atidaryti uodų restoraną ant susimeistrauto plausto, šliaužioti smėlynuose…

Lina, prisirinkai mėlynių. Kalbu apie tas nevalgomas… Tikiu, kad ilgam prisiminsi tą nuotykį. Ar mėlynės užgijo?

Didžiausią įspūdį paliko ne mėlynės, o komandos pozityvumas, neišsenkanti energija, turint mintyse oro ir gamtos sąlygas, atstumus ir iššūkius. Tai buvo galimybė tiesiog įvertinti save (pastebėti savo kaprizus) ir bendražygius (jų jaukumą, kantrybę, teigiamą atkaklumą).

Ilgam įstrigo žibintas-jonvabalis, sumeistrautas iš plastikinio vandens butelio, kuriuo švietėmės belaukdami ekipažo po žvaigždėmis, kai pagaliau persirengėme sausais rūbais. Tylus buvimas pelkėse, nebelyjant ir nebegeliant vabzdžiams.

Skamba mistiškai… Taip ir maniau – kas labiausiai matėsi iš šalies (mėlynės), atmintyje užleido vietą jaukioms detalėms. Kiek teko matyti nuotraukose ir klausytis dalyvių pasakojimų, tas žibintas-jonvabalis tebuvo paprastas vandens pripiltas plastmasinis butelis, nakties tamsoje apšviestas prožektoriaus. Nieko ypatingo, bet tai po sunkaus ištvermės išbandymo turbūt reikia savo akimis pamatyti. Visgi ne visos mūsų išvykos būna klampojant po pelkes ir maudantis lietuje. Linužė buvo viena vasarą vykusios išvykos į „Žvėrinčių“ organizatorių. Apie tai, kaip ir kam kilo iniciatyva suorganizuoti tokį renginį:

Idėja kilo Deividui ir Daivai. [Abu yra BV pėdsekystės kursus sėkmingai baigę iniciatyvūs tiesiog žmonės – nebūtina būti BV nariu tam, kad ką nors nuveiktum. Aut. past.] Jie ir buvo šios iniciatyvos varikliukai. Pati aš savęs tarp organizatorių nematau, bet kadangi kreipėsi į mane, kiek galėjau, jiems asistavau. Labai ačiū Deividui ir Daivai, Eglei ir Petrui bei visiems dalyvavusiems. Toji kelionė man atstojo kelių dienų atostogas.

Paprastai į gamtą vykstame bet kokia proga laisvesnei minutei atsiradus ir nebūtinai organizuotomis didelėmis kompanijomis. Gamtą pažinti mokome ir visuomenę. Šiais metais turėjome ypatingai daug darbo, tad ir mūsų pėdsekystės kursai nors ir įvyko, nebuvo tokie masiški, kaip iki šiol, bet pirmąkart buvo organizuojami ne Vilniuje, o Kaune. Paprašiau šįkart kursus organizavusio Tomo S. pasidalinti įspūdžiais.

Tomai, kokie žmonės domisi pėdsekyste? Ar daug norinčių sudalyvauti kursuose?

Mintis surengti pėdsekystės kursus ne tik Vilniuje kirbėjo senokai, galbūt atidėliojau dėl patirties stokos, gal dėl vidinio nusiteikimo nebuvimo. Tačiau praeitais metais įvyko lūžis. Likimas taip lėmė, kad būtent Kaune atsirado patalpos teorinių paskaitų vedimui, tad pėdsekystės kursų organizaciniai darbai stipriai pradėjo judėti į priekį. Registracija sukėlė nemažai nuostabos – žmonių susidomėjimas tikrai didelis. Deja, tik pusei užsiregistravusių atsirado galimybė sudalyvauti, nes patalpos nebuvo tokios didelės, kad tilptų visi norintys. Vidutinis besiregistruojančių dalyvių amžius buvo apie 30 metų. Jauniausiam 14, o vyriausiam 63-eji.

Gyveni Kaune, o BV „bazė“ Vilniuje. Ar sunku būti „virtualiu“ savanoriu?

Nesijaučiu kažkaip atskirtas, nors BV būstinė ir yra Vilniuje. Viskas priklauso nuo noro, galimybių ir nusiteikimo. Jei yra sritis, kuri teikia džiaugsmą ir norisi joje išreikšti save, tai gyvenamoji vieta tam neturi didelės reikšmės. Žmonių, kurie norėtų dalyvauti vienokioje ar kitokioje veikloje tikrai atsiras, tik reikia vedlio, kuris suburtų ir nukreiptų susidomėjusius reikiama kryptimi, atrastų, kas susibūrusiuose žmonėse yra bendra, ir tai pabrėžtų.

