Ekosistemų paslaugos ir politinė ekologija

Pradėsiu nuo perspėjimo. Vilniečiams metas sunerimti, nes vilkai priartėjo prie sostinės – jie jau klaidžioja miškuose ties Radviliškiu. Jums baisu? Greičiausiai ne, gal net juokinga, kaip ir man. Tačiau prancūzams atrodo kitaip, bent jau toks įspūdis gali susidaryti iš „Lietuvos žinių“ publikacijos, perspėjančios apie prie Paryžiaus per 160 km priartėjusius vilkus.

Šiame straipsnyje (originalus šaltinis – BBC publikacija) vilkas pristatomas kaip Prancūzijos avių augintojų siaubas, o plėšrūno ir žmogaus sugyvenimo perspektyva piešiama niūriomis spalvomis. Trumpai tariant, nieko ypatingai naujo ar netikėto, dėl ko vertėtų publikaciją kaip nors išskirti. Dėmesį atkreipiau tik dėl to, kad ji priminė apie straipsnį-repliką „Conserving Carnivores: Politics in Play“ (grubus vertimas pagal turinį būtų „Plėšrūnų apsauga: politiniai aspektai“), kovo mėnesį publikuotą „Science“ žurnale.

Šiame dviejų mokslininkų autorių, kurių vienas – prancūzas, tekste taip pat kalbama apie Prancūziją, vilkus ir avių augintojus, tačiau visai kitu kampu. Tačiau prieš pristatydamas jų mintis turiu padaryti įžangą apie vadinamąsias ekosistemų paslaugas.

Ekosistemų paslaugos

Paskutiniu metu gamtos moksluose ir politikoje dažnai sutinkama madinga sąvoka „ekosistemų paslaugos“ (angl. ecosystem services), apie kurią žingeidesni gali pradėti domėtis kad ir nuo atvirosios enciklopedijos Wikipedia straipsnio http://en.wikipedia.org/wiki/Ecosystem_services. Trumpai ekosistemų paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kurias ekosistemos teikia žmonijai.

Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad mūsų gyvenamoji aplinka, jos procesai ir gėrybės, kuriomis naudojamės, yra įvairių ekosistemų veikimo produktas. Maisto medžiagos ir grynas oras, augalų apdulkinimas ar klimato reguliavimas – už visa tai turime būti dėkingi įvairioms gyvybės formoms bei jų sistemoms. Nors šie savaime suprantami dalykai niekam nekėlė abejonių, tačiau ne taip ir seniai kažkam kilo mintis formalizuoti žmogaus ir gyvosios aplinkos santykį. Todėl dabar natūralus vandens filtravimas yra suprantamas kaip tokia pati paslauga, kaip ir krovinių pervežimas. Tik ją teikia ne kažkokia įmonė, o upės ekosistema. Tai puikus pavyzdys, kaip paprasta ir intuityvi idėja formalizuojama ir pritaikoma prie nūdienos realijų ir pasaulėžiūros.

Ekosistemų paslaugų sąvoka ir jos naudojimas kelia nemažai diskusijų, nes nesunku suprasti, kad ji susiaurina ir netgi suvulgarina žmogaus ir gamtos santykį. Viena rimčiausių sąvokos gajumo ir populiarumo priežasčių – galimybė paslaugai priskirti ekonominę vertę ir taip įvertinti ekosistemos funkcionavimo, sugriovimo ar atstatymo kainą. Tačiau tai yra lazda su dviem galais. Viena vertus, šiais laikais, kai viskas vertinama pinigine žala ar nauda, ekosistemas ir gamtą tenka įkainoti, nes kitaip labai sunku jas apginti nuo finansiniais argumentais žongliruojančių gamtos suvartojimo advokatų. Tačiau kita vertus, pradėjus vertinti gamtą pinigais, lieka tik laiko klausimas, kada tai taps pagrindiniu ir vieninteliu „naudingumo“ kriterijumi. Juk šiaip ar taip jau gyvename pasaulyje, kuriame piliečių gerovė vertinama tik per BVP, viską suvedant į išleistus litus ir centus.

Nepaisant visų diskusijų, sąvoka jau prigijo ir ji turi vieną parankią savybę – ja galima labai trumpai konstatuoti, kad ekosistemos ir ją sudarančios rūšys yra (gyvybiškai) svarbios žmogui. Pavyzdžiui, teiginys, kad vilkai tiesiogiai ir netiesiogiai teikia ekosistemų paslaugas, yra įprastas mokslinėse publikacijose apie šiuos plėšrūnus. Gal tik Lietuvos viešojoje informacinėje erdvėje mintis, kad vilkas yra ne tik ūkininkų kenkėjas, bet ir paslaugų žmogui teikėjas, galėtų nuskambėti kaip kvailas pajuokavimas. Tačiau tai tik laiko klausimas, kada ji taps visiems įprasta.

