Miško dvasios

Pats pusiaužiemis. Ankstyvas rytas. Ėjau per lauką apsnigta pėdsakų bryde. Buvo per tamsu suprasti ar ja nueita ar ateita, bet nuojauta sakė, kad tai mano ieškomi stumbrai. Vakar juos stebėjau ramiai besiganančius rapso lauke, kolei atvažiavęs traktorius juos išbaidė. Tą dieną miško pakrašty dirbo medkirčiai ir stumbrai tarsi įstrigo tame rapsų lopinėlyje…

Šiandien dar su tamsa išėjau jų paieškoti. Binoklis „pešė“ iš horizonto tamsius siluetus… Taip, tai stumbrai… Vėjo kryptis man palanki, tamsa leido tiesiai per lauką nueiti iki miškelio, šalia kurio buvo sugulusi pašilinių stumbrų banda… Sekmadienio rytas. Stumbrai galės ramiai gulinėti iki padoriai prašvis arba kuomet kas nors pravažiuodamas šalimais einančiu žvyrkeliu juos pakels. Velkuosi dar vieną šiltą paltą, maskuojuosi baltomis marškomis… Teks dar palaukti, kada galėsiu pradėti fotografuoti…

Stumbrai gulinėjo, ganėsi, kėlėsi, vėl gulė… Vėjas pradėjo nešti sniego kruopas. Vėl liovėsi. Žodžiu, eilinis ramus tingus žiemos rytas… Pravažiuojantis vietinis pieno bendrovės autobusiukas vistik padarė pradžią – stumbrai ėmė kilti. Jauni patinėliai stumdėsi ragais, veršelis sekiojo paskui mamą reikalaudamas pieno, kiti muistėsi snukiais sniege ir pešė sultingus rapso lapus… Fotografavau, filmavau. Žvėrys palengva artėjo link manęs…

Akies krašteliu pastebėjau ateinančio žvėries siluetą. Nei girdėjau, nei mačiau kaip jis artinosi. Ir štai, dabar aš turiu svečią. Reikėjo kilstelti ranką, išjungti filmavimą ir pasisukti jo pusėn, jei noriu pamatyti kas čia atėjo. Apsmukusi maskuojanti veido kaukė neleido paskersakiuoti ton pusėn. Buvau tikras, kad mano judesiai bus pastebėti ir tepamatysiu nubėgančią uodegą. Kiek įmanydamas lėčiau pasisuku… Stirnaitė! Žiūriu jai tiesiai į akis. Ji irgi. Tačiau ji greit nusisuka tarsi nė nematydama… Vaikščioja, skabo šakeles… Nebežinau, ką daryti. Stumbrai, dėl kurių čia ir atsiradau, artinasi, o čia užu kelių metrų vaikšto gražuolė stirna. Pagunda ją fotografuoti buvo didelė. Stirnaitė kanopėle kelis sykius kapstelėjo po berželiu ir atsigulė. Mus skiria penki metrai. Matau, kaip žvėrelis plačiai žiovauja, marksto akis. Vėl prasimerkia, laižosi kailiuką, vėl padeda galvelę… Lėtai kilnojasi šonai. Stirna miega. Bandau visą tai nufotografuoti. Ausys. Kailiuko plaukai. Sunku apsakyti tą jausmą, kai šalia tavęs įsitaiso laukinis žvėris. Tegul tai viso labo stirnelė…

Stumbrai visgi pastebėjo mano sukiojimąsi. Stoviniuoja ir suprantu, kad arčiau jau nebeis… Matau, kaip atlekia ir pro mus prasineša dar penkios stirnos. Jos išbėga į lauką. Na, galvoju ir maniškė lėks iš paskos… Ji ramiai ateina iki manęs taip arti, kad fotoaparatas nebesufokusuoja. Ji praeina, nusileidžia į griovį, prie kurio aš sėdžiu ir toliau elgiasi taip, tarsi čia būtų ji viena. Laižosi kailiuką, vėl skabo šakeles. Ji užsiima savo tualetu, pačiais  neįtikėčiausiais rakursais pozuodama… Išlipa iš griovio ir vėl įsitaiso guolį. Aš jau nebetikiu, kad galiu ją išbaidyti, tad lėtai atsistoju visu ūgiu ir persistatau fotoaparato trikojį, kad šakos neužstotų gulinėjančios gražuolės… Po kiek laiko ji vėl atsistoja, praeina pro pat mane, apsuka ratu per metrą. Aš klūpodamas keliais irgi sukuosi su visu trikoju, girgždu guminiais batais ir vis filmuoju. Stirna prieina prie atsisėdimui numesto avikailio, kuprinės. Apuosto pakabintus žiūronus… Jokios reakcijos… Palengva išeina į rapso lauką ir tenutolusi per kokius 10 metrų ima kanopėlėmis kapstyti želmenis iš po sniego.

Po tokios fotosesijos fotografuoti ją „iš taip toli“ nebebuvo jokio noro… Išsitraukiau termosą arbatos, susiskambinau su kolega fotografu, papasakojau apie stirną. Pakalbėjom apie stumbrus, o ji ėjo ir nuėjo…

Bandau suvokti, kokį stebuklą ką tik aptūrėjau. Peržvelgiu daugybę padarytų nuotraukų. Kad kokybė prasta, nelabai nusimenu… Palaimingas jausmas ir mintys neapleidžia, kad prisiliečiau prie kažkokios, tik retam miško svečiui pasirodančios paslapties… Galvoju, gal tokie pasimatymai su miško dvasiomis galėtų suminkštinti tikrų vyrų, kurie miškan ateina tik su šautuvais, širdis… Minčių išties daug…

 

Valdas Vasiliauskas