Kad susidomėjusių tikrai atsiranda, gali patvirtinti Mindaugas K. Jis yra BV narystės koordinatorius. Viskas labai paprasta – norėdami tapti nariais ar savanoriais pirmiausia turite tuo įtikinti jį.

Mindaugai, ar daug sulauki laiškų iš norinčių tapti BV nariais? Kokie tai žmonės? Biologai, ekologai, o gal poetai?

Diplomuotų biologų arba siekiančių tokio diplomo mūsų organizacijoje nėra dauguma. Tai visų įmanomų profesijų ir pomėgių žmonės, kurie vėliau tampa nediplomuotais biologais. Mūsų organizacijoje gauni tokios praktikos su gyvūnais, kokią retas universitetas gali pasiūlyti. Tai ir pėdsekystės kursai, ir nuolatinis nuo plėšrūnų nukentėjusių ūkininkų lankymas, ir jų švietimas, dalyvavimas vilkų apskaitose ir t.t. Kiekvienas BV narys ar savanoris randa veiklos pagal savo profesiją – kas tinklalapį kuria, kas leidinį maketuoja, kas palaiko ryšius su užsieniu ar atlieka statistinius vilkų populiacijos gausos skaičiavimus… Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kurios profesijos žinių negalima būtų pritaikyti vilkų ir apskritai laukinės gamtos apsaugai.

Su kokiais iššūkiais tau pačiam tenka susidurti savanoriaujant organizacijoje?

Čia nėra viršininko, kuris nuolat tave kontroliuotų ir duotų nurodymus, ką daryti. Tai pagrindinis iššūkis. Ne visi ištveria tokią laisvę [šypsosi]. Buvimas savanoriu reiškia būti savarankišku, iniciatyviu žmogumi, kuris kuria idėjas ir pats jas įgyvendina. Iš esmės „Baltijos vilkas“ tuo per daug nesiskiria nuo kitų NVO. Darbas NVO yra ne visiems. Tai ne tik gamtai neabejingų, bet ir labai pilietiškų žmonių veikla.

Iš tikrųjų BV stiprybė ir yra tai, kad tarp mūsų yra žmonių, išmanančių įvairias sritis ir savarankiškai pasirenkančių vaidmenis. Kitas Mindaugas U. lyg koks milžiniškas technikos skyrius akimirksniu išsprendžia visus techninius klausimus. Jo dėka turime veidą internete ir galime būti ramūs, jog sumanyta peticija bus deramai pasirūpinta.

Mindaugai, baigiantis 2013-tiems metams atlikai mažutę internautų apžvalgą. Kas nustebino?

Interneto svetainė, naujienlaiškis, facebook grupė – tai pagrindiniai mūsų informacijos sklaidos kanalai. Dabartiniame informacinės visuomenės amžiuje labai svarbu, kad visi šie kanalai funkcionuotų tinkamai. Kitaip galime likti neišgirsti. O būti išgirstiems mums reikia – visuomenės palaikymas yra vienas iš tų esminių faktorių, kurie stumia mūsų organizaciją į priekį.

Nustebau sužinojęs, kad per metus mūsų puslapį aplankė žmonės iš 84 skirtingų pasaulio šalių. Pradedant Jungtine Karalyste, JAV, Norvegija, baigiant Etiopija, Bolivija ir Malaizija. Pastaraisiais metais lankytojų skaičius vilkai.lt svetainėje nuolat auga.

Tai puikiai iliustruoja ir mūsų naujienlaiškio prenumeratorių skaičius: jei prieš metus jų buvo 150, tai šiuo metu mūsų naujienas į savo el. pašto dėžutę prenumeruoja beveik 700 žmonių. Lankomiausios mūsų svetainės sritys – informacija apie vilką, apsaugos priemones ūkininkams, vilkų apskaitas, pėdsekystės kursus ir, žinoma, mūsų straipsnių ir naujienų skiltis. Organizacijoje turime puikių rašytojų, todėl mūsų straipsniai nelieka nepastebėti – jais noriai dalinasi ir paprasti žmonės, ir žiniasklaidos priemonės. Ironiška tai, kad nors mus vadina vilkų advokatais, tačiau visų laikų skaitomiausias vilkai.lt straipsnis yra apie šernus.

