Eurazijos lūšis

Andrejaus Gaidamavičiaus nuotrauka

Lūšis (Lynx lynx) – viena iš dviejų Lietuvos teritorijoje šiuo metu gyvenančių katininių šeimos atstovių. Išvaizda ir kūno sudėjimo proporcijos gerokai skiriasi nuo naminės katės. Liemuo stambus, kojos ilgos, uodega vienodo storumo, buka ir trumpa. Kailio spalvai nemažai įtakos turi gyvenama teritorija, lytis, sveikatos būklė, metų laikas. Tačiau bendri bruožai išlieka panašūs: kūnas ir galūnės išmargintos tamsiomis dėmėmis, kurios netolygiai pasiskirsčiusios šviesiai rusvame kailyje. Priklausomai nuo metų laiko, kailis įgauna šviesesnį arba tamsesnį rusvumo atspalvį bei sutankėja arba praretėja. Ausys ir žandų šonai pasidabinę ilgesnių plaukų kuokštais. Lūšies svoris svyruoja tarp 15 ir 40 kg. Kūno ilgis 1-1,4 m.

Atsispaudusių pėdsakų ilgis svyruoja tarp 7,5 ir 9 cm, plotis – 6–8 cm. Nagai įtraukiami, todėl pėdsakuose atsispaudžia retai, nebent kai vejasi auką arba ką nors drasko. Ruja, priklausomai nuo oro temperatūros, prasideda sausio – vasario mėnesį. Tuo laiku galima išgirsti ganėtinai įspūdingų ir kūną veriančių rujos garsų. Patelė rujoja 14 dienų, o jei nepavyksta susiporuoti, ruja pasikartoja po savaitės. Praslinkus 9 savaitėms patelė nuošalioje vietoje po medžio išvarta ar kita natūralia ir saugia priedanga atsiveda 2 – 3 jauniklius, kurie gimsta akli ir yra šviesios kūno spalvos. Jaunikliai praregi po 12 dienų ir iki 5 mėnesių amžiaus žinda patelę, kuri jau nuo trečio mėnesio bando juos pratinti prie mėsos. Lūšiukai auga gana sparčiai ir sausio mėnesį pasieka 20 – 23 kg svorį. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.

Didžiąją lūšies raciono dalį sudaro smulkioji fauna: kiškiai, pelės, kiaunės, voverės, kanopinių žvėrių jaunikliai. Kartas nuo karto nuo lūšies nukenčia ir stirnos, tačiau šių gyvūnų dalis racione yra įtakojama gamtinių sąlygų, pavyzdžiui, sunkios ir sniegingos žiemos. Lūšiai, kaip ir kitiems katinių šeimos atstovams yra būdingas tykojimas ir stengimasis auką užpulti netikėtai. Toks medžioklės būdas susiklostė dėl to, kad šių gyvūnų širdis lyginant su kūno proporcijoms yra visai nedidelė. Pastebėjusi auką lūšis tykoja prie gyvūnų tako arba sėlina ir pakankamai priartėjusi stengiasi keliais ilgais šuoliais sučiupti auką.

Lietuvoje lūšis nemedžiojama nuo 1979 m. Ji įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, įtraukta į tarptautinius ES teisės aktus. Tačiau, nors ir saugoma, rūšies populiacija Lietuvoje išlieka negausi. Tam įtakos turi ne vienas veiksnys.

Didžiausią neigiamą poveikį lūšies populiacijos stabilumui bei gausai Lietuvoje daro intensyvi žmogaus ūkinė veikla. Lūšiai gyventi mūsų šalyje lieka vis mažiau tinkamų buveinių. Šiems plėšrūnams svarbūs didesni girių masyvai – su medžių išvartomis, tankiu pomiškiu, kurių mūsų šalyje liko nedaug. Tokiose mažai žmonių trikdomose vietose lūšis gali slapstytis, vesti jauniklius. Dabartinis ūkininkavimas miškuose, intensyviau kertant brandžius medynus, šalinant išvirtusius medžius, neigiamai veikia lūšies populiacijos atsistatymo galimybes. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje daugėja privačių miškų plotų (privatūs miškai užima apie pusę miškingų teritorijų). Nors privačios miškų valdos yra nedidelės ir dažnai įsiterpusios valstybinių miškų masyvuose, tačiau kirtimai juose ypač dažni ir intensyvūs ištisus metus.

Didelį lūšių trikdymą kelia aktyvus žmonių lankymasis bei transporto judėjimas miškuose, medžioklės veikla. Brakonieriavimas – dar vienas faktorius, darantis labai didelę žalą lūšims. Nustatyta nemažai lūšių žuvimo atvejų, susijusių su nelegalia medžiokle, žuvimu patekus į paspęstas kilpas.

Lūšys kenčia ir nuo intensyvios lūšių medžioklės Latvijos Respublikoje (kasmet nušaunama po 150 individų), kadangi pagrindinės lūšių gyvenamosios vietovės Lietuvoje yra ties valstybės siena su Latvija.

Medžiotojų duomenimis, 2006 m. Lietuvoje gyveno 69 lūšys, 2007 m. – 68, 2008 m. – 68, 2009 m. – 140, 2010 m. – 189, 2011 m. – 250, 2012 m. – 430. Generalinės miškų urėdijos vykdytose apskaitose nustatyti kur kas mažesni skaičiai – apie 50-60 individų 2011 ir 2012 metais. Gausiausiai lūšių aptikta Biržų, Šimonių giriose, Panevėžio miškuose. Lūšių pėdsakų nerasta vakarinėje šalies dalyje – Rietavo miškuose. Remiantis senesniais duomenimis, šiuose miškuose lūšys būdavo aptinkamos (P. Bluzma 1999).

Metai Medžiotojų apskaita Miškininkų apskaita (minimalus skaičius)
2000 - -
2001 - -
2002 111 -
2003 - -
2004 - -
2005 - -
2006 69 -
2007 68 -
2008 68 -
2009 140 -
2010 189 -
2011 252 -
2012 430 60
2013 - -
2014 - -
Lietuvoje saugoma. Latvijoje ir Estijoje medžiojama.
Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!