Istorija

Kodėl vilkai?

Tūkstančius metų jie laisvai klajojo po gamtą, medžiodami grobį. Šimtmečius buvo žmogaus persekiojami ir kone išnaikinti visoje Europoje, išstumti į jos pakraščius. Vilkai – protingi ir socialūs gyvūnai, todėl išliko. Vilkas – tikrasis laukinės gamtos simbolis, nes jis gali būti tik laukinis. Mes turime sustabdyti beatodairišką vilkų medžioklę Lietuvoje, nes Vakarų Europos patirtis rodo, kad su vilkais nyksta viskas: girios nebepateisina savo vardo, skursta gamtos įvairovė ir grožis.

Beatodairiškas vilkų ir jų jauniklių naikinimas truko iki 1970 metų, kol jų pastebimai sumažėjo. Pirmieji į vilkų apsaugos gretas stojo kultūros puoselėtojai - rašytojai ir gamtininkai Leonardas Grudzinskas, Jonas Tauginas, kino režisierius Petras Abukevičius. Savo straipsniuose ir interviu jie ne kartą pasmerkė vilkų žudynes. Zoologas J.Tauginas, pats anksčiau dalyvavęs vilkų medžioklėse, vėliau metė ne tik tai, bet ir medžioklę apskritai. Prieš daugiau nei 30 metų "Švyturio" žurnale paskelbtą L.Grudzinsko rašinį "Ginu girios vilką" keikė kas tik netingėjo. Nežiūrint į tai, autorius išliko nuoseklus vilkų gynėjas iki pat savo mirties. Filmų apie vilkus autorius P.Abukevičius taip pat stengėsi visuomenei parodyti kitokį vilką. Jo žodžiais, patarlė "žmogus žmogui - vilkas" yra visiškas prasimanymas, nes jeigu taip būtų iš tikrųjų, visi gyventume kaip rojuje.

Priešingai nei dabartiniai medžiotojai, vilkų trofėjais niekada nesididžiavo ir visų laikų garsiausias lietuvių gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas. 1988 m. išleistos pirmosios lietuviškos knygelės apie vilkus autorius K.Giniūnas taip pat nelaikė vilko kenkėju. Jis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į itin didelę vilko svarbą miškų ekosistemai.

Nepriklausomybės metais premijų už nušautus vilkus niekas jau nebemokėjo, išskyrus Kupiškio rajono savivaldybę, kuri buvo už tai smarkiai kritikuojama ir pastaraisiais metais šito atsisakė. 1996 metais Lietuva ratifikavo Berno konvenciją, kuri įpareigoja saugoti vilkus. Mūsų biurokratai-medžiotojai išsiderėjo išimtį, tačiau turėjo nustatyti nemedžiojimo terminą: nuo balandžio 1 d. iki liepos 1 d. (kiek vėliau - iki rugpjūčio 1 d.). Pagaliau vilkai nebebuvo medžiojami ištįsus metus ir jauniklių auginimo laikotarpiu turėjo šiokią tokią ramybę. Tačiau ir toliau kiekvienais metais buvo nušaunama po 50-80 vilkų.

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą antrą kartą išsiderėta išimtis dėl vilkų medžioklės neuždraudimo. Europos Komisijai buvo pateiktas jokiomis apskaitomis neparemtas vilkų skaičius (550) ir vyriausybiniu mastu pažadėta, kad medžioklė neturės jokios įtakos vilkų populiacijos stabilumui. Vis dėlto įtaka buvo didžiulė, bet mūsų valdininkai to iki šiol nenori pripažinti. Vilkas, kaip niekad retas mūsų girių simbolis, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Medžiotojų išardytos vilkų šeimos, pavieniai vilkai nebepajėgia susigauti stambesnio grobio ir prasimaitinti, spartėjanti krašto urbanizacija ir laukinis turizmas išvijo vilkus į mažiau žmonių lankomus pakraščius, žiemą-vasarą vykstantys intensyvūs miškų kirtimo darbai ne tik naikina vilkų buveines, bet ir trikdo juos jautriu veisimosi laikotarpiu. Prie viso to prisideda medžioklė, brakonieriavimas ir... stabilios vilkų šeimos išliko tik keliuose rajonuose.

1999 metais keletas nevyriausybinių organizacijų susivienijo į Jungtinę nevyriausybinę vilkų apsaugos tarybą. Ši darbo grupė per kelerius metus pasiekė, kad vilkų medžioklės terminas būtų dar labiau sutrumpintas ir pagaliau būtų įvesta vilkų sumedžiojimo kvota. Dabar žiemos metu leidžiama sumedžioti ne daugiau kaip 20 vilkų. Tai buvo kompromisinis susitarimas su Aplinkos ministerija, pasiektas 2005 metais, tačiau Vilkų apsaugos taryba ir toliau laikosi nuostatos, kad vilkas turi būti įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą, o vilkų medžioklė - visiškai uždrausta.

2007 metų rugpjūčio mėn. Vilkų apsaugos tarybos iniciatyva įsteigta savarankiška organizacija "Baltijos vilkas". Tokios organizacijos įsteigimo idėja buvo puoselėjama jau aštuonerius metus, tačiau iki tol trūko žmonių, kurie galėtų didžiąją dalį savo laiko paaukoti Lietuvos vilkų apsaugai. Šiuo metu Gamtos apsaugos asociacija "Baltijos vilkas" vienija kelioliką aktyvių savanorių ir sparčiai plečia savo veiklą tiek saugomų rūšių, tiek ir veiklos regiono prasme. "Baltijos vilkas" rūpinasi ne tik Lietuvos vilkais ir kitais stambiaisiais plėšrūnais, bet aktyviai domisi situacija kaimyninėse šalyse, kur tokių organizacijų dar nėra.

Vilkų ir kitų plėšrūnų apsaugos organizacijos reikalingos kiekvienoje šalyje - ir ten, kur šie gyvūnai griežtai saugomi, ir ten, kur jie dar pakankamai gausūs. Plėšrieji žinduoliai yra pažeidžiamiausia gyvūnų grupė visame pasaulyje. Jokia ekosistema negali normaliai funkcionuoti be plėšrūnų ir žmogus, būdamas gamtos dalimi, naikindamas juos, kenkia pats sau.

Kviečiame visus gyvajai gamtai neabejingus piliečius prisijungti prie mūsų veiklos, nes jei saugai vilką, vadinasi, saugai viską - girias, kuriose vilkai gyvena, kitus gyvūnus, kurie susieti su vilkais visais įmanomais ekologiniais ryšiais ir... kitus žmones, kurie pilnavertį gyvenimą gali patirti tik sveikoje ekosistemoje.

Tikimės, kad mūsų organizacijoje galimybių išreikšti save ras tiek specialistai, tiek ir paprasti gamtai neabejingi žmonės, tiek siaura rūšių grupe besidomintys, tiek ir tie, kam įdomi aplinkosauga apskritai. Pradėjome savo veiklą nuo vilkų apsaugos, bet puikiai suprantame, kad tik kompleksiškai spręsdami gamtosaugos problemas galime padėti išlikti tiek vienai rūšiai, tiek ir gyvajai gamtai apskritai.

Nuoširdžiai dėkojame programuotojui Aurimui Pranskevičiui ir dizainerei Ievai Vaivaraitei, kurie nemokamai sukūrė šią svetainę.

JIE GYNĖ VILKUS:

• Leonardas Grudzinskas
• Petras Abukevičius
• Jonas Tauginas