Beje, nedaugelis žino, jog turime „slaptą“ kelių prieigos lygių diskusijų forumą, kuriame aktyviai bendraujame organizacijos viduje. Artimiausiu metu planuojame apie jį paskelbti viešai ir pakviesti diskutuoti visus, kuriems rūpi Lietuvos gamta. Sekite naujienas! [šypsosi]

Dar viena mūsų narė – Rimantė – mums buvo tikras gelbėjimosi ratas, kai teko susidurti su teisminiais procesais. Ką ten ratas – visa gelbėjimosi valtis. Kruizinis laivas! Pati neturėdama laisvo laiko, sugebėjo tempti mus už ausų per visus teismų slenksčius.

Rimante, ką prisimeni iš to meto, kai „Baltijos vilkui“ gamtą teko ginti teismuose? Tuo metu kur nors iš kur nors turbūt teko ištraukti daug guminio laiko ir įsigyti nemažai naujų puodelių (kad nereiktų plauti – susitaupo laiko)?

Naktinėti ir tiesioginiame darbe tenka, o ir tokie BV darbai, žinoma, užima nemažai laiko. Vieną kartą teko ir atostogų metu muziejuje Bretanėje ruošti skundą atsisėdus su kompiuteriu, vietoj to, kad apžiūrinėčiau II Pasaulinio karo patrankas. Bet negaila [šypsosi]. Labai įdomu, nes prie organizacijos tikslų prisidedu tuo, kuo galiu, o gal kada pavyks ir teismų praktiką suformuoti mums tinkama linkme. Kuo daugiau žmonių prisideda savo laiku ir profesionaliais įgūdžiais, tuo daugiau galime tikėtis pasiekti. Vaidas visuomet sako, kad nebūtina prisidėti pagal savo tiesioginę specialybę, bet kai tai įmanoma, manau, labai padidėja vardan gyvūnų atliekamo darbo kokybė ir tai padeda pasiekti maksimaliai gerų rezultatų. Tikiuosi, kad savo indėliu kokį vilką išgelbėjau, kad ir nelabai tiesiogiai [merkia akį – man ar vilkams – nesupratau].

Nepaisant visų tų savanorystės iššūkių ir sunkaus darbo prie mūsų nuolat prisijungia nauji motyvuoti žmonės. Paskutiniai papildė narių sąrašą jau prieš metus, o mes juos vis dar vadiname „naujokais“ (turbūt kol neatsiras naujesnių…), nors dauguma jau spėjo nuveikti nemažai svarbių darbų. Man buvo įdomu, kodėl žmonės noriai jungiasi prie BV veiklos, ir kaip mus mato, tad visų pirma mūsų „naujokų“ to ir klausiau.

Žymantas: Prie BV prisijungiau vieno bendro pasisėdėjimo metu, kuomet mes, gamtininkai, diskutavome, kodėl darome tai, ką darome, ir kodėl mums rūpi vilkas. Man paliko įspūdį gilus šios komandos atsidavimas vilkui. Rūpestis plėšrūnu, kurio daugelis net nėra matęs, pagrįstas ne tik racionaliais ir „sausais“ moksliniais argumentais, bet ir suvokimu emociniame lygmenyje, byloja apie didelį susigyvenimą su šiuo gyvūnu ir nepaprastai brandų ryšį su gamta. Jei daugiau mūsų visuomenės turėtų tokį išpuoselėtą ryšį su gamta, tikiu, jog pavyktų išvengti daugelio gamtos nelaimių ir nebūtų toleruojama pagrindinė tų nelaimių priežastis – požiūris, jog gamta yra vien tik išteklius žmonėms, skirtas išnaudoti.

Andrius: Esu iš tų, kurie palaiko, asmeniškai taiko ir kiek įmanoma skleidžia gyvūnų teisių klausimus. Supratau, kad silpniausia vieta yra požiūris į mums nepatogius gamtos reiškinius, tad ryžausi kiek įmanoma prisidėti darbais.

Minara: Atėjau tiesiai po pėdsekystės kursų. Norėjosi ne tik džiaugtis gamta, bet ir prisidėti prie jos saugojimo. Buvimas BV nare yra nevaržomas savęs realizavimas, siekiant kilnių tikslų vilkų apsaugos atžvilgiu. Neilgai ieškojusi suradau ir savo kelią: pasinaudojau teisės studijose [Minara šiuo metu studijuoja teisę – aut. past.] ir BV veikloje įgytomis žiniomis ir parašiau mokslinį straipsnį („Medžioklės teisinis reguliavimas: Europos Sąjungos reikalavimų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje“). Straipsnyje, žinoma, akcentavau vilkus.

