Labanoro Vilkas medžioklių nemėgsta

Labanoro Vilkas – taip kai kuriuos savo rašinius apie gamtą pasirašo Andrius Gaidamavičius. Šitaip adresuoti laiškai pasiekia ir jo gimtąjį Švenčionių rajono Januliškio kaimelį Labanoro girioje.

A.Gaidamavičius – tikras žaliasis: augo Labanoro girios eigulio šeimoje, nuo mažens išmoko pažinti daug miško gyvūnų ir augalų, studijavo miškininkystę ir botaniką, dirbo Labanoro regioninio parko biologu, redagavo „Žaliosios Lietuvos“ laikraštį, žaliųjų piketuose ir žiniasklaidoje protestuoja prieš gamtos niokojimą.

Neseniai šis 32 metų vaikinas baigė doktorantūrą ir dabar rašo mokslų daktaro disertaciją. Vegetaras, nevairuoja automobilio.

O Labanoro Vilko pseudonimą pasirinko todėl, kad šis žvėris – jo mėgstamiausias. Taip Andrius paaiškina, kai keliaujame per Labanoro girią į jo tėviškę.

Yra ir kitų, net mistiškų priežasčių. „Kai mano tėtis jaunystėje Joninių vakarą ėjo per Labanoro girią iš savojo Mozūriškės kaimo į šokius Antaviešės kaime, kur gyveno mama, prie Januliškio per kelią perbėgo 7 vilkai. Man tai – magiškas ženklas, nes susituokę tėvai įsikūrė būtent Januliškyje, valdiškame namuke prie girininkijos, kur tėvas dirbo“, – sako A.Gaidamavičius.

Andriaus nuomone, vilkai Lietuvoje buvo ir yra labiausiai skriaudžiami žvėrys. „Juos ir šiais laikais perdaug intensyviai medžioja, o sovietmečiu vilkai buvo tiesiog beatodairiškai naikinami. Net jaunikliai buvo traukiami iš guolio ir nužudomi, nes už tai būdavo mokamos premijos“, – sako vilkų užtarėjas.

Tuo vertėsi ir jo dėdė iš Mozūriškės kaimo, bet vėliau tą veiklą metė. „Eidamas per girią, jis tūptelėjo gamtiniam reikalui po egle. Pakėlė akis – ogi prieš pat išdygo stambus vilkas ir įsmeigė žvilgsnį. Dėdė pamanė: „Galas man, juk tiek daug vilkiukų nugalabijau“. Tačiau vilkas pažiūrėjo į žmogaus akis kokią minutę ir dingo tankmėje. Po šio įvykio dėdė vilkiukus paliko ramybėje“, – prisimena Andrius.

Labanoro girios kaimuose pasakojama daug legendų ir tikrų atsitikimų apie vilkus, nes, anot A.Gaidamavičiaus, koks kitas žvėris garsina šį kraštą labiau, negu vilkas? Viena Labanoro legendų byloja: ėjo dūdmaišininkas (dūdmaišis – senovinis muzikos instrumentas, Labanoro krašte vadintas Labanoro dūda) per girią ir įkrito į vilkduobę, kur jau buvo patekęs vilkas.

Muzikantas pamanė, kad jau paskutinioji – vilkas suės, tačiau netyčia paspaudė dūdą ir ji išleido garsą. Vilkas atsitraukė. Muzikantas suprato, kad dūdos garsas žvėriui patinka, tad pradėjo pūsti dūdą, o vilkas klausėsi. Dūdos garsą išgirdo žmonės ir muzikantą išgelbėjo.

Žvėris laidotuvėse

A.Gaidamavičius apgailestauja, kad prieš keletą metų buvo nutarta Labanoro miestelio herbe pavaizduoti ne garsinusį šį kraštą vilką, o šerną. „Labanoro seniūnas medžiotojas taip sumanė, o valdžia herbą patvirtino. Mes, vietos žmonės, per vėlai sužinojome, jog Labanoro herbe atsirado kiaulė“, – piktinasi Andrius.

Vienas šio krašto senukas iš Vilkaslasčio kaimo papasakojo jam apie savo mamą, kuri, būdama dar piemenaitė, išprašiusi iš piemenų jų surastus irštvoje vilkiukus ir nunešusi juos atgal į vilkės guolį.

