Gamtosauga kaip plėšriųjų žvėrelių žudymas

Ar jums teko girdėti, kad vieni gyvūnai, kaip vilkai, varnos ar šeškai, yra naikintini kenkėjai, o kiti – vertingos ir saugotinos rūšys? O vėliau ar girdėjote, kad gamta – tai visuma, ir nedera joje skirti gerų ir blogų rūšių? Atrodo, kad gyvūnų įvardijimas kenkėjais jau yra pasenęs reiškinys, o šiandienos gamtosaugos supratimas pažengęs toli į priekį. Deja. Atsiverti gamtotvarkos planus ir skaitai apie 100 vienetų spąstų miškinėms kiaunėms gaudyti kaip apie vieną iš gamtosaugos uždavinių, kitame apie būtinybę iki minimumo sumažinti lapių, mangutų populiacijas vardan aukštai medžiuose perinčių paukščių… Atsiverti gamtininko knygą apie pelėdas ir skaitai, kaip inkiluose kiaunėms paliko nuodus… Skaitai, kad rezervato direkcija krūva spąstų galabija audines ir nori pradėti medžioti kitus plėšriuosius žvėrelius…

Ar ne metas stabtelti ir pagalvoti, ką tai byloja apie mūsų gamtosaugą? Pažvelkime į kai kuriuos gamtotvarkos planus. Ne todėl, kad reikėtų išskirti būtent juos, bet kad pamatytume visuotinai įsigalėjusias nuostatas dėl plėšriųjų žvėrelių teritorijose, kur norima saugoti kurią nors paukščių rūšį.

2 kiaunės ir 4 spąstai – Stėgalių planai

 Stėgalių gamtinio komplekso gamtotvarkos planu, paruoštu Lietuvos gamtos fondo, siekiama atkurti Stėgalių ežerėlį ir išsaugoti aplinkines vertingas gamtines buveines. Teritorijoje kasmet viename kvartale girdima lututė. To pakanka, kad į planą būtų įrašytas uždavinys reguliuoti miškinių kiaunių populiacijos gausą ir tam įsigyti 4 spąstus. Planas – dešimčiai metų. Viena lutučių pora, jokių duomenų apie kiaunių skaičių teritorijoje, jokio limito, iki kokio skaičiaus reikėtų mažinti kiaunių gausą, bet ketveri spąstai ir neribojamas kiaunių naikinimas dešimčiai metų. Išlaidos tam – 8000 Lt spąstų įsigijimui ir po 3000 Lt spąstų tikrinimui kasmet.

Kiek kiaunių gali sutikti lututė 5,4 kv. km. užimančiame Stėgalių gamtiniame komplekse? Kiaunės yra teritoriniai gyvūnai, nepakenčiantys tos pačios lyties gentainių savo valdose. Kiaunės patinas gali užimti apie 10 kv. km. arba didesnę teritoriją, patelė apie 5 kv. km. Patino ir patelės teritorijos gali persidengti. Taigi, Stėgalių komplekse gali gyventi 2 kiaunės, o gal viena. Joms pastatomi 4 spąstai. Šias sugavus teritorija liks tuščia ir ją ateis užimti nauja kiaunė, kurios vėl lauks 4 spąstai… Toks planas reiškia kiaunių skaičiaus reguliavimą šioje teritorijoje iki 0 – jų naikinimą.

Ar galima kitaip saugoti lututę nuo kiaunės? Pačiame plane numatyta ir kita rizikos mažinimo priemonė – inkilo apsauga (taip pat gali būti apsaugoma ir drevė). Tiesa, Aplinkos ministerija, patvirtindama planą, inkilų iškėlimą (ne tik kad tinkamą apsaugą nuo kiaunių, bet ir apskritai poreikį iškelti inkilus) įvertino kaip mažai svarbią priemonę, o štai kiaunių naikinimą – kaip labai svarbią.

Šiame straipsnyje nesigilinsime, kad tame pačiame Stėgalių komplekse, kurio buveinių atkūrimui ir išsaugojimui iš viso gamtotvarkos plane numatyta 430950 Lt, tuo pačiu metu, tik jau kitu planu, numatytas ir stumbrų aptvarų įrengimas. Vien aptvarai turės užsiimti ketvirtadalį komplekso teritorijos, o kur dar visokia infrastruktūra turizmui. Tad tai, kas saugoma gamtotvarkos planu, po kelių metų turėtų būti sutrypta aptvaruose įkalintų stumbrų. Aplinkos ministerija įvertino, kad šie planai vienas kitam neprieštarauja – kodėl gi neišleidus pinigų ir dobilams saugoti, ir stumbrų aptvarams statyti vienu metu, dar ir kiaunes pamedžioti?