Laurynas: Iš pradžių net neplanavau jungtis prie BV. Galvojau, kad neturėsiu laiko ir žinių. Viskas prasidėjo nuo visai nekaltų pasivaikščiojimų Dūkštos pažintiniame take [akivaizdus Aivaro „vaistų“ metodo naudos įrodymas – aut. past.]. Pasivaikščiojimas po pasivaikščiojimo atsidūriau pėdsekystės kursuose, na o toliau jau buvo kaip Operos fantomo dainoje „The Point of No Return“.

Viktorija: Senokai jutau savyje subrendusį protestą prieš vartotojišką požiūrį į gamtą. Norėjosi kažką veikti, nelikti nuošaly. „Baltijos vilke“ sutikau man labai artimų pažiūrų žmonių. Šį susitikimą, matyt, nulėmė visuotinis traukos dėsnis [šypsosi]. Prieš tai domėjausi BV veikla, bet iš šalies atrodė, kad organizacijoje naudingi gali būti tik gamtos specialistai. Todėl kurį laiką nesiryžau tapti savanore. Man pasisekė, kai gavau kvietimą sudalyvauti organizuojant vilkų apskaitą 2013 metais. Truputį labiau susipažinusi su organizacijos nariais ir „virtuve“, supratau, kad čia yra labai demokratiška aplinka ir galimybės veikti labai plačios. Galima prisijungti ir daryti tai, kas įdomiausia arba geriausiai sekasi. Man, pavyzdžiui, patinka organizuoti. Tereikia nebijoti imtis iniciatyvos.

Vladas: Prisijungiau kaip ir daugelis – per pėdsekystės kursus. Esu mokslininkas ir laiką leidžiu biomokslų laboratorijose, bet pirminis mane į jas atvedęs stimulas visą laiką buvo gyvoji gamta. 2012 metais internete pamačiau nuorodą su kažkokio gyvūno pėdsakais ir paspaudžiau. Vilniuje organizuojami pėdsekystės kursai suviliojo savo egzotika. Vėliau atsirado galimybė vasarą dalyvauti jaunimo mainų programoje mažiausiai civilizacijos paliestoje Lenkijos kalnų gamtoje. Tada gavau pasiūlymą padėti organizuoti 2013 metų vilkų apskaitą. Veikla man tiko ir patiko, todėl nedvejodamas tapau nariu. BV veikia ne žodžiais, o darbais. Čia visada apstu tiek idėjų, iniciatyvų ir darbų, kad kiekvienas nepriklausomai nuo išsilavinimo gali save realizuoti. Yra ir gamtos pažinimo faktorius – BV leido gamtos ilgesį paversti prasminga veikla.

Minara, Viktorija ir Žymantai, neseniai organizavote diskusiją apie vilkus. Mokslinės kavinės formatas lietuviams yra naujiena. Tikiu, kad ir taupus renginio biudžetas (viskas mums kainavo iki 300 litų) buvo ne mažesnis iššūkis. Kokie įspūdžiai iš diskusijos?

Viktorija: Tai projektas, kurį BV įgyvendino drauge su kolegomis iš „Baltijos aplinkos forumo“. „Cafè Scientifique“ arba „mokslinė kavinė“ – dar pakankamai naujas Lietuvoje diskusijų apie mokslą formatas. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje jis pradėtas taikyti diskusijoms, atkreipiančioms dėmesį į gamtosaugos problemas. Iš tiesų, būtent mažas renginio biudžetas buvo vienas pagrindinių iššūkių. Juk reikėjo pasukti galvą, kaip sudominti ir pakviesti žmones ir jų nenuvilti. Atrodo, pavyko.

Žymantas: Svarbiausia, jog susirinko gausus dalyvių būrys, kuriems buvo aktuali „nepatogios gamtos“ tema. Kaip renginio moderatorius jaučiausi irgi šiek tiek nepatogiai. Nebuvo lengva ignoruoti savo nuomonę ir išlikti neutraliam, užtikrinti jog „strėlių“ ir ovacijų visiems užtektų po lygiai. Labai džiaugiuosi visais pašnekovais, kurie padėjo atskleisti įvairius su vilku susijusios problematikos aspektus. Ypač džiaugiuosi teatro režisieriaus G. Varno išsakytu požiūriu, kuris visiškai sutapo su manuoju. Supratau, kad rūpindamiesi tinkamomis sąlygomis vilkui gyvuoti ekosistemoje, dažnai nepakankamai įvertiname argumentus, kylančius iš mūsų kultūros. Su kultūros veikėjų pagalba piešiamas vilko portretas tampa pilnesnis, padedantis rasti daugiau bendrumo su visuomene.

