Komentaras žurnalo “Medžiotojas ir meškeriotojas” straipsniui apie stumbrus

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos leidžiamame žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“ liepos-rugpjūčio numeryje paskelbtas Aleksandro Valento straipsnis apie stumbrus, o jame ne vienoje vietoje pašaipiai minimi gamtos mylėtojai. Nors straipsnyje neįvardinta GAA „Baltijos vilkas“, bet galima įtarti, kad į mylėtojų sąvoką gamtosaugos asociacija yra įtraukta, nes prieštaravo patvirtintam Stumbrų apsaugos planui ir kritikavo numatomus veiksmus. Iš visų gamtos mylėtojų pastabų straipsnyje tepaminėta, kad stumbrų perkėlimas į aptvarus laikomas kone nusikaltimu. Tad dar kartą trumpai apie tai, ką GAA „Baltijos vilkas“ mano apie planuojamus stumbrų gaudymus ir perkėlimus.

GAA „Baltijos vilkas“ pritaria, kad vidurio Lietuvoje gyvenančios stumbrų bandos turėtų būti išskirstytos perkeliant dalį gyvūnų į kitas laisvėje esančias teritorijas arba sudarant sąlygas jiems migruoti. Tačiau asociacija prieštarauja laisvųjų stumbrų uždarymo į nuolatinius aptvarus planams. Laisvųjų stumbrų suvarymas į aptvarus yra jų išnaikinimas gamtoje. Esamuose planuose būtent tai ketinama padaryti: laisvėje gimusius ir gyvenančius stumbrus ketinama perkelti į „Žvėrinčiaus“ aptvarą, iš kur jie nebus paleisti, taip pat dalies stumbrų neketinama paleisti iš Dzūkijoje įrenginėjamų aptvarų, o dalį laisvųjų stumbrų norima uždaryti esamuose Pašilių aptvaruose. Tarptautinis gamtosaugos dokumentas Buveinių direktyva draudžia saugomų rūšių gyvūnus gaudyti gamtoje ir pagautus laikyti nelaisvėje, o Lietuvoje būtent tokie veiksmai yra suplanuoti. Iš esmės yra planuojamas laisvųjų stumbrų uždarymas, o ne jų perkėlimas į kitas vietas laisvėje – konkretūs planai iš esmės sukasi tik apie aptvarus.

Stumbro apsaugos plane yra įrašyta, kad dalį stumbrų iš aptvaro Dzūkijoje galiausiai ketinama paleisti į laisvę, tačiau šis planas labai miglotas: visai neaišku, kada ir kiek stumbrų bus paleisti, nors perkeliami gyvūnai, siekiant nepripratinti jų prie žmogaus, neturėtų būti ilgai laikomi aptvaruose. Be to, Dzūkijos miškų mitybinės bazės tinkamumas stumbrams visiškai nevertintas, nenumatyti jokie teritorijos pritaikymo stumbrams darbai, pavyzdžiui, įrengiant ganymuisi laukymes. Puse lūpų prasitariama, kad tikimasi, jog paleisti stumbrai išeis į Baltarusiją (nors taip pat sėkmingai jie gali patraukti ir kita kryptimis atgal į Lietuvos ūkininkų laukus), tad iš esmės nesiekiama šių stumbrų išsaugoti Lietuvoje, o planuojamas perkėlimas – toks, koks dabar rengiamas – tėra stumbrų apsaugos imitacija.

Taip pat didžiulį susirūpinimą kelia tai, kad Aplinkos ministerija kategoriškai nenori stumbrų gaudymo ir pervežimo veiksmams pasikvieti patyrusių specialistų iš Lenkijos ar Baltarusijos. Teigiama, kad stumbrininkas R. Papšys yra geriausias specialistas. Tačiau Lietuvoje niekada nebuvo migdomi ir pervežinėjami laisvėje gyvenantys stumbrai, kilo problemų net gaudant aptvaruose laikomus stumbrus pervežimui į Kazachstaną (o galiausiai trys iš keturių pervežtų gyvūnų padvėsė), tad aišku, kad net ir turint teorinių žinių geros praktinės patirties nebuvo iš kur sukaupti. Stumbro užmigdymas vaistais, įkėlimas į transporto priemonę, pergabenimas yra sudėtingas procesas, gresiantis gyvūno mirtimi. Noras kaupti patirtį eksperimentuojant su griežtai saugomos rūšies gyvūnais ir rizikuojant rodo itin neatsakingą požiūrį. Ypač kai kaimyninėse šalyse yra specialistų, kurie galėtų ne tik konsultuoti atliekant konkrečius veiksmus, bet ir įvertinti visus esamus planus.

A. Valentas savo straipsnyje klysta teigdamas, kad stumbrams būtinos didelės girios. Priešingai, stumbrai yra žolėdžiai ir jiems būtina žolė, o miškas reikalingas slėptis, tad tinkamiausios buveinės jiems yra lapuočių miškų ir pievų mozaika, kokia ir buvo vidurio Lietuvoje, kol kone visos pievos nebuvo suartos iki pat miško pakraščio krūmų. Tad ir samprotavimai, kad didžiulių girių nebėra ir dėl to stumbrams laisvėje nėra kur dėtis, yra negudrūs, o teiginiai, jog Europoje stumbrai pasmerkti gyventi aptvaruose, klaidinantys. Gerokai daugiau šių žvėrių gyvena laisvėje, paskutiniais metais Europos šalyse vykdomos jų gausinimo laisvėje programos. Vien aptvaruose išlaikyti visą Europos stumbrų populiaciją, kurią turi sudaryti tūkstančiai žvėrių, kad vyktų reikalingi genų mainai ir rūšis galėtų išlikti, nelabai ir įmanoma. Beje, Aplinkos ministerijos planuose visiškai nevertinta, kiek kainuos trijų stumbrynų išlaikymas Lietuvoje. Net vienas Pašilių stumbrynas neišsilaiko iš lankytojų bilietų – juk uždarytiems stumbrams reikalingi pašarai, vanduo, jų aptvarai turi būti prižiūrimi.

GAA „Baltijos vilkas“ nesutinka su Aplinkos ministerijos pozicija, kad Lietuvoje stumbrai neturi būti saugomi pagal Buveinių direktyvą. Lietuvoje gyvenantys stumbrai yra pilnavertė mūsų ir Europos gamtos dalis. Tai, kad žmonės vengia ieškoti kompromisų su gamta, nereiškia, kad trukdančių gyvūnų populiacijos yra nenatūralios, netinkamos ar naikintinos. Stumbras yra Europos žvėris, ir Europa, kartu ir Lietuva, atsakinga už jo išsaugojimą. Laukinė gamta neišsaugoma aptvaruose.

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“