Į Lietuvą atėjus grėsmingajam afrikiniam kiaulių marui ir stebint įvairių profesinių ir interesų grupių reakcijas į jį bei atliekamus veiksmus, akivaizdžiai įsitikinome, kad gamta ir jos vertybių apsauga net daugelio atsakingų žmonių sąmonėje nėra prioritetas. Deja, tą mūsų praeities buveinę dažniausiai ir dar itin specifiškai prisimename tuomet, kai norime ką nors iš ten paimti arba ji pradeda kliudyti mūsų užmačioms. Dar panašiais į maro atvejais.

Kiaulininkystės kompleksų link sėlinant grėsmingai ligai, staiga daug kam atsivėrė akys ir tapome jų staigaus praregėjimo liudininkais. Tarsi iš naujo atrasta tai, kas specialistams seniai žinoma. Todėl dabar gera proga pažvelgti, kas dėjosi su šernais per Nepriklausomybės laikotarpį ir išsiaiškinti, kodėl tik šiandien pagaliau prakalbome, kad išsipūtusi populiacija nebenusipelno ilgiau būti tokia. Per daugiau nei porą Viešvilės gamtinio rezervato gyvavimo dešimtmečių šernų apskaitos atliekamos nuolat ir atspindi ne tik siaurai apibrėžtoje teritorijoje, bet taip pat už jos ribų, net visoje šalyje vykusius pokyčius ir juos veikusias priežastis.

1991 metais įkurtame rezervate per kelerius pirmuosius gyvavimo metus ilgasnukių skaičius svyravo tarp 15 ir 28 gyvūnų. Pradedant 2003-iaisiais šernų skaičius staigiai, su trumpalaikiais nuosmukiais ėmė kopti aukštyn. Per pastaruosius kelerius metus jų bandose rezervate būriavosi apie aštuoniasdešimt gyvūnų. Daug tai ar mažai? Turint galvoje faktą, kad plotai nepasižymi šernams reikiamų maisto išteklių gausa, nes vyrauja pušynai, plyti netinkamos šernams pelkės, tiek galvų aiškiai per daug. Tačiau tikrai ne jaukus rezervato režimas tapo pagrindine tokį skaičių lėmusia priežastimi. Tiesą, kad anksčiau Karšuvos girioje šernų tiek nebūta, patvirtina vienas šių vietų senbuvis, daugybę metų čia klaidžiojęs ir stebėjęs tenykštę gamtą. Į esamą situaciją, mūsų miškus pavertusią kiaulidėmis, visa Lietuva ėjo darniai ir kryptingai.

Trumpą laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo naujų virsmų apimtoje šalyje, taip pat ir rezervate, iš pradžių turėjome tikrąją iš dalies natūralią padėtį, kuri atspindėjo būklę, kokia maždaug ir turėtų būti žmonėms perdėtai nesikišant į šernų gyvenimą, tik juos saikingai medžiojant. Bet jau antras Nepriklausomybės dešimtmetis atnešė naujų vėjų. Miškuose, taip pat rezervato apylinkėse, pridygo šernų šėryklų. Dar keisčiau, kad juos imta penėti visus metus. Medžiotojai pradėjo lenktyniauti vieni su kitais, kad tik kuo daugiau ilgašnipių išlaikytų savo plotuose. Žvėrių elgsena visiškai pasikeitė. Dabar rezervatas dėl šėrimo jo apylinkėse tapo prieglauda gausesniems nei natūraliai turėtų būti miško kiaulių pulkams, nors netrūksta jų ir kitur. Šie čia saugiai, nebent vilkų trikdomi, augino jauniklius, ilsėjosi, kuitė šilų samanynus, pievas, o sausomis vasaromis – netgi išdžiūvusias juodalksnynų durpes, ir visa kita, kas tiktai buvo prieinama ar nors kiek tinkama. Kaip žvėrys naudojasi žmogaus pasiūlytais pašarais, galėdavome įsitikinti žiemą iškritus sniegui. Tuomet, pirmyn ir atgal nutįsusios pėdsakų voros ženklino maršrutus kartais už kelių kilometrų esančių šėryklų link.

Šerniukas

Šie nuovokūs gyvūnai ilgainiui suprato, kur yra rezervatas, ir pabaidyti už jo ribų skubiai sprukdavo į saugomą teritoriją net priešais atvažiuojančią mašiną. Kad mitybos įpročiai nekinta ir vasarą, įsitikindavome šių žvėrių ekskrementuose pamatę gausią javų grūdų priemaišą. Besaikis maitinimas medžioklės plotuose tikrai davė jo sumanytojams pageidaujamą rezultatą. Šernų visur prisidaugino tiek, kad šalyje buvo panaikintos licencijos ir medžioti galėjo, kiek kas norėjo.

Vislūs žvėrys, globojami medžiotojų, dauginosi kaip pašėlę. Klubuose vidaus sutarimu nustatytos baudos už netyčia nušautas šernes irgi subrandino vaisių. Tokių atvejų visi vengė kiek įmanydami. Miško tvarto idėja įgavo norimą mastą. Šėrimas labai sušvelnino sunkių žiemų padarinius šernų populiacijoms. Išgyvendavo net silpnesni gyvūnai, o vaikingos šernės sėkmingiau išnešiodavo ir atsivesdavo pulkelį gyvybingesnių jauniklių. Daug kas apsiprato ir netgi džiaugėsi tokia padėtimi.