„Kai toji moteris gyvenimo pabaigoje mirė, jos karstą, kaip įprasta, vežė per girią arklio tempiamame vežime, paskui jį ėjo žmonės. Netikėtai prie laidotuvių procesijos prisidėjo ir vilkas. Sekė jis karstą per visą girią kiek atsilikęs ir žmonės kuždėjosi – vilkai atsidėkoja velionei už jos širdies gerumą“, – prisiminė Andrius.

Šias ir kitas istorijas jis tikisi įamžinti dokumentiniame filme apie Lietuvos vilkus. „Labanoro girioje liko jau mažai vilkų ir šio krašto žmonės sako – giria nebe ta be šių žvėrių“, – apgailestauja Andrius.

Kartu su bendraminčiais jis įsteigė Lietuvoje gamtos apsaugos asociaciją „Baltijos vilkas“, kuri rūpinasi šių žvėrių išsaugojimu Lietuvoje.

O ar pats buvo sutikęs vilką? „Akis į akį – ne, bet ne sykį būdamas girioje jaučiau, kad šis žvėris yra čia pat. Kartą grįžau namo pėsčias iš Švenčionėlių vieškeliu per girią vėlai vakare. Bežygiuojant atėjo vidurnaktis, o buvo lapkritis – taip tamsu, kad vos kelią įžiūrėjau.

Likus iki Januliškio gal porai kilometrų, už nugaros sulojo stirna. Atsisukau pažiūrėti – netoliese nuniro į mišką kažkoks žvėris… Pagalvojau – bene vilkas ir stirna jį pajuto? Rytą grįžau į tą vietą pažiūrėti – tikrai, vilko pėdos. Jis ilgai sekė paskui mane, matyt, įdomus jam buvau“, – prisimena Andrius.

Jis sako suprantąs, kad žmogui šių žvėrių bijoti nereikėtų, tačiau gąsdinimai iš vaikystės – „jei nebūsi geras, vilkas ateis“ vis dėlto tebeveikia, mažas būdamas net sapnuodavo vilką trobelės lange.

„Kai grįždavau naktimis per girią iš ilgų pasisėdėjimų su poetu Albinu Bernotu Argirdiškės kaime, kartais pajusdavau, jog vilkas netoli. Kad būtų drąsiau, pradėdavau visa gerkle dainuoti. Tėvai išgirdę žinodavo – jų sūnus pareina“, – juokėsi Andrius.

Kaimo redaktorius

Keletą pastarųjų dešimtmečių Labanoro girioje gyvenęs poetas A.Bernotas buvo vienas tų kaimynų, kuriuos ypač mėgo lankyti A.Gaidamavičius. „Štai jo sodyba, – parodo Andrius paprastą medinį namelį, kai prie mūsų kelio išnyra Argirdiškės kaimelis. – Gaila, neseniai poetas iškeliavo į Anapilį. Daug gero gamtai jis padarė, miškus ir gerves gynė, kai sovietmečiu rusų kareiviai jas pelkėse šaudydavo“.

Būdamas penkiolikos metų Andrius tapo laikraščio redaktoriumi. „Sugalvojome mes, Januliškio kaimo vaikai, leisti kaimo laikraštį. Pavadinome jį „Januliškio naujienos“. Iš pradžių tai buvo lyg ir žaidimas, bet greitai peraugo į rimtą reikalą – pavyzdžiui, buvo spausdinami straipsniai „Ar nori Januliškio žmonės į NATO“ ir panašiai. Iš apklausų paaiškėjo, kad nenori jie nei į NATO, nei į Europos Sąjungą“, – prisimena Andrius.

Vieni vaikai rinko medžiagą, kiti platino A.Gaidamavičiaus ranka kaligrafiškai parašytus tekstus.

Vaikino aktyvumą pastebėjęs tuometis Labanoro regioninio parko (RP) direktorius Kęstutis Jakštas paklausė, ar nenorėtų jis dirbti tėviškėje – regioniniame parke. „Baik miškininkystės studijas ir priimsiu“, – pažadėjo K.Jakštas.

Taip ir atsitiko. Miškininkystės mokslas Andrejui nebuvo sunkus, nes jis užaugo tarp miškininkų ir gamtą pažino nuo mažens, be to, mokykloje buvo pirmūnas. Tik ekonominė šio mokslo dalis, kai reikėdavo apskaičiuoti, tarkim, kiek kubų medienos yra medyje ir kiek galima gauti už ją pinigų, nepatiko. Vis dėlto studijas baigė ir buvo priimtas dirbti biologu Labanoro RP direkcijoje.