Andriau, tu tapai mūsų ekspertu ūkininkų klausimais, nors dar tik metus esi narys. Kaip pasirinkai tokią kryptį?

Didžiausi konfliktai šiandien su vilku vyksta gyvulius auginančiuose ūkiuose. Konfliktą galima išspręsti tik radus abiem pusėms naudingą kryptį, bent jau tarp žmonių taip yra. Tad pamaniau – neblogas iššūkis bus atrasti šią kryptį tarp žmogaus ir vilko. Mokytis tenka susipažįstant su taikomais įstatymais bei būdais juos pakeisti, atrasti ir suprasti šiuo metu taikomas apsaugos priemones, suprasti ūkininkų bei valdžios atstovų argumentus. Bet visa tai tikrai įdomu, ypač kai jautiesi darantis kažką naudingo. Tas jausmas ir traukia nesustoti.

Laurynai, nuo praėjusių metų BV prisideda prie Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys“, steigdama nominaciją už geriausią plėšraus žinduolio laivėje nuotrauką. Šiuo metu su Minara kaip tik tuo ir užsiimate. Kodėl BV čia dalyvauja?

Šių metų konkursas yra tik įpusėjęs, nekantriai laukiame nuotraukų, iš kurių rinksime laimėtoją. O šia nominacija norime atkreipti visuomenės ir gamtos fotografų dėmesį į plėšriuosius žinduolius. Jie yra nepelnytai užmiršti arba nemėgstami – ypač vilkai [nuliūdęs priduria].

Pakalbinau visus kolegas, šiais metais turėjusius progos aktyviai prisidėti prie BV veiklos. Bet be jų yra kitų, kurie nors ir neverda kasdieniniame katile su mumis kartu, tačiau savo buvimu organizacijoje užpildo tam tikras spragas, kurių nesutvirtinus BV sugriūtų kaip Nif Nifo namelis. Viena tokių narių – šiaulietė Rūta, besirūpinanti mūsų finansų vadyba, visokiomis ataskaitomis ir panašiais nesuprantamais organizacijų išlikimo dėsniais. Kiti (taip pat ne visi vilniečiai) Elmaras, Venesa, dar vienas Tomas, Ramūnas, Daumantas… Visus sunku išvardinti. Jie yra savotiški ekspertai kai kuriose situacijose, srityse, regionuose – žodžiu, ten, kur mums pritrūksta jėgų. Vertiname kiekvieną narį, kurį iki mūsų atvedė likimas, meilė Lietuvos gamtai ir noras ją išsaugoti.

Link kažko prasmingo

Aš pati organizacijos gimimą stebėjau nuo pirmųjų žingsnių. Iš pradžių tik iš šono – tada gyvenau Klaipėdoje ir prakaitą liejau kitose organizacijose. Paskui ši srovė mane neišvengiamai nusinešė link kažko prasmingo. Net jei mano misija „Baltijos vilke“ yra tik užtikrinti, kad neatsitiktų taip, kaip pasakoje tam vilkui su popieriais. Dar kartais sukoordinuoju vieną kitą savanorį Lietuvos lūšių ir vilkų apskaitoje, kuri šiais metais taip ir neįvyko, nes žiema iškrėtė pokštą. Tad, kaip ir visi kiti organizacijoje – darau ką galiu ir kiek galiu. Ir kaip Vaidas užsiminė – nesinori apvilti kitų kolegų, todėl stengiuosi viską daryti kokybiškai ir iki galo.

Savanorystė „Baltijos vilke“ yra ne mažesnis darbas, nei tas, iš kurio pelnome kasdieninę duoną. Kartais net didesnis (vertinant ir pastangas, ir rezultatus). Tik BV mums už darbą atsidėkoja ne pinigais, o Jūsų palaikymu. Dėkojame už bet kokią Jūsų paramą – laišką, pervestus 2 proc. pajamų mokesčio, parašus po peticijomis, asmenines gamtosaugos iniciatyvas – už viską, ką darote gamtos labui.

Neseniai iš pažįstamo išgirdau komentarą, kad prieš pašvenčiant dalį savo laisvalaikio filantropijai, būtina daug uždirbti. Pakankamai ilgai esu savanorė įvairiose organizacijose, todėl galiu drąsiai teigti, jog pinigai ir valdžia ne visada yra būtini norint kažką pakeisti. Tik tąkart patylėjau, nes kaip ir gamtą, tą reikia patirti savo kailiu…

 

Didžiuojuosi, kad galiu prisidėti prie BV veiklos,

Eglė