Kiaunė – naikintina ar saugotina?

 Lututė, žvirblinė pelėda, vapsvaėdis, kurtiniai ir kiti paukščiai, kuriuos norima išsaugoti gamtotvarkos planuose, yra Lietuvos raudonosios knygos ir Paukščių direktyvos 1 priedo rūšys. O kas yra kiaunė? Miškinė kiaunė taip pat yra įtraukta į saugomų rūšių sąrašus. Ji yra Buveinių direktyvos 5 priedo rūšis ir tai įpareigoja Lietuvą užtikrinti, kad šios rūšies medžioklė būtų suderinama su gera jų populiacijos būklės apsauga. Miškinė kiaunė yra ir viename iš Lietuvoje patvirtintų Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių sąrašų. Ar Lietuvoje siekiama geros kiaunių apsaugos būklės ir gamtotvarkos planuose numatytoji medžioklė su tuo suderinta? Ne. Lietuvoje nėra jokių kitų minčių apie kiaunę, kaip tik jos medžioklė. Kiaunių apskaita Lietuvoje paskutinį dešimtmetį nevykdoma, yra tik medžioklės suvestinė. Ir net pastarojoje miškinė ir akmeninė kiaunės atskirtos tik nuo 2015 metų, o iki tol buvo „kiaunė“ ir tiek. Lietuva neįgyvendina Buveinių direktyvos nuostatų, kurios įpareigoja stebėti miškinės kiaunės populiacijos būklę.

Kalbant apie kiaunę kartais pabrėžiama, kad kiaunių yra pakankamai, nes jų daug sumedžiojama. Tačiau pažiūrėkime atidžiau į sumedžiojimo duomenis. 2014-2015 m. sumedžiota 867 miškinės kiaunės ir 185 akmeninės. Spąstai neatskiria vienų nuo kitų, tad akmeninių kiaunių Lietuvoje yra daug ar mažai?

Kiaunė, kaip ir daugelis kitų rūšių, į saugomų rūšių sąrašus papuolė dėl to, kad jau buvo arti išnykimo ribos. J. Elisono knygoje „Mūsų šalies žinduoliai“ (1922) rašoma, kad prieškaryje kiaunė beveik išnaikinta Lietuvoje dėl kailiukų. Kiaunių populiacija atsikūrė pokaryje, kai jų medžioklė buvo leista tik pagal licenzijas – kasmet buvo sumedžiojama nuo 90 iki 300 kiaunių (neskiriant miškinės ir akmeninės). Palyginkime su šiuo metu kasmet sumedžiojamu skaičiumi virš 1000 ir pamatysime, kad sovietmečiu kiaunės buvo saugomos daug labiau nei šiuo metu, kai jos yra saugomų rūšių sąraše. „Lietuvos faunoje“ (1988) rašoma: „Miškinė kiaunė veisiasi palyginti lėtai, todėl medžioklė turi būti reglamentuojama.“, o apie akmeninę kiaunę: „Lietuvoje saugotina kaip reta rūšis.“ O šiandien pačių gamtininkų siūloma naikinti arba smarkiai mažinti miškinių kiaunių gausą, nė nežinant jų esamo skaičiaus ir nepaisant jų saugomos rūšies statuso.

100 spąstų – Žaliosios girios rekordas

 Viskas neatrodytų taip niūriai, jei kiaunių naikinimo uždavinys būtų tik viename plane. Bet gamtotvarkos planų yra beveik 400. Ir uždavinys naikinti kiaunes ar kitus plėšriuosius žvėrelius kartojasi ten, kur užsibrėžiama saugoti paukščius. Štai Žaliosios girios gamtotvarkos plane, parengtame Petro Kurlavičiaus, užsibrėžta įsigyti 100 spąstų miškinėms kiaunėms gaudyti. Žalioji giria yra vienas didžiausių Šiaurės Lietuvos miškų masyvų, saugoma teritorija užima 142 kv. km. Kur daugiau miškinei kiaunei gyventi, jei ne čia? Bet ne – čia gyvena žvirblinės pelėdos, juodieji gandrai ir vapsvaėdžiai. Tiesa, šiame plane numatyta vykdyti supaprastintą kiaunių apskaitą ir mažinti jų skaičių bent iki 10-ies individų, tad bent jau užsimenama apie gausos reguliavimo ribas. Tačiau ar toks skaičius reiškia gerą kiaunių populiacijos būklę?