Šis darbas, prisimena Andrius, būtų neblogas, jei nebūtų biurokratinis – reikėdavo ne tiek gamtoje darbuotis, kiek rašyti įvairias ataskaitas Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (VSTT).

O ir jo patarimų, kur ir kaip girioje medžius kirsti, mažai kas paisė. „Tos vietos, kuriose prašiau nekirsti, nes ten auga retų augalų ar gyvūnų, šiandien jau plynos“, – apmaudžiai kalba A.Gaidamavičius. Tad jis paliko biologo tarnybą parke ir išsikėlė į Kauną redaguoti žaliųjų laikraštį „Žalioji Lietuva“.

Kaip tapęs žaliuoju? „Aš juo esu nuo mažens, o bendradarbiauti pakvietė Žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis. Jis su žmona atvažiavo netoli mano sodybos rinkti mėlynių. Užėjo pasikalbėti į girininkiją, kuri yra priešais mano tėvų namą, ir girininkas parodė jam mane.

Išėjome su Rimantu į girią, nusileidome prie Peršokšnos upės. Rodau jam vandens augalus ir klausiu, kaip jie vadinasi. Miško augalus puikiai pažinojau, o vandens – menkai. Maniau, paklausiu, juk Žaliųjų vadas viską apie gamtą žino. Bet Rimantas žiūri į mane ir šypsosi… Tik vėliau supratau, kad vadovo poste svarbiausia – ne dalykiniai, o vadybos gabumai“, – prisimena Andrius.

Žvengia arkliai ežere

Šitaip mums besikalbant išniro miško laukymė, o joje – Januliškis, mažytis keleto namų kaimukas Labanoro girioje. O štai ir Gaidamavičių sodyba netoli Peršokšnos upės. Seno medinio namo sieną kone remia milžiniška eglė. „Mama bijo, kad ji griūdama gali nuversti mūsų namą, bet aš pasakiau: „Jei nupjausite, namo nebeparvažiuosiu“, – prisipažino Andrius.

Jo mama krauna grybus į mūsų lėkštes ir pasakoja, jog nė už ką nenorėtų mieste gyventi ir pro langus matyti ne girią, o mūrus. „Anksčiau Andrius marinuotas žaliuokes labai mėgo, o dabar atprato. Kai gyveno kaime, nebuvo lepus, kai išėjo į miestą – išlepo, visokių vegetarizmų užsimanė. O ligi tol auginome gyvulius, valgėme mėsą ir buvo gerai“, – guodėsi Andriaus mama, o jis tik šypsojosi.

Nuo mažens Andrius mėgsta klajoti po Labanoro girią ir tvirtina „visai dienai joje nepaklystu, kelioms valandoms – pasitaiko“. „Sykį skendau ežere. Per rudenines paukščių palydas sumaniau anksti rytą nuvažiuoti prie Urkio ežero Molėtų rajone, nes ten gyvena retų paukščių – raguotųjų kragų, kurių balsai panašūs į arklių žvengimą. Galbūt dėl to atsirado ir legendos apie šių gyvulių balsus ežere ir nuskendusias pilis.

Nuo namų iki to ežero apie 40 kilometrų, bet anksti rytą jau buvau ten. Šiaip taip prasibroviau pro krūmus, pasiekiau nendrynus. Viduryje jų – upė, gal bebrai ją padarė. Plati – neperšoksi. Bet vidury kyšo kupstas, tai sumaniau: nušoksiu ant jo, o paskui į kitą krantą. Šokau ir nugrimzdau, o grimzdamas iš tiesų išgirdau arklių žvengimą – kragus…

Laimė, spėjau įsitverti už gal piršto storumo šaltekšnio. Atlaikė jis mane, išsikepurnėjau. O buvo 4 laipsniai šalčio. Sėdau ant mopedo ir pasileidau į namus. Kol parvažiavau, taip sustirau, kad negalėjau nulipti, išėjo į kiemą mama, sakau „Gelbėk“. Užkūrė pečių, išsikaitinau, išgėriau kelis puodelius žolelių arbatos – ir nesusirgau.

