Rudasis lokys

Rimo Pakerio nuotrauka

Rudasis lokys arba meška (Ursus arctos) – stambus ir iš pažiūros nerangus gyvūnas. Tokį šio gyvūno įvaizdį suformuoja masyvus kūnas, kuris apaugęs ilgais ir tankiais plaukais bei trumpos, tačiau plačios letenos, kurių pirštai su ilgais nagais. Tačiau esant pavojui arba vejantis grobį šis gyvūnas gali išvysti 50 km/h greitį. XVIII – XIX a. tyrinėtojai nurodo, kad Lietuvos teritorijoje gyveno tys lokių rūšys: didžiosios arba rusvosios, mažesnės (drevinės) ir pilkosios arba skruzdėlinės. Tačiau šių laikų literatūroje nurodoma, kad tai buvusi ta pati rūšis, tik aprašyti skirtingo amžiaus individai.

Mūsų kraštuose vaikščiojusių lokių kūno ilgis buvo apie 1,9 m, aukštis šiek tiek daugiau nei vienas metras. O svoris svyravo tarp 150 ir 250 kg. Bet būdavo pavienių individų, svėrusių ir 350 kg. Tokią masę gyvūnai pasiekdavo vėlai rudenį, nes artėjant žiemai reikėjo sukaupti daug riebalų, kurių svoris kartais siekdavo 100 kg. Toks riebalų kiekis reikalingas tam, kad palaikytų gyvybinius procesus, kurie žiemos miego metu nors ir sulėtėja, tačiau visiškai nesustoja.

Šiuo metu tik pavieniai lokiai užklysta į Lietuvą iš kaimyninės Baltarusijos miškų. Tai dažniausiai pasitaiko liepos – rugpjūčio mėnesiais, kuomet prasideda lokių ruja, kurių metu pavieniai individai kartais nuklysta labai toli. Po rujos sėkmingai susiporavusi lokio patelė po 6 – 7 mėnesių atsiveda 1 – 3 jauniklius, kurie gimsta motinai dar esant žiemos miego būsenoje. Jai pabudus, tai yra pavasarį apie kovo mėnesį, jaunikliai jau būna gerokai paūgėję. Jie su motina būna dar metus, vėliau paliekami gyventi savarankiškai. Tik praėjus 4 metams lokiukai pilnai subręsta.

Lokiai yra visaėdžiai gyvūnai ir, priklausomai nuo metų laiko, jų racioną sudaro žoliniai augalai, uogos, grybai, taip pat nepraeina pro paukščių lizdus, kartais nukenčia ir tokie stambūs gyvūnai, kaip briedžiai, šernai, arkliai ar karvės.

Lietuvoje jau daugiau kaip pusantro šimto metų nėra gauta žinių apie pastoviai gyvenančius lokius. Kartas nuo karto jie užklysta iš Latvijos ir Baltarusijos miškų, tačiau ilgai neužsibūna. Tam turi įtakos mažas miškingumas ir didelių masyvų nebuvimas, kuriuose būtų ramu bei saugu gyventi ir vesti jauniklius.

Lietuvoje lokys įtrauktas į Raudonąją knygą.

Lietuvoje ir Latvijoje saugomas. Estijoje medžiojamas.
1999

A.Navickas. Plėšresni už plėšrūnus // Žalioji Lietuva. 1999, Nr. 5 (99). P.5.

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!