Vainuto miško biosferos poligono gamtotvarkos plane, taip pat rengtame Petro Kurlavičiaus, pasitenkinama 50-čia spąstų. Šios teritorijos plotas – 147 kv. km. Teritorijoje saugomi vapsvaėdžiai ir juodieji gandrai. Optimistiškai vertinant pagal teritorijos dydį, joje galbūt gali gyventi 40 kiaunių. Tad gamtotvarkos planas kiekvienai kiaunei numatė po spąstus, taip pat ir naujai atkeliausiančioms į šią teritoriją per 10 metų. Įdomu tai, kad Aplinkos ministerijos patvirtintame plano variante jau neapsiribota tik kiaunėmis, o įrašyta kartu naikinti lapes, mangutus, audines, nors šie žvėrys nelaipioja medžiais pas gandrus ir vapsvaėdžius. Matyti, kad apetitas auga bevalgant – juk daug kartų sakyta, kad plėšrieji žvėreliai kenkia paukščiams, jei ne medžiuose, tai ant žemės. Telieka nuspręsti, kad jiems visiems ne vieta miške, kur yra paukščių.

Plėšriųjų žvėrių naikinimas (dažniau vadinimas reguliavimu, bet kaip vertinti reguliavimą, kai nenubrėžiama jokia riba arba ji yra „sumažinti iki minimumo“?) numatytas ir Musteikos miško, ir Taurijos miško, ir kituose gamtotvarkos planuose. Toks, matyt, nusistovėjo modelis, kad žvėrių naikinimas yra privalomas paukščių apsaugos komponentas, nesukant galvos, kad žvėrių miško ekosistemoje gal irgi reikėtų ir kad kai kurie jų netgi saugotini.

Šeškas –naikintinas ar saugotinas?

 Gamtosaugos kuriozai vyksta ne tik su kiaune. Kita rūšis, kaip ir kiaunė, esanti Buveinių direktyvos 5 priede ir viename iš lietuviškų Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių sąrašų – juodasis šeškas. Jam taip pat galioja saugomos rūšies statusas. Tačiau tik popieriuje. Iki 2015 metų nevykdyta ne tik šeškų gausos, bet net ir jų sumedžiojimo apskaita. Turimais tik paskutiniojo medžioklės sezono duomenimis, šeškų, kurie gali papulti ir į kiaunėms, ir į audinėms statomus spąstus, sumedžiota 132 (be tų, kurie sodybose išgaudomi ne medžiotojų). Ką turėtume galvoti apie jų gausą šalyje? Gal gamtotvarkos planuose yra numatytos priemonės šios rūšies gausinimui miškų ekosistemose? Ne – juk šeškas taip pat ėda paukščius. Kai kuriuose planuose jis įrašytas kaip reguliuotina rūšis.

Šeškas turėjo priežasčių atsidurti saugotinų rūšių sąraše. Jis puikuojasi kailinukais ir mėgsta gyventi netoli žmogaus bei maitintis ne tik laukiniais, bet ir naminiais paukščiais. Prieškario ir pokario laikotarpiais šeškai Lietuvoje intensyviai medžioti dėl kailiukų ir „Lietuvos faunoje“ (1988) rašoma, kad knygos rengimo laikotarpiu jų ėmė mažėti. Miške gyvenusių šeškų buveinės nyko, taip pat žinoma, kad miškuose šeško konkurentu, galinčiu stumti jį iš buveinių, tapo kanadinė audinė.

Žuvinto rezervatas ir spąstai žvėrims

 Jei iki šiol manėte, kad rezervate medžioklė nevykdoma, nustebsite paskaitę Žuvinto ežero ir jo pakrantės gamtotvarkos planą, parengtą Gamtos paveldo fondo. Plane pasakojama apie nuo seno jau vykdomą kanadinių audinių medžioklę rezervate. 2004–2012 m. kanadinės audinės buvo gaudomos gyvagaudžiais spąstais, tad buvo siekiama užtikrinti, jog gaudant audines nebus užmušami kitų rūšių gyvūnai. Tačiau nuo 2012 metų rezervato teritorijoje audinės jau gaudomos selektyviaisiais spąstais, į kuriuos, nepaisant jų pavadinimo, gali papulti ir kiaunė, ir šeškas, o papuolęs gyvūnas iš karto užmušamas. Bet ir to nėra gana – dabar rezervatas oficialiai užsibrėžė medžioti ne tik audines. Vienas iš plano uždavinių: „Pagerinti vandens ir tilvikinių paukščių veisimosi sąlygas reguliuojant plėšrūnų (kanadinių audinių, lapių, mangutų, šeškų ir nendrinių lingių) skaičių.“ Nendrinėms lingėms (juk paukščiai) numatyta riba, kurios jų gausa neturėtų viršyti – 10-15 porų. Tačiau lapėms, šeškams, kaip ir mangutams bei audinėms – nuosprendis „sumažinti iki minimumo“.