Man ne kartą taip buvo: sušlampu, sušalu girioje ar pelkėje, tai aviečių ar viržių arbatos pageriu ir gerai. O mieste – vos tik sušalu, tuoj prikimba tai gripas, tai bronchitas, tai dar kas“, – neslepia Andrius.

Arbatžolių jis prisirenka savaip – visą rinkinį iš vienos buveinės. „Eugenija Šimkūnaitė mokė, jog geriausiai gydo ne grynos arbatžolės, o jų mišiniai. Tad manau, kad gamta pati tuos gydomuosius mišinius sukūrė tam tikrose vietose, tereikia pasirinkti. Todėl mano arbatos būna kitokios negu daugelio žmonių: turiu kurios nors pievos arbatos, upelio arbatos ir panašiai – pagal augalų buveines“, – aiškino Andrius.

Trūksta ekomedžiotojų

Yra trys temos, dėl kurių A.Gaidamavičius sako galįs kovoti iki pamėlynavimo: medžioklė, genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) ir atominė elektrinė. „Jei bent vienai jų žmogus pritaria, jis niekada nebus tikru mano draugu“, – įspėja Andrius.

Tam atvejui, jei kada nors kaip nors iškoptų į valdžią, jis jau turi parengęs, kaip pats sako, „planą chuliganą“. „Pasiūlyčiau palaipsniui, per 15 metų, uždrausti Lietuvoje medžioklę kaip pramogą. Nesakau, kad nereikia nušauti pasiutusio gyvūno ir panašiai, tačiau medžioklės kaip pramogos neturi būti.

Tai daryčiau etapais. Pirmiausia uždrausčiau komercines medžiokles, panaikinčiau leidimą auginti žvėris voljeruose, kurių dabar kiekvienas didesnis ponas turi. Be to, uždrausčiau medžioti paukščius, nes jie žalos nedaro.

Žvėrimis rūpintųsi Laukinių gyvūnų apsaugos ir kontrolės tarnyba, kuri būtų visuomeninė organizacija, kad išvengti valdininkų korupcijos. Ji saugotų žvėris nuo brakonierių, šviestų visuomenę, kaip su jais elgtis. Jei atsirastų rimtas reikalas kurį gyvūną pagauti ar nušauti, tai darytų tik ta tarnyba.

Mums į galvą kalama, esą žmogus yra gamtos valdovas, tarytum koks gamtos sandėlio vedėjas, ir jam būtina ją reguliuoti.

Uždrausčiau šerti žvėris vasarą. Mums į galvą kalama, esą žmogus yra gamtos valdovas, tarytum koks gamtos sandėlio vedėjas, ir jam būtina ją reguliuoti, jis esą žino, kiek ko joje reikia, pavyzdžiui, gandrų, šernų ir t.t. Nė velnio – jei yra varlių, tai netrūksta ir gandrų, o jei medžiotojai nešertų šernų – jų sumažėtų. Gamtoje nieko nebūna per daug.

Medžiotojams sakau: jei būtų tautos referendumas „Medžioti ar nemedžioti?“ – jūs tikrai pralaimėtumėte, dauguma žmonių medžioklių nemėgsta. Medžiotojai turi valdžioje užtarėjų, bet dauguma visuomenės jais piktinasi.

Jeigu medžiotojai nenori visuomenės akyse būti viename katile su brakonieriais, tai bent jau galėtų įkurti, kaip profesorius Tadas Ivanauskas buvo padaręs, Taisyklingos medžioklės draugiją. Joje nebūtų nei „mėsininkų“, kuriems medžioklė yra verslas, nei pramogautojų, kuriems žudyti žvėrį yra pramoga. Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse jau yra ekomedžiotojų draugijų, kurių nariai šaudo ne į gyvūnus, o į molines lėkštes“, – dėstė A.Gaidamavičius.

Vėžiai retina žmones

Peikia jis ir genetiškai modifikuotus organizmus bei atomines elektrines. „Kokią teisę žmogus turi patentuoti ir piršti naują organizmą, jeigu tik įkėlė geną iš augalo į gyvūną arba atvirkščiai? Taip gimsta monopolizmas ir ekonominės bei socialinės problemos, nes dar neįrodyta, jog GMO nekenkia žmonėms ir gamtai“, – aiškina Andrius.