Iš miškų valdytojų šernai, priešingai nei elniniai gyvūnai, nesulaukdavo jokių priekaištų: medelių jaunuolynuose negraužė ir kitos didelės žalos medynams nedarė. Tie žvėrys trukdė nebent žemdirbiams ar kokiems nors buvusių kolektyvinių sodų sklypelių savininkams. Jie bene vieninteliai ir sukeldavo triukšmą. Kiauliškas šernų elgesys gamtoje nepatiko tik gamtininkams. Būdami visaėdžiai, jų puoselėtojų padauginti šernai lyg kokios pragaro mašinos niokojo vertingas pievas, kniso ir šlamštė retus augalus, žiaumojo vištinių ir kitų sparnuočių ant žemės esančias dėtis, rijo kita, kas gyva ir pasiekiama.

Senokai žinoma tiesa, kad ten, kur šernų daug, jie smarkiai prisideda prie kai kurių, pirmiausia retų ir jautresnių rūšių nykimo. Apmaudu ir keista, bet per tuos metus nevyko jokių viešų diskusijų dėl šernų populiacijų valdymo.

Tai tikrai paradoksalu, tuo tarpu vos keli šimtai vilkų nuolat sukeldavo audringų ginčų ir didžiulį norą juos medžioti. Nors būtent vilkai ten, kur gyveno nuolat, buvo tie vieninteliai plėšrūnai, šiek tiek mažinę šernų kaimenių gausą ir gelbėję gamtą nuo dar didesnės žalos. Privaloma tvarka rengiami medžioklės projektai tebuvo formalūs, plačiau realios padėties neatspindintys dokumentai, kuriuose deramai nepažvelgta į gyvosios gamtos vertybių apsaugos poreikius.

Visuose matytuose projektuose tam paprastai skirta itin kukli vieta. Tuo tarpu nuosekliai aptariama elninių žvėrių daroma žala miško želdiniams, žemės ūkiui, dar kitiems žmogaus ūkiniams interesams. Gal čia turi reikšmės ir ribota dalies tų projektų rengėjų kompetencija, tam skirto laiko stoka, atmestinis požiūris bei užsakovų tikslai? O gal viskas kartu?

Kai prieš keletą metų bandėme šernų tema diskutuoti su kai kuriais medžioklės plotų naudotojais, įsitikinome, kad jiems tiesiog stinga platesnio suvokimo apie gamtinę aplinką. Visumos vaizdą nustelbia dėmesys keletui medžiojamųjų žvėrių rūšių. Laikomasi sau patogaus požiūrio ir siauro supratimo apie medžioklės plotus kaip mėsos ir trofėjų šaltinį. Nors pati medžioklė daugeliui nebėra gyvybiškai svarbus pragyvenimo šaltinis, medžioklės kultūra vienu požiūriu iš esmės nepasikeitė nuo urvinio žmogaus laikų. Tebesiorientuojama į gausius laimikius. Tad ir visos pastangos tvarkant medžioklės ūkį sutelktos būtent į šį tikslą. Keista, kodėl iki šiol nėra aiškių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, kiek kokių tipų ir produktyvumo miškuose galėtų gyventi šernų, kad jie netaptų bėda gamtai. Tai reiktų objektyviai nustatyti. Subalansuoto, besiremiančio ekologiniais pagrindais medžioklės ūkio politikos principai turėtų tapti privalomi. Negi tai nesvarbu? O kol griežtai nėra apibrėžta, veikiama savo nuožiūra. Daug turi, daug medžioji, daug lieka. Ir taip viskas ratu iš naujo. Taigi visiškai dėsninga, kad perpildytose ir silpniau gamtinių veiksnių veikiamose populiacijose lengviau įsiplieskia ligos židiniai. Čia sena vadovėlių tiesa.

Taigi grįžkime prie maro. Jam atkeliavus patyrėme, kad tik ūkiniai-ekonominiai interesai gali padėti gamtai palankia linkme spręsti įsisenėjusį klausimą. Tačiau dabar nuo visų pastangų sumažinti šernų gausą gamtai nei šilta, nei šalta. Maras, kaip teigia specialistai, kryptingai žygiuoja 500 km per metus greičiu ir dabar šaudyk nešaudęs tuos šernienos valgytojų išpuoselėtus žvėris, daugelį likusiųjų, ko gero, pakirs liga, kuri būtinai ateis ir prie kiaulidžių durų. Tos tvoros su kaimynine šalimi atrodo kaip nevykusi gigantomaniška fantazija, kažkokia vizualinė apgaulė, iš tikrųjų vargiai padėsianti užkirsti kelią to pragaištingojo viruso žygiui į Vakarus, o tik sutrikdysianti stambiųjų žinduolių migracijas ir padarysianti jiems smarkios bei ilgalaikės žalos. Ir jeigu, ko labiausiai nesinorėtų, tvora visgi taps tikrove, darsyk patirsime, kad tokius sprendimus lemiančioms vietos bei ES žinyboms visiškai nerūpi gamta. Joms svarbu daryti ką nors, tegu ir ne iš esmės, bet kad visiems matytųsi jų įnirtingos pastangos.

Yra dar pora klausimų. Ar pavojui atslūgus išmoksime pamoką? Nežinau. O kokias išvadas padarysime? Taip pat neaišku. Lietuviai gana blogi mokiniai ir linkę greitai daug ką svarbaus užmiršti bei savaip interpretuoti. Tačiau sielos kamputyje saugau viltį, kad sveikas protas ir atsakomybės suvokimas ne vien prieš mūsų ekonomiką, gyvulių augintojus bei jų kiaules, o ir prieš visa kita, kas gyva, nugalės. Jog neleis ateityje vėl atsirasti dirbtinai sukurtoms šernų kaimenėms, ir jie, turintys čia gyventi kaip mūsų krašto gyvūnai, iš naujo netaps vien kažkieno trumparegių poreikių įkaitais bei mūsų gamtos nelaime.