Politinės paslaugos

Dabar grįžtu prie minėtojo straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“. Jo autoriai pastebi, kad stambieji plėšrūnai teikia ne tik ekosistemų, bet ir politines paslaugas. Šie gyvūnai duoda patogius būdus politikams pasirodyti tam tikrų interesų grupių gynėjais, net jeigu kitais atvejais šias grupes jie paprasčiausiai ignoruotų. Pavyzdžiui, išreiškiant griežtą poziciją, kad plėšrūnų plitimas turi būti ribojamas. Taigi, mokslininkai vėl sugalvojo mokslinį terminą įprastam reiškiniui – šįkart „tarnavimas atpirkimo ožiui“ tapo „politinių paslaugų teikimu“.

Straipsnyje pateikiamas Prancūzijos pavyzdys, kur avininkystės apimtys mažėja, o avių augintojai kaltina vilkus dėl daugelio savo bėdų. Tačiau taip supaprastinant neįvertinamos istorinės ir politinės aplinkybės. Prancūzijos avininkystei didžiausias smūgis suduotas ne 1992 metais, kai iš Italijos į Prancūziją sugrįžo pirmieji vilkai, o dar anksčiau. 1985 m. Prancūzijos specialiosios pajėgos Naujosios Zelandijos Oklando uoste paskandino Greenpeace organizacijos laivą „Rainbow Warrior“, kad šis netrukdytų suplanuotam branduoliniam bandymui. Kilo didelis tarptautinis skandalas, o Prancūzija kaip dalinę kompensaciją Naujajai Zelandijai įsipareigojo nesiimti priemonių, kurios galėtų sukliudyti šios šalies avienos importui Europos Sąjungoje.

Šiandien ši istorija, Prancūzijos protekcionistinės pozicijos staigus pasikeitimas ir jo pasekmės šalies avininkystės sektoriui patogiai pamirštamos. Vietoje to dramatizuojama vilkų užpuolimų įtaka. Taip pat nutylima ir apie beveik 9 mln. eurų subsidijas (2012 m.), kurios vienaip ar kitaip susijusios su vilkais. Straipsnyje netgi cituojami duomenys, kad avininkystė sėkmingiau vystoma vilkų gyvenamuose regionuose.

Reziumuodami autoriai perspėja dėl vyraujančių politinių paskatų versti stambiuosius plėšrūnus atpirkimo ožiais ir siūlo daugiau dėmesio skirti šių gyvūnų apsaugos „politinės ekologijos“ analizei ir supratimui.

Žvilgsnis į Lietuvą

Suprantama, kad vilkai teikia politines paslaugas ne tik Prancūzijoje ir toli gražu ne vien tik politikams. Ir Lietuvoje akylesnis stebėtojas turėtų lengvai atskirti, kai vilkais ar kitais nepatogiais gyvūnais paprasčiausiai pasinaudojama, imituojant rūpestį ūkininkais ar kitomis nuskriaustomis visuomenės grupėmis.

Tokį pigų politinių pliusų užsidirbinėjimą dažnai nesunku atskirti. Apsimestinį rūpestį paprastai išduoda nuoširdus nenoras išspręsti problemas, kai tikriesiems tikslams kur kas palankesnis nuolatinis konfliktas. Kitas susijęs sufleruojantis ženklas – konkrečios priemonės (pvz. medžioklės) propagavimas ir iškėlimas tikslu, kuris išliktų toks pat, net jei ūkininkų problemos būtų sėkmingai išspręstos. Ir, žinoma, klasikinis atvejis, kai ūkininkais ima rūpintis tie, kurie analogiškose situacijose, kuriose nėra lengvų atpirkimo ožių, tokių kaip vilkai, lieka abejingi arba netgi tampa ūkininkų oponentais.

Vilkas niekuo neišsiskiria tarp nepatogių rūšių, nes visos jos gali tapti politikavimo ar priedangos įrankiais. Ginti gamtą ar ūkininką nuo „blogo“ gyvūno yra saugi ir pigi strategija. Ji nereikalauja didelio išmanymo ar pastangų, bet duoda apčiuopiamų privalumų kuriant įvaizdį ar siekiant savo tikslų.

Šiandien Lietuvoje vilkas, kormoranas ir stumbras – laukiniai gyvūnai, kurie teikia pačias kokybiškiausias politines paslaugas. Ir už šias paslaugas didžiausią kainą sumoka ne gavėjas, bet pats teikėjas.

Prisidėdamas prie straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“ autorių įžvalgų apie „politinę ekologiją“, raginu žvelgti akyliau ir atskirti tikrąsias ūkininkų problemas bei jų sprendimą nuo laukinių gyvūnų teikiamas politines paslaugas vartojančiųjų bruzdėjimo.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“