Būnant GMO valdymo ir priežiūros komiteto prie Aplinkos ministerijos nariu jam kartu su kolegomis pavyko pasiekti, kad Lietuvoje nebūtų auginami GMO. „Tačiau dabar daug GMO patenka į mūsų šalį su gyvulių pašarais, vadinasi, ir į gyvulinę produkciją, o iš ten į mūsų organizmą.

Būtina bent jau paženklinti parduotuvėse, kurie mėsos ir pieno produktai pagaminti iš pašarais su GMO šertų galvijų“, – sako A.Gaidamavičius. Jo nuomone, šiuo metu Lietuvoje visas pienas ir visa mėsa bei jų produktai – su GMO.

Trojos arkliu, kuris gali sunaikinti tautą, jis vadina ir ketinimus statyti atominę elektrinę (AE). „Aš dėl AE gal ne visiškai objektyvus, mat esu įsitikinęs, jog mano tėtis, kuris mirė nuo limfmazgių vėžio 1999 metais būdamas dar jaunas, susirgo dėl katastrofos Černobylio AE. Vėžiu serga ir mano pusbrolis, kuris buvo išvežtas likviduoti Černobylio AE avariją. Po kaklo operacijos jis net negali kalbėti.

Tačiau jeigu yra bent 0,00001 procento tikimybė, jog tokia avarija kaip Černobylyje ar Fukušimoje pasikartos ir kitoje AE – nors elektros energija iš tokios AE būtų net nemokama, aš nesutikčiau jos imti ir kitiems siūlau taip daryti“, – sako A.Gaidamavičius. Neseniai įvykusio referendumo balsavimo rezultatai parodė, jog AE nepatinka daugeliui žmonių.

Žali patinka ne visiems

Andrius kolekcionuoja antikvarines knygas apie gamtą, domisi fotografija bei rašo eilėraščius, bet parodyti jų nenori – dauguma eilių yra liūdnos, nes parašytos tuo metu, kai nuo vėžio skausmų kentėjo tėtis. „Dalį eilėraščių sesuo jau sudegino. Iš pradžių pykau, dabar galvoju – gerai ji padarė“, – prisipažįsta A.Gaidamavičius.

Mieliau jis kalba apie dabartinį savo gyvenimo etapą – sumanymą tapti mokslininku. Disertacija jau beveik parašyta, o idėją jai pasiūlė Norvegijos profesorius, kuris tyrinėja pelkėse palaidotas žiedadulkes ir iš jų atkuria istoriją.

„Atvažiavo į Labanoro girią tas profesorius pažiūrėti mūsų pelkių. Gidai buvo gamtos mokslų daktarė botanikė Jūratė Tupčiauskaitė ir aš, kadangi esu iš šio krašto. Profesorius apžiūrėjęs mūsų raistus paklausė: „O kodėl Lietuvos mokslininkai pelkių žiedadulkių netyrinėja?“ Docentė J.Tupčiauskaitė pirštu parodė į mane: „Štai jis galėtų“. Taip ir įklimpau“, – sako Andrius.

Dabar jis važinėja po Lietuvos pelkes, ežerus ir gręžia jų dugną ilgu grąžtu. Grunte, kurį grąžtas iškelia į paviršių, neretai pasitaiko žiedadulkių. Apdorojęs jas specialiu tirpalu, A.Gaidamavičius tyrinėja pro mikroskopą ir sako žiedadulkėse matąs krašto istoriją, klimatą ir gamtą prieš tūkstančius metų. Pavyzdžiui, Labanoro krašte nuo pat ledynmečio laikų vyravo smėlis ir jį mėgstančios pušys, žmonių gyveno mažai, tik prieš 300-400 metų jų čia kiek daugiau įsikūrė.

Pašnekovas tikisi disertaciją apsiginti jau netrukus, tačiau neslepia, jog dabar jam kaip būsimam mokslininkui „atsirūgsta“ žalioji jo biografija ir visuomeninė veikla. Andrius supranta, jog reikėtų bent kuriam laikui visuomeninę veiklą sumažinti ir daugiau laiko skirti mokslui. „Bet man sunku atsisakyti, ypač jei matau neteisybę ir žmonės prašo padėti“, – atsidūsta žaliasis.

Feliksas ŽEMULIS
„Lietuvos žinios“
Sutrumpintą straipsnio versiją galima pamatyti ČIA