Pačiame gamtotvarkos plane rašoma, kad „Žuvinto gamtiniame rezervate medžioklė draudžiama ir nevykdoma“, tad kaip įgyvendinti gamtotvarkos planą? Prašom – paprastas įstatymus apeinantis manevras – žvėrių gaudykles numatyta statyti 500 metrų nuo rezervato ribos. Ar tai keičia esmę, kad medžioklė bus vykdoma tam, jog rezervato teritorijoje nebūtų žvėrių? Ar rezervatas nėra įsteigtas ir medžioklė uždrausta tam, kad jame būtų saugomos visos ekosistemos dalys? Rezervatas tampa ne natūralių ekosistemų apsaugos, o jų naikinimo lauku, nes čia siekiama neutralizuoti visą ekosistemos grandį. Gamtotvarkos plane plėšriųjų žvėrelių gaudymas 500 metrų nuo rezervato ribos numatytas visus metus, nors tai nesuderinama su Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėmis, kur šeškų medžioklei bent jau nustatyti medžioklės terminai.

Ar yra kitas kelias?

Šiuo straipsniu nenorima ginčyti paukščių apsaugos svarbos. Mes suprantame, kad kai kurios paukščių rūšys yra labai jautrios ir pažeidžiamos, o didelė plėšrūnų gausa gali būti kliūtis sėkmingai jų apsaugai ar populiacijos atkūrimui. Tačiau gamtosauga neturi siekti eliminuoti gamtoje natūralių plėšrūno ir aukos santykių. Šiuo straipsniu kviečiame kolegas nevyriausybininkus bei Aplinkos ministeriją rinktis ne lengviausią, bet gamtiškiausią ir sąžiningiausią kelią.

Pirmiausiai kylantis klausimas yra duomenys, pagrindžiantys, kad konkreti plėšriųjų žvėrelių rūšis konkrečioje teritorijoje reikšmingai veikia saugomos paukščių rūšies būklę. Žinoma, daliai teritorijų ir rūšių tokie duomenys yra, tačiau panašu, kad dalyje reguliavimo uždaviniai pagrįsti tik nuostatomis. Vien fakto, kad į kiaunės, lapės ar šeško racioną įeina paukščiai, neturėtų pakakti grindžiant būtinybę reguliuoti jų skaičių dėl kurios nors paukščių rūšies apsaugos. Šio fakto neturėtų pakakti net ir audinei ar mangutui ne tik dėl bereikalingo žudymo gamtosaugos vardu, bet ir dėl bereikalingo lėšų, kurių stinga prasmingesniems uždaviniams įgyvendinti, švaistymo. Į gamtotvarkos planuose išsikeltus gausos reguliavimo uždavinius neturėtų būti įtraukiamos tiesiog nepatogios plėšriųjų žvėrelių rūšys vien dėl kompanijos kiaunei, kaip nutikę Vainuto miško plane, ar dėl to, kad gali papulti į tuos pačius „selektyviuosius“ spąstus.

Kitas gamtosaugai svarbus klausimas yra neletalūs problemos sprendimo būdai. Gamtosaugos vardu sprendžiant problemą, kad plėšrūnai trukdo paukščių apsaugai, visų pirma dera taikyti neletalias priemones, ir tik tuo atveju, jei tokios priemonės negalimos arba buvo taikomos ir pasirodė nepakankamos, svarstyti plėšrūnų skaičiaus reguliavimo planus. Galbūt norint pagerinti sąlygas perėti lututei pakaks tinkamai įrengtų nuo kiaunės saugančių inkilų, o ne ketverių spąstų.

Jeigu matoma esant reikalinga reguliuoti plėšrūnų gausą, tai turėtų būti planuojama atsakingai ir vertinant ir saugomų paukščių, ir reguliuojamos žvėrių populiacijos būklę. Derėtų užsibrėžti konkrečius gausos rodiklius, kurie ne tik padėtų apsaugoti paukščius, bet taip pat išsaugotų gyvybingą ir savo vaidmenį ekosistemoje atliekančią žvėrių populiaciją. Dera rinktis proporcingas ir tikslingas reguliavimo priemones, kurios nekeltų grėsmių kitoms rūšims.

Jeigu gamtosaugos vardu reguliuojame kiaunių ir šeškų gausą, turėtume pajėgti ir stebėti jų populiacijų būklę bent Natura 2000 ir kitose gamtai svarbiose teritorijose. Bei vertinti juos ne kaip priešus, ne kenkėjus, o kaip protingus, gražius ir įdomius žvėris, kuriais galime gėrėtis, kaip ir paukščiais.

 

Gintarė Žalkauskaitė

Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“